Tekstilės ir keramikos pasikalbėjimai

Parodos dalyvės keramikės Lina Bačianskaitė, Rimgailė Dručiūnaitė, Dalia Gineitė, Beatričė Kelerienė, Aušra Laurinavičienė, Laura Milevičiūtė – Černiauskienė, Normantė Naruševičienė, tekstilininkės Greta Kardi (Kardišiūtė), Karolina Kunčinaitė, Lina Zavadskė, Jūratė Vanagaitė susibūrė draugėn paskatintos kuratorės, keramikės Eglės Maskaliūnaitės kvietimo. Ji parodos idėją apibūdino kaip galimybę tekstilės ir keramikos dialogu išlaisvinti kūrybines nuostatas, skirtingų raiškų potyriais praturtinti egzistuojantį meninės kalbos arsenalą.

Aktyviai kūrybiniame ir parodiniame gyvenime dalyvaujančioms menininkėms ši idėja pasirodė patraukli ir intriguojanti. Juk ilgą laiką keramikai ir tekstilininkai per atstumą žvelgdami vieni į kitus neperžengė disciplinos ribos ir neieškojo kūrybinių tarpusavio sąsajų. Šiuokart dialogu mėginta praskleisti tekstilę ir keramiką skyrusią uždangą. Ar buvo paprasta menininkėms rasti parodos idėją atspindinčius atramos taškus, gretinti skirtingos konsistencijos medžiagas mėginant praeiti neišbandytais keliais? Žvelgiant iš atlaidaus šiuolaikinio pasaulio pozicijų, būtent netradicinis parodos koncepcijos pasirinkimas keramikos ir tekstilės kūrėjas įkvėpė dar neišbandytiems sprendimams.

V.Nomado nuotr./Beatričė Kelerienė „Marry cactus“, „Lekalai“

Vis tik, realaus ir nerealaus pasaulio susidūrimas, kietos, ilgaamžės medžiagos – molio ir minkštos, trumpalaikės – vilnos junginiai ar jų priešpastatymas, dvylikos parodos dalyvių kūriniuose netapo revoliucinga paraiška. Parodos tema vienas kūrėjas nukėlė į vaikystės prisiminimų sodus, kitų darbuose stebime gyvenimo kelyje patirtų išgyvenimų aidus. Savąsias istorijų vizijas kūrėjos perpasakoja subtiliai derindamos iš esmės jutimiškai skirtingas medžiagas, išryškindamos tiek medžiaginį apčiuopiamumą, tiek turinio emocinę raišką.

Žemės meno kūrybos patirtis G.Kardi (Kardišiūtė) pasitelkia močiutės nertos skaros fragmento citavime. Balto molio ir medinių pagaliukų kompozicija, sąlyginai atkurianti nėrinio fragmentą, raibuliuoja šviesų atspindžiuose, skleisdama efemerišką nuotaiką. Keramikės D.Gineitės poglazūriniais dažais, įrėžimais gausiai dekoruotoje skulptūrinėje plastikoje su nostalgija prisimenami autorės vaikystėje regėti kaimo moterų austi, siuvinėti tekstilės darbai. E.Maskaliūnaitei artimesnis buvo skirtingų medžiagų simbolinis sąlytis, kurį originaliai sprendė apibrėžtas keramikos formas priešpastatydama „minkštoms“ faktūroms. Porceliano ir siūlų jungtis R.Dručiūnaitės kūrinyje simbolizuoja amžinybės ir laikinumo filosofiją. L.Bačianskaitė meninį objektą – keramikinį korsetą skaitmeninio spausdinimo technika perkėlusi į funkcionalų kūrinį – audinį, siekė perteikti erdvinės formos iliuziją.

Veltinio pano sukūrusi J.Vanagaitė spalvingoje gamtos faktūrų studijoje koncentravosi į tekstilės ir keramikos plastiškumo galimybes. Konstruktyvių, menančių standžius, gofruotus audinius formų keramiką pateikė B.Kelerienė. Tuo tarpu, L.Milevičiūtei parodos tema asocijavosi su laivuose pastebėtais virvėmis apipintais rieduliais. N.Naruševičienės keramikoje panaudoti nėrinių fragmentai kuria mezgimo iliuziją. K.Kunčinaitė žaismingai sukeitė medžiagų funkcijas, arbatinuką sukūrusi iš tekstilės, servelėlę keramikinę. L.Zavadzkė taip pat žaismingai pateikė tradicinio keramikos indo interpretaciją, A.Laurinavičienės kompozicijoje molio ir vilnos priešpriešoje įžvelgiamos asociacijos su natūralios gamtos dariniais.

Tekstilės ir keramikos pasikalbėjimai

+11

Tikėtina, kad paroda „Tekstilė keramikoje ir keramika tekstilėje“ neliks vienadieniu prisistatymu ir menininkės toliau bendradarbiaus, siūlydamos šiuolaikiniam meno pasauliui aktualius kūrybinius sprendimus. Juk rengiant jungtines parodas, kūriniuose ieškant tekstilės ir keramikos medžiagų savybių dermių ar skirtumų gali atsiverti dar netyrinėti minties ir jausmų klodai.