Kasparas Kinčius nusprendė palikti Vilnių
ir persikėlė gyventi į kaimą.
Jis pasirinko gyventi gamtoje,
mažame Lazdijų rajono Ročkių kaime.
Vilniuje Kasparas dirbo atsakingą darbą,
bet pajuto, kad nori ramybės.
Iš pradžių jis į sodybą Lazdijų rajone
važiuodavo tik savaitgaliais,
vėliau ten apsigyveno visam laikui.
Jis metė darbą ir studijas,
kad gyventų taip,
kaip jam iš tikrųjų patinka.
Dabar Kasparas vasaromis kepa
neapolietiškas picas vagonėlyje
prie Metelio ežero.
Picų vagonėlio pavadinimas yra „Mona Ližė“.
Pavadinimas susijęs su senoviniu įrankiu.
Tas įrankis vadinasi ližė,
su kuria duona įdedama į krosnį.
Picos kepamos malkinėje krosnyje.
Tam reikia daug žinių ir kantrybės.
Reikia geros tešlos
ir mokėti ją tinkamai iškepti.
Kasparas sako,
kad svarbu ir tinkamos malkos,
ir kokia yra krosnies temperatūra.
Picos receptų Kasparas mokėsi pats,
daug jų yra bandęs.
Viskas prasidėjo nuo picų vakarėlių
draugams sodyboje.
Dabar žmonės atvažiuoja pavalgyti
Kasparo kepamų picų
iš visos Lietuvos ir net iš kitų šalių.
Picas Kasparas keičia kiekvieną sezoną,
kad būtų įdomu ir jam, ir lankytojams.
Jis stengiasi,
kad picos būtų skanios
ir gaminamos su meile.
Kasparas sako,
kad svarbiausia yra klausyti savo širdies
ir daryti tai, kas teikia džiaugsmo.
Jis svajoja kada nors atidaryti
nedidelį restoraną,
kuris veiktų visus metus.



