Neramiais architektūros ritmais pasižymintis barokas čia minimas ne veltui. Kūrybinių industrijų centro „Pakrantė“ pastate veikianti paroda yra tarsi dirbtinai užaugintas Vilniaus baroko tęsinys, mutavęs auglys ar barokinei architektūrai būdingų voliutų mazgas. Taip manyti yra bent kelios priežastys, o pirmoji ir pagrindinė – architektų Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės parodai sukurta architektūra. Tai besiraitančią kreivą liniją atkartojanti, sudėtinga įmantrios formos siena, kuri iš pirmo žvilgsnio praryja ne tik pačią erdvę, bet ir visus ant jos eksponuojamus kūrinius. Tie, kurie ant jos nepakliūva, atrodo net savotiškai išsigelbėję.
Susidaro įspūdis, kad sinkopuota grupinės lietuvių ir užsienio menininkų parodos architektūra tiesiogiai iliustruoja jos pavadinimą. O gal „Susipynusios istorijos“ įžodina kone pagrindiniu eksponatu tapusią architektūrą? Net jei nesinori vartoti kartaus apibūdinimo „užgožianti“, ši suprojektuota uždara konstrukcija yra perteklinė tiek, kiek apėjęs jos perimetrą sugebi įsiminti ne 23 kūrėjų darbus, bet būtent ją. Atrodo, kad jau meno kūrinių yra užtektinai, bet fonu ar navigacijos priemone turinčios būti architektūros yra dar daugiau. Kita vertus, tokia strategija suprantama parodoje pasirinkus kalbėti apie materijos įtakas bei daiktų ir objektų vaidmenis, jų funkcionavimą visuomenėje bei priežastines įtampas.
Parodos kuratoriai Justė Jonutytė ir Yates Norton sakosi nesiūlantys konkrečios kuratorinės koncepcijos, kurią „užtapetuotų“ ją atitinkančiais kūriniais. Pagrindinis parodos tikslas – atspindėti tai, kas šiuo metu jaudina menininkus, kas vyrauja jų kūryboje, ir kaip tai susiję. Tokia patogi strategija apnuogina pastaruoju metu ir taip gana akivaizdžią šiuolaikinio meno tendenciją atsigręžti į savotišką rankdarbystę. Tai jokiu būdu nereiškia, kad visi konceptualaus meno atstovai staiga atranda amato žavesį ir imasi austi juostas ar kalti metalą, tačiau sukurtų ir kuriamų daiktų apmąstymo pastaruoju metu yra gausu, o šioje parodoje tai akivaizdžiai tampa pamatu.
Tam įtakos neabejotinai turi išaugęs domėjimasis naujuoju materializmu – žmogų decentralizuojančia minties mokykla. Ji siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad ne tik mes kuriame daiktus, bet ir daiktai diktuoja mūsų kūrybą; kad net ir negyvi objektai nėra tik pasyvūs, inertiški ar mechaniški, bet lygiaverčiai socialinio pasaulio veikėjai. Tad atsispirdami nuo naujojo materializmo ir materialinio feminizmo idėjų, parodos kuratoriai kūrinius suskliaudžia šių sampratų skliausteliais ir nusikrato atsakomybės detaliau paaiškinti, kaip vienos ar kitos eksponatų istorijos koreliuoja tarpusavyje čia ir dabar – šios vietos, šios parodos, šio laiko konktekste – be to, kad yra tiesiog susipynusios ir tuo susijusios. Parodos lankytojui paliekama laisvė pasitenkinti pirmiausia daiktų išoriškumu ir pasitikėti savo juslėmis. Visai taip, kaip baroko architektūroje ir dailėje, kur svarbiausia buvo iššaukti subjektyvų žiūrovo įspūdį. Ne veltui barokas laikomas atsigręžimo į materializmą epocha. O štai ir dar viena priežastis parodą laikyti mažu šiuolaikinio baroko apendiksu už sostinės centro ribų.
Vis dėlto tokia gana pasyvi kuratorinė laikysena parodą paverčia iš pažiūros atsitiktinių kūrinių sampuoliu, kai skirtingos skirtingų kūrinių reikšmės žengia į antrą planą, o pirmajame bandoma išryškinti kitas – materijos skirtybes, manieringą ir eksperimentinį kūrybos metodą, o medžiagų sudėtimi nustebinti labiau, nei pačiu rezultatu.
Pavyzdžiui, Athenos Papadopoulos kūrinys „Vynuogių misa (Brangusis persekiotojas) II“ sukurtas ne tik iš lakuotų aligatoriaus nagų, zomšos, medžio ir dervos klijų, bet ir įdegio kremo ir sintetinių plaukų atraižų mišiniu dengtų elnio ragų. Jei paroda siūlo sutelkti dėmesį į mus supantį medžiagiškumą, bet šiuo dėmesingumu nekelia klausimų apie pačių parodos daiktų tarpusavio sąveikas, kyla abejonė, kuo ji iš esmės skiriasi nuo kitų grupinių parodų, kuriose eksponuojami kūriniai taip pat atlikti skirtingomis technikomis ir iš skirtingų medžiagų?
