TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Vasara kaip vienas ilgas ketvirtadienis galerijoje „Vartai“

Galerijoje „Vartai“ eksponuojama paroda „Vasaros ekspozicija“ 15min recenzija
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Galerijoje „Vartai“ eksponuojama paroda „Vasaros ekspozicija“
Šaltinis: 15min
0
A A

Vasaros parodos Lietuvoje neretai primena trumpalaikius vasaros darbus po dvyliktos klasės. Tai toks tarpinis laikas, žinant, kad po trijų mėnesių viskas turės būti šiek tiek „rimčiau“. Tokius darbus paprastai lengva susirasti, taip pat kaip lengva juos užmiršti pildant gyvenimo aprašymą ir išleisti ten užsidirbtus pinigus. Pasitelkus tokį vasariško kultūrinio gyvenimo apibūdinimą, supranti, kad kultūra Lietuvoje didžiąja dalimi sezoniška, sesijinė, gal net žieminė, kai vasaros štilis kompensuojamas iki metų pabaigos turimų įvykdyti projektų sankaupa.

Vis dėlto šioje situacijoje esti šiokio tokio paradokso – kultūrinė, o konkrečiau vizualaus meno vasaros tyka nereiškia, kad parodos visai nevyksta. Anaiptol, atrodo, kad dažnos šiuo laikotarpiu atsiranda iš darbinės inercijos ar pareigos nelaikyti tuščių ekspozicinių salių. Susidaro įspūdis, kad ne tik mano, bet ir meno aplinkoje, galbūt dėl nepalankių atostogoms lietuviškų orų, o gal dėl įgimto instinkto nuolat dirbti, tiesiog nemokama kokybiškai atostogauti. Tokiomis sąlygomis šis laikotarpis virsta greičiau darbo imitacija, o parodos formalistiniais kalendorinio laiko užpildais. Kažkas panašaus tarp vasaros kaitros reprodukcijos ir tingaus (daugiausia tapybos) darbų kabojimo vyksta ir galerijos „Vartai“ vasaros ekspozicijoje.

Europoje tuo pat metu vykstant bent kelioms svarbiausioms šiuolaikinio meno parodoms ir mugėms lietuviška vasarinė paroda gali atrodyti kaip lengvabūdiškas kultūrinis eskapizmas, jei iš anksto neapsidraustų, kad yra „šiek tiek juokinga ir šiek tiek rimta“. Šiek tiek juokinga greičiausiai dėl pačios vasarinės parodos prielaidos ir formos, o rimta dėl kelių kitų priežasčių.

Kai gyveni Lietuvoje, dažnam atrodo, kad atostogauti kažkodėl būtina tik svetur, tarsi kažkuo čia ir vėl neįtiktų net ir taip lauktas nuosaikiausias metų laikas. Jei esi iš kultūros lauko, atrodo, tiesiog privalu darbo interesus suderinti su atostogomis aplankant jau paminėtus svarbiausius svetur šiuo metu vykstančius kultūrinius įvykius. Tačiau jei apkeistumėme situacijos kryptis ir pagalvotumėme apie atostogas čia, ar dėl kultūrinio renginio veržtumėmės, pavyzdžiui, į Lietuvos pakraščius?

Konkuruoti su tų šalių kultūrinio ir meno turizmo mastais, ko gero, dar ilgai negalėtume, bet, galbūt, būtent dėl to bet kuri, nebūtinai „Vartuose“ šiuo metu veikianti paroda turėtų būti rimta. Sakydama rimta, turiu omenyje atsieta nuo meno sezoniškumo, galvojimo, kad vasarą būtina eksponuoti nutapytas gėles ir pomidorus, kad turinys turi būti lengvesnis, pramoginis, kone pažodinis, lyg parodos šiaip ar taip niekas nepamatys.

Ši ekspozicija subtiliai laviruoja tarp to minėtojo juokingo pažodiškumo ir gana rimtos pretenzijos reprezentuoti jaunų ir progresyvių lietuvių kūrėjų panoramą. Parodose gana retai sutinkamų, o kartu ir gerai žinomų pavardžių sampyna čia primena tuose pačiuose „Vartuose“ rengtų „Ketvirtadienio peržiūrų“ ir „Jaunojo tapytojo prizo“ hibridą. Toks įspūdis susidaro pamačius, kad didžioji dauguma kūrinių parodoje – tapyba: bent kelis kartus pastarajame konkurse dalyvavusių Lino Jusionio ir Indrės Ercmonaitės naujausios drobės, lyg praėjusios vasaros déjà vu veikia Margaritos Božkaitės ir Donatos Minderytės darbai, mat čia pat, toje pačioje „Vartų“ galerijoje buvo eksponuoti prieš metus, kiek nustebina Antano Dubros nutapyti siužetai.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Galerijoje „Vartai“ eksponuojama paroda „Vasaros ekspozicija“
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Galerijoje „Vartai“ eksponuojama paroda „Vasaros ekspozicija“

