– Jonai, pasirašęs sutartį su „Panathinaikos“, minėjote, kad tai didžausias iššūkis jūsų karjeroje. Kaip sekasi jį priimti? – „BasketNews.lt radijas“ paklausė J.Mačiulio.
– Kol kas viskas gerai. Priprantu prie šios šalies. Visai neblogai sekasi ir aikštelėje. Pritapau prie komandos draugų, o jie prie manęs. Viskas puiku! Tikiuosi, kad taip bus ir toliau.
– Po sunkios traumos į aikštelę grįžote tik praėjusių metų pabaigoje. Rungtyniavote „Montepaschi“, vasarą praleidote Lietuvos rinktinėje, o dabar plušate „Panathinaikos“ stovykloje. Ar nejaučiate traumos padarinių?
– Kol kas nejaučiu, nors sportuojame gana sunkiai. Tenka atlaikyti didelį krūvį, turime nemažai treniruočių, bet kol kas nieko nesijaučia (triskart spjauna per petį, – Red.).
– Kaip jums patinka Graikijoje? Gal kažkas jau spėjo nustebinti?
– Čia nuolat geras oras. Lijo, galbūt, tik vieną vakarą, bet apie 5 minutes. Visą likusį laiką saulėta ir karšta. Žmonės nėra visiškai atsipalaidavę. Jie gana gerai dirba. Esu viskuo patenkintas. Jeigu kažko prireikia tiek klube, tiek ir už jo ribų, žmonės padaro ko prašai. Jie nespjauna į darbą, kaip yra būdinga pietiečiams. Galbūt po ankstesnės krizės jie pradėjo vertinti darbą. Žinoma, žmonės turi savo siestas ir kai atsipalaiduoja, tai atsipalaiduoja. Manau, kad Graikija nėra labai išskirtinė šalis. Kol kas man čia viskas patinka. Neturiu jokių priekaištų.
– Sakote, kad graikai „kai atsipalaiduoja, tai atsipalaiduoja“. Vadinasi, ne tik lietuviai ir rusai moka švęsti?
– Nuėjęs pavakarieniauti į kavinę tikrai nepasakysi, jog šalyje krizė. Stovi ir lauki eilėje. Bet nesupraskite klaidingai, kalbu ne apie šventimus ar alkoholį (juokiasi, – Red.). Papraščiausiai žmonės ilsisi ir tikrai atsipalaiduoja. Be jokių krizės padarinių. Barai ir restoranai būna pilni tiek per pietų pertraukas, tiek per vakarienes. Smagu matyti, kaip šalyje verda gyvenimas.
– Jonai, teko matyti, kad graikų sirgaliai leidžia sau rūkyti tribūnose. Ar pastebėjote tai?
– Jie leidžia sau ne tik rūkyti arenose, bet ir be didesnių rūpesčių vaikščioja po salę vykstant rungtynėms. Kaip tik dalyvavome draugiškame turnyre: vyko rungtynės, o žmogus prisidegęs cigaretę ėjo per salę. Teisėjas bandė jį nuvyti, o jis atšovė, kad jam reikia čia eiti (juokiasi, – Red.). Graikai atsipalaidavę ir taip gyvena. Iš pradžių buvau nustebęs, kai per minutęs pertraukėlę pro trenerio nugarą praeidavo koks nors užsisvajojęs rūkantis sirgalius. Bet vėliau supratau, kad taip yra įprasta. Apsauga stebi, kad tokie žmonės ko nors nepadarytų, todėl nelabai ir kreipiame į juos dėmesį.
– Ar dūmai ir cigarečių kvapas krepšininkams netrukdo?
– Iki aikštelės jie neateina. Dūmai kyla į viršų ir nesileidžia į apačią, tad didelio diskomforto nėra. Aišku, būtų geriau, kad sirgaliai arenose nerūkytų, bet jie tai daro visur. Kai Lietuvoje priėmė įstatymą, draudžiantį rūkyti viešose vietose, žmonės suprato ir to nebedaro. Bent jau stengiasi nedaryti. Čia visiems niekas nerūpi. Gali nerūkyti, bet Graikijoje vis tiek būsi apsirūkęs. Į rūkymą jie čia tikrai nespjauna.
– Esatę sakęs, kad Graikijos spaudoje krepšininkai apie save gali rasti daugybę „šiukšlių“. Ar jau spėjote pajusti pašalinį spaudimą?
