Tapytojas sako, kad pajudėjęs iš namų daug fotografuoja, eskizuoja, o tapo jau grįžęs į savo studiją. Parodos pavadinimas – „Dangaus ir vandens mėlynė“ – dėl pastaraisiais metais pamėgtos mėlynos spalvos. J.Daniliauskas teigia, po kelionių prie Viduržemio jūros susižavėjęs ryškia dangaus spalva, o vanduo atsirado po plenerų kurortiniuose Lietuvos miestuose.
„Vaikštai po kokį Birštono muziejų ir žiūri – aha, medinis kubilas, kur ten prieš karą kokią damą guldydavo, galvoji, kodėl nėra kokios damos, tai įpaišai tuomet“, – kūrybinius užkulisius atskleidė tapytojas.
Savito braižo tapytojas paveiksluose kuria mistinį pasaulį. Vilniaus „Pylimo“ galerijoje net ir įprastos sanatorijos procedūros tampa pasakos iliustracija, reali čia – tik siužeto užuomazga. Ilgą laiką mieste gyvenęs dailininkas prieš keletą metų išsikraustė į kaimą. Sako, tai padaręs su džiaugsmu, nes visada jautęsis kaimo vaiku: „Kažkada darydavome tuos Vilniaus plenerus, dar tarybiniais laikais, tai aš visada ieškodavau to kaimiško Vilniaus“.
Dailėtyrininkai J.Daniliauską vadina tapybos lyriku. Jo kūryboje – nėra konfliktiškų situacijų, jis neprovokuoja žiūrovo aštriomis temomis. J.Daniliausko kūrinių yra įsigiję didžiausi Lietuvos muziejai, valstybiniai Gruzijos, Lenkijos ir Latvijos muziejai, Ludwigo modernaus meno muziejus Kelne, Vokietijoje, privatūs kolekcininkai.