2011 metais datuota Roberto Narkaus ir Mildos Zabarauskaitės fotografijų serija „I Spent 7 Years in My Uncles Home as a Servant“ („Septynerius metus buvau samdiniu savo dėdės namuose“) iš tiesų sugrąžina į tų pačių metų ketvirtadienius, kai kuratorių Eglės Juocevičiūtės, Danutės Gambickaitės ir Jolantos Marcišauskytės rengtame projekte kelis metus buvo pristatoma jaunosios ir viduriniosios kartos menininkų kūryba. Šį projektą šiandien galima vertinti ne tik kaip ypač vykusį bandymą plėsti naujų galerijos menininkų gretas, bet ir trūkstamą, neįpareigojantį tramplyną, erdvių jaukinimąsi jauniems ar užgožtiems kūrėjams. Vasaros ekspozicija atrodo kaip būtent toks vienas ilgas užsitęsęs ketvirtadienis, kai teksto pradžioje minėti dvyliktokai jau nebe dvyliktokai, kai norisi sužinoti kaip jiems sekasi arba palyginti kaip jie užaugo, ir, kai žinai, kad rytoj jau paskutinė darbo savaitės diena, net jei ir vasara, o tu dirbi galerijoje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Galerijoje „Vartai“ eksponuojama paroda „Vasaros ekspozicija“
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Galerijoje „Vartai“ eksponuojama paroda „Vasaros ekspozicija“

Čia paminėta fotografijų serija priverčia susimąstyti ir apie simbolinį fotografijos kaip meno rezultato, ne tik proceso reabilitavimą. Simboliška įtraukti fotografijas į vasaros ekspoziciją, kai statistiškai šiuo metų laiku fotografuojama daugiausiai, o šiuolaikinės fotografijos praktikų parodose mąžta. Šeši Narkaus ir Zabarauskaitės kadrai taikliai atspindi vasaros mieste būseną, kai betoninėse džiunglėse tau nebepriklausantys besileidžiančios saulės spinduliai dar atsispindi nuo priešais esančių daugiabučių langų ir lyg šviesos protezai pratęsia apdulkėjusį vakarą.

Fotografija atsiranda ir Margaritos Božkaitės bei Donatos Minderytės darbuose. Pertapydamos sustingdytus judančio vaizdo kadrus, menininkės atkartoja jau ne kartą kitų kūrėjų taikytą principą, taip išgaudamos savitą, pikseliuoto, šizofreniško, galbūt net kiek ligoto vaizdo įspūdį. Parodoje miestietiškos vasaros kaip niekad neįdegančios ir pablyškusios odos motyvai atmiešti kurortinio ar tolimųjų kraštų miražo – Indrė Ercmonaitė savo drobes Nidoje nutapė dar šiemet, o Vytauto Viržbicko iš karklo vytelių supinti objektai priminė neseniai skaitytą naujieną apie Indijoje nykstančią gyvačių kerėtojų profesiją. Panašu, kad šokio pagal dūdelę motyvą menininkas perkelė į kūrinį „Kūrėjai yra geriausi manipuliatoriai“, trumpam bandydamas užburti lankytojus prieš įeinant ir išeinant iš ekspozicijos.

O kas, jei galerijos rimtai imtų planuoti savo atostogas? Jei į vasaros ekspozicijas būtų žiūrima kaip į vasaros stovyklas, kaip galerijos ribų peržengimą susikrovus lagaminus? Jei nebūtų vadovaujamasi tik patarle slides ruošk vasarą? Kaip kažką panašaus būtų galima paminėti Roberto Narkaus Kartenoje organizuojamą eksperimentinės inžinerijos stovyklą „eeKūlgrinda“, arba neseniai Antalieptėje vykusią „Meno avilio“ kino stovyklą „Sveiki atvykę į antropoceną“.

Tačiau susidaro įspūdis, kad kol galerijos deginasi po savo salių lempomis, tokią strategiją vis dažniau perima vasaros festivaliai, stengdamiesi žūtbūt suorganizuoti ir menines programas. Tikiu, kad vasarą yra įdomesnių užsiėmimų nei parodos ar šio teksto skaitymas, tačiau netikiu, kad kultūra ir menas turi atostogas, kuomet galima galvoti, kad pakabinus seniai rodytus darbus, bus galima auginti pomidorus.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018