Gabijos Grušaitės erdvinė instaliacija „Ferma“ perkėlė tiesiai į vėlyvą vaikystę, į stokos ir pertekliaus persmelktus svaigiuosius 90s. Patirtinis tvirtą stuburą turintis kūrinys, autobiografiška pasaka. Ilgas siauras daiktų labirintu virtęs angaras – rašytojos tėvo skulptoriaus Mariaus Grušo namai ir studija, įrengta buvusioje karvių fermoje, simbolinis tėvo pasaulis – vienai dienai tapo atvira dukros ir tėvo, dviejų menininkų ir dviejų kartų atstovų dialogo erdve.
Erdvėje besiskleidžiantis dialogas struktūruotas ne kaip priešprieša ar palimpsestas, kuomet naujas tekstas, naujas pasaulis rašomas nugremžus, ištrynus, paneigus seną – šiandien tokia praktika tampa dominuojanti, ̶ o kaip persidengiančios, sąveikaujančios, viena kitą maitinančios ir įprasminančios plotmės, išsidėsčiusios svaigulio efektą keliančiu tekstas tekste principu. Fermą M.Grušas perkūrė paversdamas studija, namais ir dirbinių bei materialinių objektų saugykla. Tėvo studiją ir saugyklą, jo pasaulį G. Grušaitė perkūrė paversdama instaliacijos erdve.
Tėvo pasaulis prisijaukinamas pavertus savojo kūrinio dalimi. Simptomiška. Nuoširdu. Dauguma mūsų, kūryboje naudojantys autobiografišką medžiagą, elgiamės nuoširdžiai ir simptomiškai. Artimųjų gyvenimus traktuojame kaip medžiagą ieškodami atsakymų į savuosius klausimus, spręsdami sau svarbias meno ir gyvenimo problemas.
Dviejuose ekranuose, sumontuotuose „Fermos“ angare, žiūrovai regi tą pačią patalpą ir tuos pačius daiktų labirintus, tarp kurių stypso ir klupčioja. Operatoriaus Ronaldo Buožio poetinis realizmas ir G. Grušaitės pasakojimas apie santykį su tėvo pasauliu sušvelnina daiktais užgriozdintos erdvės abjektiškumą. Meno kūrinys tampa prieiga prie tikrovės kaip jausmiškai neutralesnė, mažiau grėsminga pastarosios kopija. Kita vertus, tikrovė – buvusioje fermoje įrengta tėvo studija – taip pat sukurta. Tėvo erdvė be komentuojančio, interpretuojančio žvilgsnio tėra materijos sąvartynas.
Mes reikalingi vieni kitiems. Prasmę įgyjame per sąveikas.
„Fermos“ kaip meninio vyksmo prasmę kuria ne paskiri vaizdo ir garso įrašai, ne G. Grušaitės piešiniai ar tekstai, o erdvės, joje esančių tam tikru būdu išdėstytų meno kūrinių ir daiktų, ir šioje erdvėje trumpam atsiradusių, ją atrandančių ir savais kūnais patiriančių dalyvių sąveika. Nuo grėsmingo daugio – materialaus ir prasminio – pradeda svaigti galva. Ribos blunka, tarsi sapnuotum atviromis akimis.
*
Meno kūrinį suvokiame tiek ir taip, kiek jis atliepia mūsų pačių vidinį daugį, slaptus patirčių sąvartynus, labirintiškas žaizdų sankaupas. Arba konsteliacijas. Žvaigždynai – irgi sankaupos. Nors dalis šias sankaupas sudarančių kosminių kūnų seniai mirę, mūsų žvilgsnis jas paverčia prasmingomis vaizdinėmis konfigūracijomis.
*
Žanriškai „Ferma“ priminė hepeningą. Tam tikrą valandą susitinkame tam tikroje erdvėje: buvusioje fermoje Sarių gyvenvietėje prie Baltarusijos sienos. Mūsų susitikimas neturi griežtos dramaturgijos, o meninio vyksmo erdvė – aiškių ribų. Tekstas tekste čia ir dabar. Ekranai ir piešiniai dirbtuvėje, dirbtuvė – buvusios fermos pastate, ferma – sode, už sodo – miškas, už miško, už gyvenvietės ribų – pasienis (jo nematome, bet jaučiame, ypač šiomis dienomis). Mes galime stebėti ekranus, klaidžioti po daiktų labirintus, galime bendrauti su fermos-dirbtuvės savininku ir instaliacijos autore arba gurkšnoti arbatą sode, kol pro atviras angaro duris ir langus mus stebi „Fermos“ gyventojai: meninės vertės neturintys objektai ir jų nuolaužos, ir apleisti meno kūriniai.
Kelionė iki fermos – hepeningo dalis. Taip pat ir piknikas sode, kur buriamės po instaliacijos peržiūros.
Mano kelionė į Sarius prasideda šiek tiek feliniškai. Išvykimo laikas pusvalandžiui atidedamas, todėl nusprendžiame išgerti po taurę proceso ŠMC kavinėje. Užsikalbame, vos spėjame į vieną iš instaliacijos žiūrovams/dalyviams skirtų mikriukų. Mikriukai panašūs į tuos, kurie dar taip neseniai mus važiodavo Vilniuje, tik mūsiškiame mikriuke šneka angliškai ir itališkai. Vėliau, jau grįžusi namo svarsčiau, ką klaidžiodami po „Fermą“ jautė, ką mąstė laukinio kapitalizmo nepatyrę svečiai? Seniau tokiems pavydėjau, dabar keistis vietomis nebesutikčiau.
