„Kiek tau metų, berniuk? Šešiasdešimt. Ir supranti, kad niekas nepasikeitė, tik laikas prabėgo“ Šie Arūno Sakalausko žodžiai scenoje sminga lyg aštrus peilis. Jie apie mus visus – tuos pačius berniukus ir mergaites viduje, aplink kuriuos tiesiog nepastebimai užaugo metai, vaikai, atsakomybės ir klausimai, į kuriuos vis dar ieškome atsakymų. Su Arūnu esame seni draugai. Kartu per pusę Europos važiavome į Venecijos bienalę, kartu išgyvenome didžiausius jo gyvenimo lūžius. Tačiau šį ankstyvą šeštadienio rytą jis atvyko į „Mizanscenas“ kitoks – su savo senu itališku kavos puodeliu rankose ir nuovargiu akyse. Kol laidos talismanas – mano Meino meškėnas – patogiai susirangė ant aktoriaus rankų, mes panirome į pokalbį, kuris toli gražu nėra glamūrinis. Tai liūdna, skausminga ir neįtikėtinai nuoširdi teatro legendos išpažintis apie tai, kas lieka, kai užgęsta rampų šviesos. Šioje laidoje išgirsite: Smėlis tarp dantų: Kodėl Arūnas jaučia, kad jame pamažu bunda noras trauktis į šoną ir kodėl teatre svarbu išeiti laiku, kol iš tavęs nepradėjo juoktis? Aktorystės katastrofa: Kodėl beveik visų genialiausių aktorių asmeniniai gyvenimai virsta visiška griūtimi? Kai suserga spektakliai: Kur dingsta kultiniai O. Koršunovo ir R. Tumino pastatymai, su kuriais apkeliauta 70 pasaulio šalių? Gyvenimo realybė: Ką daryti, kai kitais metais – pensija, o namuose auga pusės metų sūnus? Tikrasis aktoriaus „karas, maras ir badas“. Katinas Begemotas ir Nykštukas: Kaip didžiulio kalibro aktorius, svajojantis apie Karalių Lyrą, lieka tiesiog eksploatuojamas sistemai patogiems vaidmenims. Tai pusantros valandos kelionė į save. Pokalbis apie ego, klaidas, tėvystę ir tą keistą jausmą, kai supranti, kad kiekvienas iš mūsų privalo asmeniškai praeiti savo pragarą.
