A.Černiauskas (gim. 1988) – jaunas, bet jau 10 metų kryptingai ir sėkmingai dirbantis tapytojas. Mėgsta žvėriškai didelius formatus. Kartais – per visą sieną. (Žiūrint, kokio ji dydžio.) Kai paklausiau, ar turi kokių milžiniškų, bet dar neįgyvendintų sumanymų, atsakė: taip: išsinuomoti gaisrinę mašiną, prisipilti į ją dažų ir užgesinti paskutinį Profsąjungų rūmų gaisrą, prieš juos nugriaunant... Bet šiaip jis – vienas delikačiausių žmonių, kuriuos pažįstu. Artistiškas, puikios iškalbos. Sako, to išmokstama. Ypač, jeigu dirbai bare – o jam teko, net dviejuose. Tie vakarai, kaip psichologijos pamokos ar psichoterapijos seansai, tuo metu savotiškai netgi padėję išgyventi.
Simpatizuoja dekadentiškai poezijai ir plėtoja tapybos idėją už paveikslo ribų, įsitraukdamas į video, muzikos, performanso ir kitas erdves. Manipuliuoja tapytojo įvaizdžiais, prisidengęs Admiral Oblivion (Admirolo Užmaršties) vardu: kuria vaizdą, garsą ir pats veikia. Bet vis tiek jam „būtent aliejinis dažas – didžiausias romantinis afrodiziakas“...
Jėga ir nepaneigiamumas
Algimantas sako, kad tapyti didelius darbus – savotiškas sportas, fizinė veikla. Mėgstama jo frazė: JEIGU TAPAI, TAI TAPYK KARATE! Pirmas pasirinktas motyvas – saulėtekio, nors iš tiesų saulėtekį prisipažino matantis gana retai. Ypač žiemą Lietuvoje. Bet tamsa netrukdo dirbti. O tai įdirbio ir profesionalumo ženklas – jie daro kūrėją nepriklausomą nuo nuotaikų.
Paveikslas „Saulėtekis pagal Kiplingą“ (2014) yra didelis (250x300 cm). Bet prieš dvejus metus iki tol ta drobė buvo dar dvigubai didesnė. Erdvioje studijoje, kurią turėjo apleistoje koplyčioje Bokšto g., nutapytas darbas buvo padalintas pusiau, kad gimtų kitas. Tą kitą galite pamatyti dabar vykstančioje parodoje „BLACKOUT paintings“ (galerija „Vilnensis“, Dominikonų g. 7 / Stiklių 20, veikia iki 2018 m. vasario 10 d.). O pirmoji išlikusi autentiška šios drobės pusė – kitoje Vilniaus galerijoje.
Anksčiau žiūrėdama į Algimanto darbus mąstydavau: bet kaip į juos žiūrėti? Ką čia reikia matyti, kaip suprasti? Daug dažų, dideli masteliai. Tas aišku. Reljefiški potėpiai skirtingomis kryptimis, užpildantys didžiulį plotą. Ir jokio objekto, už kurio būtų galima užsikabinti. Spalvos dažniausiai tamsios, niūrokos; žalia, mėlyna, juoda, geltonos atspalviai. Potėpiai, didesni ar mažesni, kiekviename darbe kuria tarsi tam tikrą raštą, harmoniją. Kiekviename darbe yra per vienokias ar kitokias pasikartojančių potėpių sekas atitinkamą nuotaiką lemiantis triukas, efektas, kurį įvaldžius pasiekiamas norimas poveikis. Tai paveikslai, turintys vidinę tvarką, bet ir neramūs, gyvi. Užtikrintas, tvirtas, atkaklus potėpis ir puikai suvaldyta paveikslo erdvė. Jėga ir nepaneigiamumas. Net labai tamsių spalvų paveikslai neginčijamai teigia.
Patį A. Černiauską žavi abstrakcijai būdingas minties talpumas – „reginio, pasiglemžiančio žvilgsnį, kūrimo idėja, plaukimas per iš vis didėjančių paveikslų ribų išeinančias abstrakcijų bedugnes“... Dėl tam tikros logikos, skaičiavimo ir daiktiškumo, būdingo masyviems A. Černiausko kūriniams, jis pats sako galintis save laikyti iš dalies ir skulptoriumi.
Menininkas su buteliu ir nuoga pana – ne menininkas
Klausiau Algimanto, ar menininkas yra tik tas, kuris įsitvirtinęs rinkoje? Ar dabar menininko sąvoka pasikeitė, lyginant su tuo, kas buvo prieš 50 ar 100 metų?
