Vėlų balandžio 13-osios vakarą Belgijos miesto Šarlerua arenoje šampanu laistėsi Jevgenijaus Pašutino treniruojami „Lokomotiv“ krepšininkai. Europos taurės finale jie 75:64 nugalėjo Bilbao ekipą „Uxue Basket“ (Ispanija) ir iškovojo teisę ateinantį sezoną varžytis su stipriausiais Senojo žemyno klubais Eurolygoje.
Šiemet Europos taurės turnyre su „Lokomotiv“ triumfavo net keturi mūsų krašto atstovai: įžaidėjas Mantas Kalnietis, puolėjas Simas Jasaitis, klubo viceprezidentas sporto reikalams G.Rutkauskas ir fizinio rengimo treneris Sigitas Kavaliauskas.
„Žalgirio“ planą įvykdžiau per pirmus dvejus metus. Jei tai pavyktų ir su Krasnodaro komanda, būtų idealu, – LŽ sakė čempionišką komandą Rusijoje subūręs klubo viceprezidentas 50 metų G.Rutkauskas. Būtent šio specialisto iš Lietuvos dėka Krasnodaro komandoje „Lokomotiv“ atsirado ryškiausios žvaigždės.
Buvęs ilgametis „Žalgirio“ generalinis direktorius garsiai nedrįsta svajoti apie tai, kad jau kitą sezoną Krasnodaro klubas triumfuos Eurolygoje.
G.Rutkausko suburtas „Žalgiris“ į Lietuvą atvežė abu svarbiausius Europos klubų krepšinio trofėjus – Europos ir Eurolygos taures. Pergalių ir nesėkmių periodus su „Žalgiriu“ išgyvenęs G.Rutkauskas 2007 metais atsisveikino su Lietuva ir tapo Maskvos klubo „Dinamo“ viceprezidentu.
Po trejų darbo metų Maskvoje lietuvis buvo pakviestas padėti įkurti Rusijos profesionaliąją krepšinio lygą (PBL). Dvejus metus ėjęs PBL generalinio direktoriaus pareigas 2012-ųjų vasarą G.Rutkauskas grįžo, pasak jo, į tikrąjį krepšinį – pasirašė trejų metų sutartį su Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ ekipa ir tapo jos viceprezidentu.
Kaip pavyko antrą kartą suburti čempionų komandą? Apie mums nematomą darbą LŽ kalbėjosi su „Lokomotiv-Kuban“ viceprezidentu Ginu Rutkausku.
– Po finalo Krasnodaro ekipos žaidėjai akimirksniu pasipuošė specialiai pagamintais čempionų marškinėliais. Nėra abejonių, jog tokius turėjo ir Bilbao ekipos atstovai. Tuomet tiesiogiai finalą transliavusios „Eurosport“ televizijos komentatoriams kilo klausimas – kur deda marškinėlius pralaimėjusi komanda?
– Sudegina (juokiasi). Prieš finalą slapta nusiunčiau vieną klubo vadybininką į parduotuvę nupirkti šampano. Dėl visa ko. Ir svarbiausia – kad niekas nesužinotų.
Antraip žaidėjus gali paveikti įvairūs prietarai. Po finalo šampanas žaibiškai buvo išpilstytas ir išlaistytas. Jo pritrūko. Kažkas drabužinėje mestelėjo mintį – nueiti į Bilbao ekipos drabužinę, jie garantuotai jo prisipirko (juokiasi).
– Ar per jūsų karjerą yra buvę, kad užsakęs nugalėtojų marškinėlius jų taip ir nepanaudojote?
– Labai seniai, kai dirbau „Žalgiryje“, prieš kažkurias Lietuvos krepšinio lygos finalo rungtynes buvome pripynę ąžuolų vainikų. Bet čempionais tapome gal tik po savaitės. Tie vainikai sudžiuvo...
– Atvykote į Krasnodarą, subūrėte rimtą vyrų kompaniją, kuri iškovojo Europos taurę ir kitą sezoną rungtyniaus Eurolygoje. Jūsų nuopelnas nemenkas!
– Atėjęs į komandą turėjau sudaryti plėtros planą. Praėjusiais metais Krasnodare duris atvėrė nauji rūmai, juose rungtynes gali stebėti 8 tūkst. aistruolių.
Pasitarėme su klubo prezidentu Andrejumi Vediščevu, ką turime daryti. Yra profesionali komanda, tačiau nėra nei jaunių, nei jaunimo ekipų, nėra mieste net krepšinio mokyklos. Tad dabar viską tenka statyti ne nuo pamatų, o nuo viršaus.
Krasnodaro krašto valdžia sutinka padėti įkurti krepšinio mokyklą. Remsimės Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos Kaune pavyzdžiu. Sykiu reikės žaisti ir Eurolygoje. Šiam kraštui tai didelis įvykis – į Krasnodarą atvyks žaisti tokios komandos kaip „Barcelona“, Madrido „Real“, stipriausi Italijos, Turkijos klubai.
– Ar jūsų dėka Krasnodaro komandoje atsirado S.Jasaitis ir M.Kalnietis?
– Meluočiau tai neigdamas. Kai pradėjau dirbti, klube buvo žaidėjų, turinčių galiojančias sutartis. Keli kandidatai užsieniečiai į įvairias pozicijas jau buvo aptarti.
Su klubo prezidentu ir vyriausiuoju treneriu svarstėme, kuo užkamšyti kitas pozicijas. Sezonui ruošėmės vienokios sudėties, bet kelių žaidėjų traumos privertė ją pakoreguoti.
