„Prieš vartodami vaistus būtinai pasitarkite su savo gydytoju ar vaistininkais“, – juokais pasakau neaiškios kilmės tabletę į burną besidedančiam ir prie sporto baro „Stars and legends“ įėjimo betrypčiojančiam sirgaliui. „Neramu, bet šįkart geriau pasitarčiau su Jonu Kazlausku ir jo dvyliktuku“, – prarijęs raminančią tabletę prognozuoti atsisako jis.
Tik. Tak. Laikrodis negailestingai talžo paskutines 900 laukimo sekundžių. Norisi, kad jis toks pat rūstus ir nepalenkiamas šįvakar būtų ir Italijos rinktinei, Lietuvos krepšininkų varžovei Europos čempionato ketvirtfinalyje.
Dar du vaikinai prie įėjimo traukiasi kramtytas gumas iš burnų ir meta jas šiukšliadėžės link. Nepataikęs apsidžiaugia ir sušunka: „Taip mėtys italai“. Tačiau kitas pataiko...
Tiek aikštelėje, tiek bare – dvi filosofijos
Lietuvos rinktinės trenerių štabas teigė, kad aikštelėje varžysis šiuo metu dvi visiškai skirtingos žaidimo filosofijos besilaikančios komandos. Tritaškius bešvaistantys italai ir agresyviu žaidimu baudos aikštelėje pasižymintys lietuviai.
Prie baro nusidriekė eilė. Nereikia būti aiškiaregiu, kad pagal pageidaujamus gėrimus lengvai atskirtum, kas šio ilgai laukto ketvirtfinalio optimistai ir pesimistai. Nuo stipriųjų pradeda lietuvišką optimizmą po nerimo kauke paslėpę, lengvaisiais vaišinasi ramūs ir niekada neabejojantys sėkme.
Laikas. Nuskamba himnas, visi atsitoję. Paskutinis gurkšnis alaus suvilgo gerkles. Rankas į viršų pakelia ir Šarūnas Marčiulionis. Ir vėl tas švelniai prisiliečiančių bokalų garsas.
Pirmus kėlinius dar santūrūs kaip italai
Ginčas atiduodamas italams. Nes per anksti. Dėjimas iš brolio pusės. Mažai? Dar jis moka ir iš toli. Brolis. 7:2.
„Kažkas turi būti šaltų nervų“, – į klausimą atsako vieniša bare pasijutusi Marija. Priglausti prie savęs iš karto ją pasisiūlo vaikinas, kuriam vieta irklavimo, o ne krepšinio rinktinėje. „Highway to hell“, – visi įsiaudrinę bare. Greitkelis geriau būtų nutiestas į kitą pusę.
Kiekvienas atkovotas kamuolys kol kas palydimas ovacijomis tarsi tritaškis su nesportine pražanga. Taip, kaip dar nebuvo. „Broli, atsistok“, – rėkia visi esantys bare jam suklupus.
Pirmas kėlinys baigiasi. „Dar gerai visai varo, kažkada dariau atsispaudimus už M. Bellinellio taškus. Bet kartais jam prametus baudas, tekdavo daryti tik vieną“, – giriasi anksti parūkyti užsinorėjes vilnietis. Kiauras. Ne Martynas Pocius, o jo metimas iš toli. Jė. Vėl tas jau girdėtas meilės tarp stiklų garsas.
Gera pradžia – pusė darbo arba šiuo atveju gera pirma ketvirtfinalio pusė – puiki kovos dėl medalių pradžia. „Aš trys metrai virš dangaus“, – garsią ispanų rašytojo frazę sušunka teisės studentė. „Ne tą matą pasirinkai. Iki dangaus liko 20 minučių. Iki pergalės. Iki medalių. Bent jau medinių“, – pataiso ją jos draugas.
„Na Italija, sumušk Lietuvą“, – negailestingu tritaškiu iš istorijos italų sporto dienraščio antraštę ištrina visi atsukę žandą. Atsukime ir mes nebijodami. Ir eikime prie baro.
