Lauke pučia žvarbokas vėjas, nėra nė dešimties laipsnių, bet Juozukui su trumpomis rankovėmis ir šortais nešalta. Jau labai greitai, pasidžiaugia, ir maudynių sezoną galės atidaryti.
Žinomas Lietuvos krepšinio rinktinės masažuotojas palydi į penktuoju numeriu pažymėtą namuką. Čia – naujoji jo darbo vieta. Ne tik darbo. Aprodęs jaukiai įrengtą masažo kambarį, kviečia užlipti į antrąjį aukštą.
„Susipažinkite, čia mano svajonių šuniukas – Mona“, – į rankas paėmęs ant laiptų lojančią mopsų veislės kalytę rodo šeimininkas. „Jai penki mėnesiai, labai susidraugavom“, – džiaugėsi Juozukas. Viršuje miegamasis, pro kurio langus matosi pušynas, tolumoje tyvuliuojantis ežeras.
 |
| Juozas Petkevičius |
Anupriškėse J.Petkevičius ne tik dirba su poilsio parko klientais ar sportininkais.
Jis čia apsistoja ilgesniam laikui, ilsisi, rytais bėgioja krosą. Kai nuo ežero nutirps paskutinieji ledai, galės lepintis maudynėmis.
Sulaukęs verslininko Antano Guogos pasiūlymo padirbėti „Tony Resort“ poilsio centre, Juozukas ilgai nedvejojo.
„Antanas sako – atvažiuok pas mane. Atvažiavau, patiko“, – savitu, bet mielu tonu pasakojo J.Petkevičius.
Priėmė Jono Kazlausko kvietimą
„Luktelėkite, aš persirengsiu“, – paprašo Juozukas, tačiau striukę palieka spintoje. „Man nebūna šalta, aš užsigrūdinęs“, – į lauką jis vėl išeina su plonais marškinėliais.
Šalia kojų prisiglaudžia juodaplaukė mažoji Mona. Pasivaikščioti po parką ji eis kartu, o ir fotografui šalia šeimininko pozuos taip, tarsi šio meno būtų mokyta.
Naujasis augintinis Juozukui kompaniją palaiko kas rytą, kai 65-erių vyras bėgioja parko takeliais. „Mona labai greita, turiu prie jos prisiderinti savo ritmą. Anksčiau taip greit nebėgiodavau, bet dabar yra ką vytis“, – juokėsi sveikuolis.
 |
| Juozo Petkevičiaus kalytė Mona |
Juoko mūsų pokalbyje buvo daug. Kaip kitaip, kai Juozukas vis randa progą įterpti anekdotą. Prisipažinęs, kad šiuo metu jaučiasi itin laimingas, o gyvenimo vėjai jam negaili atpūsti malonių pokyčių, čia pat pasakoja:
„Vaikšto diedukas su bobute rojuje. Rankytėmis susikabinę. Labai džiaugiasi, taip gražu aplink, taip gera. Diedukas neapsikenčia ir sako bobutei: „Ech, gi seniai galėjome taip gyventi, o tu kišai man visokius papildus.“
Ne paslaptis, kad ir krepšininkai išsiilgsta ilgamečio komandos talismano sąmojų. Nors žaidėjų mažu arba Juozuku šaukiamas vyras žadėjo atsisveikinti su nacionaline rinktine, krepšininkai jį išvys ir šią vasarą.
J.Petkevičius maloniai priėmė naujojo trenerio Jono Kazlausko kvietimą atvykti į rinktinę.
Jis taip pat su dideliu entuziazmu sutiko padėti Lietuvos irkluotojų rinktinei. „Nauji iššūkiai – nauji gyvenimo džiaugsmai“, – neslepia masažuotojas.
Apie visa tai ir dar daugiau Juozukas atvirai papasakojo išskirtiniame interviu 15min.lt.
– Kaip atrodo jūsų darbas čia, Anupriškėse? – paklausėme J.Petkevičiaus.
– Pas mane gali apsilankyti visi „Tony Resort“ lankytojai. Turiu savo namuką, kuriame atlieku masažus. Kai būnu išvykęs į užsienį, susidaro eilės, žinau, kad ir su dovanų kvietimais ateina.
– O apie savo masažų verslą nesusimąstote?
– Bijau aš. Jau geriau gyvensiu iš pensijos ir draugams padėsiu. Nemoku imti pinigų iš žmonių. Dabar kiek turiu užsakymų, tiek ir dirbu. Būsiu čia iki gegužės 14 dienos.
– O kas bus tuomet?
– Vėl išvyksiu su irkluotojais. Prieš Europos čempionatą bus stovykla Graikijoje. Po jos tiesiai skrisime į Seviliją, ten vyks varžybos.
– Kaip tapote irklavimo rinktinės nariu?
– Priklausau olimpiniam komitetui, esu kaip savanoris. Aš nesuprantu, gal ir yra kokia sutartis, bet čia Antanas (A.Guoga – 15min.past.) iniciatorius, jis globoja irkluotojus, tad įtraukė ir mane.