Permainų buvo ir sezono metu. Jį pradėjome turėdami vieną įžaidėją – Nicką Calathesą. Dairėmės antro. Į mūsų akiratį pateko M.Kalnietis. Kažkas paskleidė gandus, kad su juo susitarėme slapčia. Netiesa. Viskas vyko civilizuotai. Už Mantą „Žalgiriui“ sumokėta didelė išpirka.
Manau, už jį gauti pinigai padėjo „Žalgiriui“ kurį laiką išsilaikyti. Dar iš NBA rungtyniaujančios San Antonijaus „Spurs“ ekipos pasikvietėme puolėją Derricką Browną. Tai labai sėkmingas mūsų žingsnis. Derrickas – puikus žaidėjas, geras žmogus. Mūsų komandai priklausė prancūzas Ali Traore, tačiau atstovaudamas rinktinei susižeidė.
Praėjusį sezoną jis gerai rungtyniavo, žiūrovai jį pamėgo. Tačiau sugrįžimas į aikštelę vis būdavo atidedamas, o vidurio puolėjas Aleksas Maričius buvo labai apkrautas: žaisdavo po 35 minutes, todėl pradėjo „braškėti“.
Visada įdėmiai stebime žaidėjų rinką. Sužinojome, kad Milano „EA7 Armani“ komanda (Italija) nori perleisti amerikietį Richardą Hendrixą. Jį stebiu jau kelintus metus – tai labai įdomus krepšininkas, galintis rungtyniauti ir puolėjo, ir centro pozicijose. Sausio viduryje jis atsidūrė mūsų komandoje.
Juo ir baigėme komplektuoti ekipą. Ir ką gi – R.Hendrixas tapo Europos taurės finalo naudingiausiu žaidėju. Amerikietis labai patenkintas, nes ankstesnėje komandoje treneris jam neleisdavo daug žaisti. O pas mus jis atsikleidė. Dabar visi apie jį rašo, visi klubai nori jį turėti...
Buvo ir nesėkmių. Ir skaudžių pralaimėjimų. Bet nekėlėme panikos. Vieną etapą jau įveikėme. Dabar liko paskutinės Rusijos čempionato rungtynės su Maskvos srities „Chimki“ ir VTB Jungtinės lygos atkrintamosios varžybos. Dar pakovosime. Europos taurės titulas įpareigoja sezoną baigti pakiliai.
– Krasnodare reziduoja puikus lietuviškas ketvertas. Kaip jis gyvuoja?
– Yra kada ir pabendrauti, ir pajuokauti gimtąja kalba. Kai Šarlerua laimėjome taurę, netrukus šventinio stalo kompanija tapo lietuviška. Prisėdo buvęs „Žalgirio“ savininkas Mindaugas Plūkas su žmona, buvęs krepšininkas Gintaras Staniulis su žmona, M.Kalniečio mama ir sesuo, S.Jasaičio draugė Oksana. Pergalę atšventėme smagiai.
– Jei ne sunki „Žalgirio“ finansinė situacija, ar M.Kalnietis būtų rungtyniavęs jūsų komandoje?
– Kiek žinau, jis nesutarė su „Žalgirio“ savininku. Bet juk daugelis žaidėjų pabandę laimę svetur vėliau grįžta į gimtąją komandą. Saulius Štombergas pažaidęs užsienyje grįždavo į „Žalgirį“, taip pat ir Mindaugas Timinskas. Juk nėra nieko bloga pabūti legionieriaus kailyje, pajusti kitokią atsakomybę.
– M.Kalniečiui – tai pirmas sezonas užsienyje. Ar jis baiminosi vykti svetur?
– Ne. Tik dvejojo. Visus „Žalgirio“ žaidėjus seku nuo jų vaikystės, žinau, ko jie nori, ko siekia. Mantas ir anksčiau turėjo pasiūlymų žaisti užsienyje, bet vis likdavo Kaune.
„Žalgiris“ yra ideali vieta siekti karjeros. Pastaruoju metu M.Kalnietis norėjo išbandyti kitokios duonos. Jis žinojo, kur važiuoja, nes S.Jasaitis Krasnodare rungtyniauja nuo sezono pradžios.
Klubo krepšininkai čia gyvenimu nesiskundžia: aštuoni žaidėjai įsikūrę privačiuose namuose, visi važinėja naujais automobiliais „Wolksvagen Passat“.
Vienintelis trūkumas – didžiuliai atstumai. Visuomet tenka skristi per Maskvą. Pavyzdžiui, į Seviliją keliavome 20 valandų. Išskristi tenka prieš dvi dienas. Bet į svarbiausias varžybas jau turėjome galimybių keliauti užsakytais reisais.
– 17 metų dirbote „Žalgiryje“. Turbūt skaudu dėl komandą užgriuvusių bėdų?
– Žinoma. Nesu atitrūkęs nuo „Žalgirio“ reikalų. Stebėjau 2011 metų Europos čempionato kovas „Žalgirio“ arenoje. Apsidairiau – viskas kažkur matyta, niekas nepasikeitę, aistruolių veidai tie patys, tik jau pagyvenę, pražilę. Ir tas pats Vidas Mačiulis su filmavimo kamera bėgioja.
Tik aplinka kita – nebe senutė halė. Kadaise Kauno valdžia klausinėjo – kam reikia tokių rūmų, juk ir 5 tūkst. žiūrovų nesurenkate? Pasirodo, galima ir 12 tūkst. gerbėjų surinkti, ir pinigų užsidirbti. Bet tokios arenos laukėme 20 metų. Kai tik pradėjau dirbti „Žalgiryje“, ėmėme galvoti apie naujus rūmus.
„Žalgiris“ – dalis mano gyvenimo. Sentimentų šiam klubui visada bus. Dabar komandai nelengvas metas, bet ji išsikapstys. „Žalgiris“ neskęsta.