– Sprendžiu iš to, ką išverčia lietuvių spauda. Praėjusią savaitę turėjome žiniasklaidos dieną, po kurios Lietuvos spaudoje buvo išversti keli straipsniai. Mačiau, kad išversta visai kitaip, nei aš kalbėjau. Žurnalistai manęs paklausė, ką galvoju apie „Panathinaikos“ ir „Olympiakos“ derbį, o aš atsakiau, kad esame jauna komanda ir dar turime daug dirbti. Pasakiau, kad jau greitai susitiksime su „Olympiakos“ ir visko gali būti. Tačiau graikų žurnalistai vis tiek parašė, jog aš pasakiau maždaug taip: „Mes nugalėsime. Nors esame nauja komanda, vis tiek mes stipresni, „Olympiakos“ mums nėra varžovė, nes mes esame „Panathinaikos“. Priešpriešą tarp abiejų klubų kelia patys žurnalistai, kuo labiau kiršindami sirgalius. Jeigu duodi interviu „Panathinaikos“ laikraščiams, tai parašys vienaip, o jei kalbėsies su „Olympiakos“ spauda, jie mano žodžius pavers nema „Mes nepasitikime savo jėgomis“. Tai jų gudrybės.
– Šarūnas Jasikevičius kažkada sakė, kad „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ priešprieša yra labai didelė, bet „Olympiakos“ ir „Panathinaikos“ priešprieša yra tiesiog sunkiai suvokiama protu. Ar jau teko tai pajusti?
– Tarp žiniasklaidos ir sirgalių čia vyksta tikra beprotybė. O dar žinant, kas dedasi arenose... Žinoma, aš tai mačiau tik žiūrėdamas vaizdo įrašus. Neseniai kelias dienas su „Olympiakos“ komanda turėjome apsistoti tame pačiame viešbutyje. Net patys klubų vadovai nenorėjo susitikti viename viešbutyje, todėl jo administracija turėjo taikyti grafikus, kad komandų žaidėjai nesusitiktų ir nesibičiuliautų. Netgi praėjusią savaitę per burtų traukimo ceremoniją įvyko žodžių mūšis, tarp „Olympiakos“ savininko ir mūsų komandos vadovo. Vienas pareiškė, kad po dviejų savaičių įrodysime, jog esame stipresni, o kitas atsistojo ir rėžė: „Taip, taip, jau pernai pamatėme, kas stipresni.“ Ir prasidėjo... Žodžiu, neliūdna (juokiasi, – Red.)
– Praėjusį sezoną „Panathinaikos“ pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį nelaimėjo Graikijos čempionato. Galbūt jums teko girdėti, ar klubas pasikeitė iš pagrindų būtent dėl šios priežasties?
– Tikrai ne dėl to. Tiesą sakant pasikeitė visas „Panathinaikos“ klubas. Senasis klubo savininkas jį perleido savo sūnui, kuris tapo komandos vadovu. Tuomet pasikeitė ir treneris. Jie bando pradėti naują erą. Tas laikas kažkada turėjo ateiti. „Panathinaikos“ nusprendė, kad tas laikas atėjo šiemet. Nemanau, kad tai susiję su rezultatais. Tiesiog taip sutapo.
– Ar klubui buvo didelė tragedija po 10 metų pralaimėti čempionatą?
– Žinoma. Prie pergalių greitai priprantama. Laimi, laimi, laimi ir staiga - pralaimi. Dideliems klubams visuomet yra tragedija nelaimėti kurios nors titulo. Visos komandos nori dominuoti kuo ilgiau, tai suprantama. Ir „Žalgiris“ nori kiekvienais metais laimėti, o jeigu pralaimi – tai jau tragedija. Taip pat ir čia.
– „Panathinaikos“ draugiškose rungtynėse kol kas žygiuoja solidžiai, o jūs pats rungtyniaujate užtikrintai ir stabiliai. Susidaro įspūdis, kad įsiliedamas į „Panathinaikos“ žaidimą neturite jokių problemų.
– Žinote, yra įvairių niuansų ir problemų, bet prie visko galima priprasti ir prisiderinti. Reikalingas ir trenerio supratimas. Svarbu, kad jis mane išnaudoja ir savo žaidėjams skiria tokią vietą aikštėje, kurioje jie ir turi būti. Treneris neprašo neįgyvendinamų dalykų. Tai taip pat prisideda prie mano asmeninių rezultatų. Turime tikrai gerą trenerį, kuris surado ir visiems krepšininkams paaiškino jų vietas aikštėje. Mums nereikia stovėti ant galvos viduryje aikštės ir bandyti pataikyti į krepšį. Visi turime savo užduotis ir darome tai, ką turime daryti.