– O jūs neprieštaravote.
– Man tai – didelis malonumas. Nesu matęs daugiau dirbančių sportininkų, nei irkluotojai. Vėjas, bangos didelės, į šonus valtį neša, o jie iš paskutiniųjų irkluoja. Išlipa kiaurai šlapi. Tikri didvyriai. Įsimylėjau šiuos žmones už darbštumą.
– Irkluotojai nėra išlepę...
Aš džiaugiuosi, kad taip įtemptai gyvenu. Dirbu savo svajonių darbą.
– Tikra tiesa. Lepumas neteka jų gyslomis. Niekada nesiskundžia, nors ant rankų nuospaudos, rankos baisios, kojos nutrintos. Sąlygos tokios varganos... Jiems taip sunku su tomis valtimis. Kaip jas kilnoja, po varžybų pavargę, bet turi supakuoti, sukrauti.
– Savo karjeroje matėte daug čempionų. Ši irkluotojų rinktinė, jūsų akimis, čempioniška?
– Tai be galo talentinga komanda. Ir kokie jie užsispyrę. Norėčiau, kad šių žmonių lauktų pati šviesiausia ateitis.
– Ar teko susipažinti su naujuoju rinktinės treneriu italu Gianni Postiglione?
– Žinoma. Jis sveikinosi „Dobro utro“ (liet. – „labas rytas"), tad aš jį iškart perauklėjau, kad sakytų „Labas rytas“. Nors sunkiai jam sekėsi, bet išmoko (šypsosi). Su sportininkais jis bendrauja anglų kalba. Tiems, kurie nemoka, Saulius (irkluotojas S.Ritter – aut.past.) truputį paverčia.
– Net neabejoju, kad prisijungęs prie irkluotojų praskaidrinote atmosferą komandoje.
– Praskaidrinau (šypsosi). Bent jau jie taip sakė. Irkluotojai ramūs žmonės. Apskritai individualių sporto šakų atstovai ramesni, tylesni. Krepšininkai kur kas didesni šnekoriai.
– Krepšininkai šią vasarą pamatys jus rinktinėje? Praėjusią vasarą sakėte, kad jau pasitraukiate.
– Taip ir maniau, bet Jonas (J.Kazlauskas – aut.past.) pirmą dieną tapęs rinktinės treneriu man paskambino ir pakvietė. Kol kviečia, tol eisiu. Man tai labai malonu. Vis niekaip nesusitinku su Jonu, bet jau yra pasakyta, kad nuo liepos 14 būčiau.
– Vadinasi, lauks įtempta vasara.
– Aš džiaugiuosi, kad taip įtemptai gyvenu. Dirbu savo svajonių darbą. Malonu būti Anupriškėse, malonu dirbti su irkluotojais, visada malonu su krepšininkais.
Be to, sakė Jonas daug žaidėjų neims. Anksčiau būdavo kad ir po dvidešimt kelis krepšininkus kviečia. Dabar bus kitaip, gal kiek lengviau man, nes pasirūpinti visais būdavo tikrai nelengva.
– Su treneriu J.Kazlausku esate dirbę kartu. Kaip jį apibūdintumėte?
– Visi treneriai kažkuo geri, tik vieniems geriau pavyksta, kitiems sunkiau. Lietuva gali didžiuotis savo treneriais. Jonu taip pat. Su juo dirbome ir šalies rinktinėje, ir „Lietuvos ryte“. Koks jis? Geras (šypsosi).
– Jūsų duktė Miglė Achramavičienė taip pat masažuotoja. Ji seka tėvo pėdomis?
– Mano dukra dirba su moterų krepšinio rinktine. Sakė irgi ją labai jau ten merginos myli, kviečia vis.
– Galbūt kada pakeis jus duktė vyrų rinktinėje? Ar dailiosios lyties atstovių neįsileidžiate?
– Ne, įsileistumėme, bet būtų per sunku. Nelogiška. Tai vyriškas darbas. Reikia ne tik jėgos, reikia tam tikro požiūrio. Nors... Dabar jau keičiasi kartos. Ši krepšininkų karta kitokia. Nuėjo jaunimas kitais kelias. Gal kompiuteriai padarė savo įtaką.
– Kartą sakėte, kad ir rasti bendrą kalbą su jaunaisiais krepšininkais jums sunkiau.
– Taip. Bet jei man neišeina, tai čia aš kaltas. Aš jau nepagaunu kai kur minties (juokiasi). Nors aš stengiuosi, bet žiūrėk nesuprantu kažko, o po to neklausi gi „kas yra, kas?“ Reikia dirbtinai juoktis.
Jei tai ir dirbtinis juokas, iš Juozuko jis sklinda nuoširdžiai. Galbūt suprasti jaunuosius Lietuvos talentus mažajam masažo genijui nėra taip lengva, tačiau kad ir kur atsidurtų, jis iškart tampa kompanijos numylėtiniu.
Ir tai nė trupučio nestebina.
„Jis toks žmogus, kurio visada lauki“, – kartą yra sakęs Simas Jasaitis.