Atsakymas: „Menininkai dažnai nepataisomi individualistai, ir – taip – vis dar egzistuoja romantinis nesuprasto menininko tipas. Bet tokia pozicija nefunkcionali. Menininko formulės nėra: jeigu žmogus jaučiasi menininkas, gali nieko nedaryti, nesistengti, niekas jo gali nežinoti ir jis vis tiek turi teisę jaustis kūrėju. Menininku galima apsimesti, daug kas sėkmingai tą daro. O menininkas su buteliu ir nuoga pana – visai ne menininkas.“ Pridedu: „Toks savimi patenkintas ir vulgarokas tipas tarp menininkų ir rašytojų buvo populiarus tarybmečiu, kai moteris vis dar tebuvo tik mūza arba ta, kuri besąlygiškai dievina kūrėją. Bet laikai pasikeitė. Vyksta skandalai apie pagyvenusių tapybos dėstytojų santykius su studentėmis...“ – „Laikai ne visai pasikeitė. Kai dirbau „Šnekučio“ bare Polocko g., man įgriso Užupis – buvusi Vilniaus menininkų meka, rajonas, vis dar turintis tą priplėkusį prieskonį.“
Anksčiau ir Algimantas turėjo senamadiškesnių polėkių: „Juodas hipis su juodu humoru rodo savo tapybos darbą kam nors žvakių šviesoje“... Bet ilgainiui diletantizmas pradėjo erzinti, išaugo reiklumas sau. Tapytojas pradėjo rodyti darbus parodose.
„Grožio idėja man graži“
Per dešimt kryptingos tapybos metų menininkas įgijo nuosavą braižą. Tapyba, anot dailininko, tai – formos ir tonai. Horizontalios ir vertikalios linijos harmoningai ir tvirtai dėliojasi viename paveiksle, o kitame, atradus įstrižą liniją, – jau kita vibracija, kita nuotaika, kitas efektas. Tik visos parodos, kurių jau buvo daug, atidarymų organizavimas etc. iškėlė prasmės klausimą: kas iš to? Greitai besikeičiančių vaizdų pasaulyje tapyba nepatogi, pernelyg monumentali, lėta, statiška...
Bet visa tai neskirta vienam žmogui. Kūryba A. Černiauskui – bendros laimės ir bendro džiaugsmo paieškos. „Tarsi tapyčiau tamsą dėl to mažo šviesos spindulėlio. Tamsa yra amžina, o šviesos šaltiniai laikini ir trapūs, bet tai nereiškia, kad neturėtume jos siekti.“ Dalijimosi džiaugsmu ir grožiu interesas nugali. „Taip, aš mąstau apie grožį. Grožio idėja man graži“, – taip Algimantas sakė per paskutinį atidarymą, į kurį sausio 12 d. susirinko išties linksma kompanija!
„BLACKOUT paintings“ ir įsisąmonintos pergalės
Šia paroda tapytojas siekia permąstyti praėjusį dešimties metų kūrybos etapą, rasti argumentų džiaugtis: gyvenimu, bendravimu, kūriniais. Taigi paroda – labai asmeniška ir šmaikšti. Čia ne naujausi, bet seniau sukurti darbai, kai kurie dar niekur nerodyti, tarsi „atstumtieji“. Rasite ir kitų objektų iš menininko gyvenimo, kurie naudojami kaip atspirties taškai, anksčiau nesureikšmintų pergalių ženklai.
Algimantas pasakojo, kad viena pikta ponia jam pasakė karjerą pasidariusi būdama 20-ies, o jis, sulaukęs tokio amžiaus, kokio sulaukęs, yra tiesiog paprastas nevykėlis. Tačiau menininkas neuždepresavo. O kad pats geriau prisimintų, ir parodoje išeksponavo liudijimą, kad karjerą jau buvo padaręs sulaukęs vos 8-erių. Įrodymas – plakatas su jo vardu iš „Legolendo“ Danijoje, kuriame pažymėta, kad Laukinių Vakarų departamente už Algimanto galvą siūloma 25 000 dolerių... Originalus trofėjus.
Dar viena dovana sau – „Auksinio teptuko“ statulėlė. Tai nedidelė skulptūra iš nebrangių medžiagų. „Neva gaunu auksinio teptuko apdovanojimą ir visiems džiaugsmingai dėkodamas pareiškiu, jog mielai priimsiu tą statulėlę. Tą teptuką man įteikė fiktyvi institucija „BLACKOUT paintings“... Tai kaip koks savadarbis dailės „Oskaras“. Šią charizmatišką statulėlę irgi pamatysite parodoje.