Bandant atsakyti į šį klausimą, atsakymas galėtų slėptis pačioje institucijoje. Svarbu paminėti, kad paroda „Susipynusios istorijos“ suorganizuota edukacijos, rezidencijų ir parodų centro „Rupert“ penktųjų veiklos metinių proga. Joje dalyvauja buvę rezidentai, alternatyvios edukacinės programos alumnai ir mokytojai, todėl paroda savotiškai atspindi ir reprezentuoja organizacijos veiklas, veidą ar net adoruojamą estetiką. Nuo 2013-ųjų, kai Rupertas įgavo fizinį pavidalą ir įsikūrė architekto Audriaus Ambraso suprojektuotame pastate, kuris, tiesa, šiandien vien tik Rupertui nebepriklauso, institucija gana greitai tapo stipria ir ambicinga meno lauko žaidėja. Sutapimas ar ne, bet jubiliejinės parodos pavadinimas puikiai apibrėžia Ruperto veiklos principus – stiprius susipynusius ryšius, nuolatinį networkinimą ir savotišką simbolinį institucinį susisaistymą.
Tai tapo ypač akivaizdu pradėjus vykdyti alternatyvios edukacijos programą, kurios reikšmė ir vertė pastruoju metu išaugo taip, kad kai kuriais atvejais programos baigimas legitimuoja tapti menininku labiau, nei tai padaro kelių metų studijos meno akademijose, mat dalyvauti joje gali visi norintys. Tai tik leidžia patvirtinti, kad užpildęs gana reikalingą tokio mokymo nišą, Rupertas institucionalizavo net ir alternatyvą (jei tokia švietimo arba meno srityje vis dar gali egzistuoti), paversdama ją žygiuojančiu priešakyje avangardu, kuris diktuoja meno madas ir įtvirtina tendencijas. Būtų sunku nuginčyti faktą, kad apsiėmęs prodiusuoti (būtent toks veiklos profilio apibūdinimas peršasi labiausiai) ne tik menininkus, meno projektus, parodas, bet ir svarbias teorijas ar estetikas, Rupertas kartais jei ir neįveda to Lietuvoje pirmasis, tai bent jau padaro tai garsiai.
Štai taip nutinka ir su „Susipynusių istorijų“ paroda, kurioje auditorija supažindinama su naujuoju materializmu net tik ekspozicijoje, bet ir specialiai organizuotose paskaitose bei dirbtuvėse, net jei pasauliniame kontekste ši srovė atskirose disciplinose gvildenama jau daugiau nei dešimtį metų, o Lietuvoje apie jos sampynas su menu prabilta dar prieš trejetą. Štai tokia kruopšti temų bei įvaizdžio vadyba pirmiausia ir išskiria šią ar buvusias Ruperto parodas iš kitų. Be viso to, institucija sugeba pritraukti dalį tikrai įdomių, stiprių ir perspektyvių jaunų menininkų bei pasaulinių vardų. Net jei atrodo, kad „Susipynusiose istorijose“ dalis darbų sukurti vieno ir to paties autoriaus (pavyzdžiui, tapyba arba dauguma kurinių, kuriuose naudota derva arba guma), tai tik įrodo gana nusistovėjusią ir specifinę Ruperto menininkams bei rezidentams būdingą estetiką, arba selektyvią jų atranką.
Aprašyti visų 23 parodoje dalyvaujančių menininkų kūrinių šiame tekste nėra prasmės, atsižvelgiant į tai, kad pirmiausia paroda pritaikyta paviršiaus archeologijai, o gal vaizdinei autopsijai – objektų skrodimui akimis. Galų gale, tai viena iš tų parodų, kurios fotodokumentacija gali simuliuoti tiesioginį dalyvavimą, o taip pat parodyti tokius rakursus, kurių gyvai išvysti beveik neįmanoma (kalbu apie architektūrinės struktūros vidų). Vis dėlto yra keletas kūrinių, kurie dirgina, priverčia nusišypsoti arba elementariai jais pasigerėti.
Zoë Paul freska, nutapyta ant mėtinio saldainio spalvos sienos ir stilizuotus juodus plaučius imituojančios keramikinės vazos, kalba apie mūsų istorinę nuovoką. O Darijos Melnikovos kūrinys „Pasimatymo vakaras“ iliustruoja komiškai ikoninį pasimatymo vaizdinį, kai mylimoji po miestą žingsniuoja su kone metro ilgio jai įteikta rože, praeiviams patvirtindama, kad šiandien jiems pasimatymas. Dekoratyvias iš metalo nukaldintas gėles primenanti instaliacija apraizgo erdvę virsdama abstrahuotu mazgu su išdidintais modernistinias spygliais ir moterų lūpomis iš poliuretano. Menininkė atkreipia dėmesį į objektą, kuris tampa svarbiu pasimatymo dalyviu, apibrėžia žmonių tarpusavio santykius ir moters simbolinį vaidmenį.
Tuo tarpu Londone gyvenanti lietuvė menininkė Indrė Šerpytytė eksponuoja tris kūrinius, kuriuos dar šią žiemą pristatė Rygoje vykusioje parodoje. Menininkė panaudoja tradicines Baltijos šalyse austas juostas ir apmąsto su jomis susijusius ritualus, folkloro įtaką identitetui ir pasikartojančią ornamentų reikšmę. Būtent šis darbas sukelia abejonę, kuo toks tiesioginis ir tiesmukas objekto naudojimas kūrinyje skiriasi nuo juostų kabojimo mugėse ar ant vis dar jomis susijuosiančių žmonių juosmens? Jei be konteksto materijos reikšmė ir prasmė iš esmės nepakinta, o menininkė šių juostų neaudžia pati, ar nebūtų tikslu šio kūrinio pavadinti tiesiog suprodiusuotu rankdarbiu?
Atidžiau apsižvalgius, taip pavadinti norisi visą parodą, kurioje neapleidžia jausmas, jog architektūra ir kūriniai konkuruoja įdėto rankų darbo varžytuvėse, ignoruodami faktą, kad kur kas aktyviau už molį ar popierių šiandien gyvena kitos materijos.