Trumpa ekskursija po Sarius atlieka įvado, intro funkciją. Fantasmagoriška gyvenvietė, lietuviškas tvinpyksas. Keletas tilteliais sukabintų ežerų. Ant vieno iš tiltelių paauglės darosi selfį. Čeburekais garsėjanti kaimiško stiliaus smuklė kol kas tuščia. Meškučių ir slibino skulptūros, kurių autoriai, kaip pasakojo gidė, nežinomi. Nebaigta statyti mokykla. Įpusėjus statyti paaiškėjo, kad nebebus kam mokytis. Pastatas griūva, bet langai nauji, plastikiniai. Kokio velnio griūvančiame pastate sudėti plastikinius langus? Kultūros namai, kuriuose šeštadieniais vykdavo diskotekos, o sekmadieniais – pamaldos. Lentpjūvė, milžiniškos rastų stirtos. Gandralizdis ant stulpo. Gandro snapas kaip kruvina dalgio geležtė. Melancholiškas Lietuvos provincijos žavesys. Sustojęs laikas, kurio nereikia toli ieškoti: jis čia pat, šešiasdešimt kilometrų už Vilniaus.
Pagaliau fermoje. Tamsus šaltas angaras betoninėmis grindimis. Rūdžių ir drėgnų dulkių kvapas. Prieigose ant grindų baltomis kreidelėmis nupieštas naivistinis Sarių žemėlapis, jei kartais nuspręstume bėgti. Abiejuose daiktais užgriozdinto angaro galuose vaizdo projekcijos. Ekranuose žiema. Ferma ir jos prieigos – sodas, pavėsinė – be žmonių. Mergaitiškas G. Grušaitės balsas anglų kalba pasakoja, kad anksčiau nekentė šios šaltos patalpos, savo tėvo tvirtovės. Vaizdo įraše tėvas vaikšto po valdas, žaizdre lydo metalą. M. Grušo sukurta ant meškos jojančios Medeinos statula Vilniaus Senamiestyje. Meška, ant kurios joja Medeina, primena skulptūros autorių. Pasakiškas simbolizmas. Tuščias gandralizdis. G. Grušaitės balsas pasakoja, kad šią erdvę paliko, kad sugrįžtų.
Vis dėlto nebylūs daiktai iškalbingesni. Ne paskiri daiktai, o daiktų masės. Daiktų tėvo tvirtovėje tiek, kad iš jų susiformuoja labirintiški koridoriai, kuriais klaidžiojant pradeda trūkti oro.
Gelžgaliai, automobilių dalys, puodai, rūbai, krosnies rinkės ir kačergos, paveikslai ir skulptūros, skudurai, knygos, rėmai, liejimo formos. Stiklo lakštai ir plastiko rulonai. Keistos, neįmanomos, sapniškos kompozicijos. Industrinis siurealizmas. Nuo lubų kabo grandinės su kabliais sunkiems objektams kelti. Atšalęs kalvio žaizdras.
Dalį daiktų atpažįstu. Mano močiutė turėjo tokį pat puodą. Ir rinkes, ir kačergą. Tarsi lavoną pamačiusi atšlyju: skudurinė lėlė išvirtusiais viduriais, kokias vaikystėje siūdavome pagal iškarpas.
*
Nežinojau, kad kompulsinio kaupimo sindromas dar vadinamas Pliuškino sindromu. Psichologai aiškina, kad kaupimo sindromą gali sukelti nestabilumo jausmas kasdieniame gyvenime. Kaupdamas žmogus bando įveikti nežinomybės baimę, stabilizuoti savo aplinką ir patį save. Daiktai tampa šarvais, sargybiniais ir pagalbininkais: jei ko prireiks, viską turėsiu čia pat, šalia savęs.
Mintyse dažnai naršau po pridulkėjusio šlamšto iki lubų prigrūstas senelių namų palėpes. Labiausiai traukė moteriški rūbai ir batai, bižuterija, knygos ir laidotuvių albumai. Neįtikėtina, kiek daug mirusiųjų nepažįstu. Vaikystės namuose virtuvėje po kriaukle pūpso maišų maišas, stirtos švariai išplautų indelių nuo mišrainių, stiklainiai ir plastikiniai buteliai, kurių tikrai kažkada prireiks. Matuojuosi mamos jaunystės rūbus, kuriais vilkėjo, kai manęs dar nebuvo. Neįtikėtina, kokia plona. Prižadu savo namuose nekaupti. Laikausi beveik religingai. Dažnai išmetu per anksti ir po to gailiuosi.
Kelis kartus pasuku į tą pačią pusę – sako, taip reikia daryti pasiklydus miške, ̶ ir išnyru priešais atviras duris. Nupjauta veja, už poros metrų – miško siena. Ties sodo ir miško riba arbatos stalelis, virdulys, puodeliai, sausainių lėkštė. Grįžtu į labirintą – vaikystė ilga ir siaura it karstas, it nusikaltimo vieta, – išeinu pro kitas duris. Pavėsinėje klega žmonės, daugumos nepažįstu. Bandau paaiškinti italei, kad balta mišrainė – russian salad – mūsų tradicinis patiekalas, nors rusai šią mišrainę vadina Olivjė salotomis. Italė klausia, ar mišrainę pradėjome gaminti sovietmečiu. Atsakau, kad tikriausiai taip. Stokholmo sindromas.
Valgau mišrainę. Kanda uodai, galvoju apie tėvą.
Tėvai – mūsų veidrodžiai. O gal mes patys – tik veidrodžiai savo tėvams? Įsivaizduoju, kad manasis veidrodis uždengtas, o kambarys, kuriame jis stovi, užrakintas. Pats neišlipsi ir neišeisi.