Parodoje kabo ir vienas pirmųjų menininko abstrakčių paveikslų, kurį nutapė vien tam, kad galėtų jį visaip žeminti ir niekinti. Galiausiai tas paveikslas tapo pirmu tapybos darbu, kurį autorius įsirėmino. Vadinasi „Geltonas namas, apimtas liepsnų“, žavus koloritu, formos žaisme.
Yra parodoje ir tiesioginių aliuzijų į darbą baruose, kur Algimantą nuolat supo alaus statinės. Menininkas juokauja: „Iš šitos tapiau ir gėriau, kai būdavau ištroškęs.“ Tokios statinės lydės A.Černiausko parodas ir ateityje. Taip pat apsilankę pamatysite auksinę paletę, kurią puikiai galima naudoti ir kaip padėklą šotams. Tai jau ir buvo daroma, matyti žymės.
Parodoje išdidžiai išstatyta ir kaubojiška skrybėlė, tapytojo „laukinių Vakarų“ ir darbo makabriškame Užupio „Šnekutyje“ ženklas. Anot Algimanto, tai buvo antiestetizmo triumfo laikai – tuo metu neapleisdavo košmarai, primenantys Tarantino filmą: galybė taukuotų kiaulių kanopų ir ausų, kurias Algimantas kasdien patiekdavo baro lankytojams ant alkoholiu sulaistytų masyvių medinių stalų...
Tapytojas sako, kad tas laikas buvo nerealus kaip virš žemės pakibęs sapnas, kur jis – paradoksalu – pasitelkęs nuolankumą, išmoko nuginkluoti tamsiausius lankytojų impulsus ir agresiją. Tuo metu jis nuolat organizuodavo muzikinius vakarėlius seniems ir naujiems draugams. Be viso to, laisvu laiku nuolat tapė. Dirbant bare gimė meilė gyvūnams. O kažkada Algimantui patiko blogo žmogaus įvaizdis...
Tai, ką prisiminsite
Algimantas turi subrandinęs kolosalaus dydžio abstrakčių paveikslų kolekciją, kuriai šiuo metu ieško ekspozicinės erdvės. Sugalvotas ir pavadinimas – „Blogis“. Bet kol kas eikit žiūrėt „BLACKOUTpaintings“ galerijoj „Vilnensis“ (Dominikonų 7, stiklių 20).
Blackout – laikinas sąmonės aptemimas, kai „išneša“ nuo svaigiųjų medžiagų, nuo veiklos, nuovargio, gali būti ir nuo meno – nuo stipraus poveikio arba perteklinio vartojimo.
Šioje parodoje koncentruojamasi į geras patirtis, ji estetiška, apmąstyta ir šmaikšti. Tai pagarbos sau, savo pergalėms, savo darbams ir ištobulintų retorikos (visomis įmanomomis prasmėmis!) įgūdžių šventimas.
Blackout – laikinas sąmonės aptemimas, kai „išneša“ nuo svaigiųjų medžiagų, nuo veiklos, nuovargio, gali būti ir nuo meno – nuo stipraus poveikio arba perteklinio vartojimo. Tai gali būti tam tikras perdegimas, persitempimas, persidirbimas, per didelė įtampa. Žodis talpina ir kitą reikšmę: tai tokia situacija per karą, kai reikia išjungti visas šviesas, kad priešas nepamatytų ir neapšaudytų. Viena vertus, blackoutas ištinka netikėtai (kaip laikinas sąmonės praradimas). Kita vertus, šviesos aklinai išjungiamos sąmoningai, siekiant saugumo. Tai ir visapusiškos savigriovos atsisakymo metafora, kai nusprendi nebūti sunaikintas savo blogų minčių, blogų įpročių etc. Taigi čia slypi ir priartėjimas prie pavojingos ribos, ir naujo etapo pradžia, ją peržengus.
Jei vernisažą praleidot, gaila (jūsų) – patys kalti, nes buvo tikrai jauku su puikia kompanija ir spindinčia A.Černiausko charizma. Dar galit spėti į parodą, ji veiks iki vasario 10 d. („Vilnensis“, Dominikonų g. 7 / Stiklių 20). Ir tai bus jūsų pergalė prieš beprasmį šokinėjimą per praeinančius reikalus, iš kurių lieka tik nuovargis. Šitą parodą jūs prisiminsite. Tikrai taip. Nes jeigu tapai, tapyk karatė!
A.ČERNIAUSKO video (Admirolas Užmarštis / Admiral Oblivion):
Admirolas Užmarštis prancūziškai dainuoja Paryžiaus D’Orsay muziejui, kur eksponuojami modernistų kūriniai
„Imu drobę ir joje analizuoju kūrybinių galių siekiančio filosofo iliuzijas“
„Pametei kulką? Tavo kulta pas mane!“
