„Pradirbęs tiek metų aš galutinai supratau, kad tarnauju ne kam nors, o vaikams“, – sakė jau penkiasdešimt metų krepšinio treneriu dirbantis Š.Gedminas.
45-ius metus jis praleido Vilniaus krepšinio mokykloje, kurioje dirba iki šiol. 1960 m. Š.Gedminas pradėjo dirbti kūno kultūros mokytoju vidurinėje mokykloje Panevėžyje. Jau tada jis sulaukė pasiūlymų tapti krepšinio treneriu, tačiau tada atsisakė.
„Aš tiesiog nenorėjau dirbti su komanda. Man užteko darbo mokykloje. Ir paskui, kada aš baigiau darbą joje, atsisakiau galimybės eiti į sporto mokyką. Mano brolis Algis Vilniuje dirbo su „Kibirkštimi“. Jis pasiūlė atvažiuoti pabandyti čia. Aš sutikau ir pradėjau dirbti Vilniaus krepšinio mokykloje“, – prisimena Šarūnas.
Tokiu būdu susikūrė neakivaizdi grandinė – VKM baigusios krepšininkės keliaudavo į universitetą, o iš ten į „Kibirkštį“. Pačios talentingiausios žaidėjos iš mokykos į a.a. A.Gedmino vadovaujamą komandą keliaudavo iškart. Dėl to Š.Gedminas dažnai pykdavosi su mokyklos direktoriais, nes neretai geriausios žaidėjos į „Kibirkštį“ persikeldavo prieš svarbias rungtynes VKM rinktinei.
Ji buvo negabi krepšiniui, man ji priminė sunkumų kilnotoją. Kas keisčiausia, dabar , kai žiūriu įvairius jos pasisakymus, matau, kad ji ir tada taip pat kalbėdavo – kai leptedavo ką nors...
Garsiausios trenerio auklėtinės – Vida Šulskytė-Beselienė, Gintarė Grikštaitė, Gražina Briedytė. Tačiau mažai kas žino, kad Š.Gedmino treniruotėse lakstydavo ir dabartinė Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Ji buvo negabi krepšiniui, man ji priminė sunkumų kilnotoją. Kas keisčiausia, dabar, kai žiūriu įvairius jos pasisakymus, matau, kad ji ir tada taip pat kalbėdavo – kai leptedavo ką nors...“, – juokiasi VKM treneris, prezidentę muštravęs apie ketverius metus.
Dabar Š.Gedminas dirba su vaikinais. Jis pripažįsta, kad kartais bendravimas su jaunąja karta būna sunkus – išsiskiria pažiūros, drausmės reikalavimai, požiūris į darbą.
„Užtenka man vaikų ir rūpesčio, dar ir dabar kartais sunku naktimis užmigti. Ateini į treniruotę pasiruošęs, o nėra vieno, kito žaidėjo. Su vienu dirbi dirbi, ruoši jį, tikrai galėtų žaisti, bet tinginys absoliutus – miega, pramiega. Susiplanuoji treniruočių grafiką, o iš 15-os žmonių ateina 8-10“, – stebisi treneris.
Š.Gedminą stebina ir visą Lietuvos krepšinį kamuojančios bėdos – jam ypač skaudu matyti Kauno „Žalgirį“, išgyvenantį ne pačius geriausius laikus: „Kodėl „Žalgiris“ taip nusivažiavęs? Man tai nesuprantama, kad kažkoks Vladimiras Romanovas patvarkė jūsų komandą, nuvarė į bankrotą. Kaip taip gali būti kauniečiai? Jūs juk mylit krepšinį. Tokią komandą nuvaryti...“
Mergaitės bijo darbo, o berniukai rungtynėse sutrinka, jei subarsi, užrėksi, puola į paniką.
Tuo tarpu moterų krepšinį, trenerio manymu, krizė ištiko dėl to, kad nebėra žmonių, dirbančių su branduoliu, individualiai padedančių tobulėti krepšininkėms, o jaunos ir geros žaidėjos išvažiuoja į užsienį, kur karjera dažniausiai užstringa ant atsarginių žaidėjų suolelio.
„Manęs nelabai mėgdavo direktoriai, nes kai turėdavau važiuoti į finalus, geriausią žaidėją atiduodavau“, – juokiasi jis.
Taip treneris elgdavosi todėl, kad jam svarbiausia ne pergalės ir užimtos vietos, o galimybė talentingiausiems auklėtiniams atverti duris į platesnius vandenis. Jam labiau rūpi individualus žaidėjų tobulėjimas, o ne pergalės siekimas bet kokia kaina: „Visa vertinimo sistema yra pagal užimtas vietas. Man varžybos reikalingos tam, kad pamatyčiau ar vaikas gerėja ar ne, sugeba atsilaikyti sudėtingomis sąlygomis ar ne“.
Treneris pripažįsta, kad anksčiau, ypač kalbant apie merginas, skyrėsi ne tik masiškumas, bet ir požiūris į darbą.
„Mergaitės bijo darbo, o berniukai rungtynėse sutrinka, jei subarsi, užrėksi, puola į paniką. Merginos buvo su kaprizais, kietesnės, užsispyrusios, norėdavo pasirodyti vienos prieš kitą“, – pasakoja jis.
