15min paklausta, ar galėtų įvardyti skirtingus parodos eksponatus vienijantį naratyvą, K.Cytter buvo atvira: „Vienintelė jungtis – tai, kad viskas buvo sukurta mano bute. Nors gal ir neturėčiau to sakyti (juokiasi). Mano tėvai sako, kad nuoširdumas yra gera savybė, bet kartais nebūtina sakyti visko“, – kalbėjo menininkė.
„Iš tiesų esu labai tingi ir viską kuriu savo bute. Net mano filmai buvo nufilmuoti mano bute Niujorke. To priežastis labai paprasta. Pirma, aš paprasčiausiai tingiu eiti iš namų. Antra, žinau, kada kyla ir leidžiasi saulė, kaip suvaldyti apšvietimą, žinau visus objektus aplink. Taip tiesiog paprasčiau tinkama linkme nukreipti savo pačios vaizduotę“, – sakė autorė.
K.Cytter teigė, jog, priešingai, nei kurdama vaizdo instaliacijas, piešdama ji niekada neturi temos, o pats piešimas jai veikiau yra tapęs nesustojamo proceso dalimi: „Piešdama neturiu jokios temos, tiesiog sėdžiu savo bute ir nuolat piešiu. Bet iš tiesų tai varo mane iš proto. Jaučiuosi lyg taip tiesiog švaistyčiau savo gyvenimą (juokiasi).
Juo labiau kad mano piešiniai kruopštūs, reikalaujantys daug laiko. Kurdama juos bandžiau klausytis muzikos, bet juk nesiklausysi jos šimtą valandų. Todėl pradėjau žiūrėti istorinius dokumentinius serialus, už kurių labai „užsikabinau“. Dabar kaskart, kai noriu tiesiog pasižiūrėti seriją, jaučiuosi turinti piešti – šiedu veiksmai tapo nebeatsiejami vienas nuo kito, o piešimas dar labiau įaugo į kraują.“
Paklausta, kaip parodoje skirtingi formatai papildo vienas kitą, K.Cytter tvirtino, jog kiekviena medija yra savarankiška ir nepavaldi kitoms: „Aiškių jungčių tarp vaizdo instaliacijų ir piešinių mano kūryboje nėra. Ir kūrybos proceso metu kūriniai gimsta atskirai vienas nuo kito. Jei piešiu, bandau sukurti tokius gerus piešinius, kokius tik galiu – to rezultatą jūs ir matote parodoje (juokiasi). Tačiau manau, kad vaizdo instaliacijose esu stipresnė kūrėja. Tai dar pakankamai nauja kūrybos forma, joje vis dar galima pačiam atrasti ką nors naujo. Piešdama vis dėlto jaučiuosi daugiau kartojanti tai, ką daro ar darydavo kiti.“
K.Cytter kūryba neretai apibūdinama kaip intertekstuali, nestokojanti nuorodų į kiną, teatrą, populiariąją kultūrą. Tiesa, pati autorė, kalbėdama apie intertekstualumą, kreipia dėmesį ne tik į kultūrines, bet ir į kalbines nuorodas.
„Kultūra veikia individą, visi tai žinome. Tačiau savo darbuose kreipiu dėmesį ir į kalbos įtaką individui, jo požiūriui ir patirtims – man atrodo, šį aspektą šiandieniame pasaulyje dažnai nuvertiname. Todėl esu sukūrusi videoinstalicijų tomis kalbomis, kurių iš tiesų visiškai nemoku. Man pačiai tai atrodo labai natūralus procesas – kalbėti apie kultūrą ir kultūros refleksijas tos kultūros kalba, nes kalba yra vienas esmingiausių savęs ir kitų atpažinimo įrankių. Jei pažvelgtume į istoriją, pamatytume, kad kalbos draudimas dažnai naudojamas siekiant sunaikinti identitetą. Manau, šiandien tam skiriame mažai dėmesio“, – pasakojo K.Cytter.
Vis dėlto, jos pačios teigimu, visai nesvarbu, ar žiūrovas perskaitys jos kūryboje naudojamas citatas: „Man nerūpi, ar žiūrovas įžvelgs ir supras intertekstus, jei tokių mano darbuose esama. Priešingai, net norėčiau, kad jis jų nepastebėtų – nemėgstu meno, kuris yra apie kažką ir iš kažko. Tai atrodo labai nenatūraliai ir akademiškai. Norėčiau, kad žiūrovas galėtų tiesiog mėgautis mano darbu kaip visuma, nežvelgdamas į pavienes nuorodas.“
Keren Cytter gimė 1977, Tel Avive, ji yra sukūrusi daugiau nei 60 vaizdo kūrinių, jos kūrybos spektras apima ir piešinius bei fotografiją. K.Cytter taip pat yra parašiusi keletą novelių, libretų, pjesių, sukūrusi performansų.
2006 m. menininkė buvo apdovanota „Balôise“ prizu „Art Basel“ mugėje bei „Kulturkeises der deutschen Wirtschaft“ teikiamu „Ars Viva“ apdovanojimu 2008 m.
Paroda „Žudanti laiko mašina“ galerijoje „Vartai“ veiks iki gegužės 18 d.
