Lietuvė Inga pasakoja,
kaip jai su šeima sekėsi
keliauti po Indoneziją.
Inga pasakoja,
kad antroji diena Indonezijoje
prasidėjo kelione traukiniu.
Ingos šeima nutarė keliauti
į Indonezijos sostinę Džakartą.
Paaiškėjo,
kad vienas vagonas buvo skirtas tik moterims.
Todėl Ingos vyras turėjo išeiti į kitą vagoną.
Taip pat traukinyje negalima
• sėdėti ant grindų,
• valgyti
• triukšmauti.
Inga sakė,
kad Indonezijos restoranuose
kainos iš pradžių atrodė didelės.
Vienas patiekalas kainavo
daugiau nei 10 tūkstančių rupijų.
Bet rupijas pavertus į eurus,
tai buvo vos apie 50 centų.
Todėl šeima galėjo valgyti be streso.
Inga dėl savo šviesių plaukų
ir aukšto ūgio išsiskyrė iš Indonezijos žmonių.
Žmonės norėjo su Inga nusifotografuoti.
Kai kurie žmonės net slaptai ją filmavo.
Indonezijoje yra daugiau nei 17 tūkstančių salų.
Daugelyje Indonezijos salų gyvena musulmonai.
Tai žmonės, kurie tiki islamo religija.
Kai kuriose Indonezijos vietose
vis dar gyvena vadovai,
vadinami sultonais.
Ingos šeima lankėsi Džokjakartos mieste.
Ten jie matė tradicinius šokius,
sultono rūmus
ir klausėsi vietinės muzikos.
Aplankę sultono buvusius baseinus,
Ingos šeima sutiko moterį,
kuri prisistatė gide.
Ji nuvedė juos į kavinę,
kur buvo pasiūlyta paragauti kavos.
Gidė sakė, kad kava
pagaminta iš kavos pupelių,
išimtų iš laukinio gyvūno išmatų.
Šeima už kavą sumokėjo apie 10 eurų.
Inga sakė, kad vėliau ji sužinojo,
kad tai buvo tiesiog brangi įprasta kava.
Inga pasakojo,
kad vakare mieste vyksta linksmybės.
Galima spalvinti piešinius,
važinėti šviečiančiomis mašinėlėmis
ar dalyvauti įvairiuose žaidimuose.
Vietiniai žmonės, sako,
kad jei užrištomis akimis pereisi
tarp dviejų medžių, išsipildys norai.
Nė vienam Ingos šeimos nariui
nepavyko to padaryti.
Bet Inga tikisi,
kad dar pavyks sugrįžti į šią šalį.