– Kada tapote „Žaliosios mirties“ nariu?
– Tai buvo seniai, maždaug 1994 metais. Tuo metu dar netgi nebuvo ir paties „Žaliosios mirties“ klubo. Aktyviai pradėjau žaisti krepšinį, susipažinau su žmonėmis, kurie tribūnose aktyviau palaiko komandą, prisijungiau prie jų, susidraugavom, pradėjome važinėti į keliones. Turbūt galima sakyti, kad taip ir tapau nariu.
– Dabar dėl to nesigailite?
– Ne, čia buvo gyvenimo svajonė, tokia veikla visada patiko ir visą laiką to norėjau, dar nuo vaikystės mačiau, kaip futbole žmonės palaiko komandą, ypač Vilniaus „Žalgirį“, ir visada turėjau svajonę ir Kauno „Žalgirį“ taip pat palaikyti.
– Ar prisimenate savo pirmąją išvyką? Kokia ji buvo?
– Puikiai prisimenu. Ji buvo į Lenkiją, tai buvo atrankinės varžybos į tuometinę čempionų lygą, kai „Žalgiris“ žaidė su Vloclaveko „Nobiles“. „Žalgiris“ pats pasiūlė važiuoti į tą kelionę, važiavo mūsų nedaug, apie 10 žmonių.
– Kokia išvyka buvo jums įsimintiniausia?
– Tokių išvykų yra dvi, į finalus, kuomet „Žalgiris“ laimėjo taures. Pirmoji išvyka buvo į Belgradą, kuomet iškovojo Soportos taurę, antroji – į Miuncheną, kai laimėjo Eurolygą.
– Kaip tapote „Žaliosios mirties“ prezidentu?
– Klubo viduje iškilo tam tikrų nesutarimų, juos sprendžiant, iškėliau savo kandidatūrą, žmonės pasitikėjo ir išrinko.
– Ar po šio įvykio pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Nemanau, kad pasikeitė. Ir toliau darau tą patį, galbūt tik dėl palaikymo, dabar atsiras daugiau veiklos, darbų, pečius užgula įvairių sprendimų priėmimas. Yra daug žmonių, kiekvienas galvoja kitaip, turi savo nuomonę, stengiuosi surinkti jų visų nuomones į vieną bendrą visumą.
– Papasakokite, kokios yra prezidento pareigos, kokias funkcijas jis atlieka?
– Kaip ir minėjau, užduotis yra skirtingų nuomonių, skirtingai mąstančius narius suburti į vieną bendrą visumą, kad kiekvieno jų mintys ir darbai veiktų sklandžiai, be didelių nepasitenkinimų. Mano darbas ir būtų padaryti taip, kad nariai būtų laimingi ir kad jų būtų kuo daugiau.
– Kaip vertinate ankstesnio prezidento Vaido Plauškos darbą?
– Vaidas dirbo savo darbą, vis dėlto buvo išrinktas prezidentu, tačiau norai yra viena, bet klube narių yra tikrai daugiau nei vienas, du ar dešimt, visi turi skirtingus prioritetus. Vaidas manė, kad reikia daryti taip, kaip jam atrodė, iš tikrųjų per mažai buvo atsižvelgta į visų narių nuomonę, į tai, kaip jie nori tą klubą valdyti ir kaip jame turi vykti procesai.
– Ar pats ketinate imtis kokių nors naujovių klubo veikloje?
– Pačioje veikloje kol kas šiuo metu nėra jokių didelių pokyčių, galbūt įstatų pakoregavimas. Daugiau spręsiu dėl pačių narių užimtumo, kad būtų ne vien vaikščiojama į varžybas, bet ir būtų praplėstas pats žmonių laisvalaikis. Kažkada buvo sukurta krepšinio komanda, bet šiuo metu nuo klubo ji atitolusi, beveik nebeliko ten žaidžiančių mūsų narių. Šiuo metu susibūrė nauja komanda, kur žaidžia beveik vien klubo nariai, norėtųsi sujungti tas abi komandas, kad kuo daugiau žmonių vykdytų bendrus projektus, nes tai suartina žmones.
– Kokie jūsų santykiai yra su „Green White Boys“?
– Daugelį iš jų pažįstu dar nuo tada, kai jie buvo „Žaliosios mirties“ nariais, bet tuo viskas ir pasibaigia. Galbūt daugiau bendraujame per išvykas, kai ir jų, ir mūsų būna daug, tada bandome susiderinti palaikymo atžvilgiu, bet šiuo metų jų klubas yra jų klubas, „Žalioji mirtis“ yra „Žalioji mirtis“.
– Ar palaikote ryšius, bendradarbiaujate su „Žalgirio“ klubo vadovybe?
– Taip, „Žalioji mirtis“ visada palaikė ryšius, nuo pat klubo įkūrimo ir netgi dar anksčiau, šiuo metu ryšiai su „Žalgiriu“ taip pat yra glaudžiai palaikomi, su klubu yra derinamos ne vien vietinės varžybos, bet ir išvykos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. „Žalgiris“, iškilus klausimams, padeda derinti reikalus ir dėl bilietų, ir dėl kelionių. Jie padėjo susipažinti ir su arena, organizavo ekskursijas tiek baigus statybas,tiek dar joms vykstant. Su „Žalgiriu“ visą laiką bendradarbiaujam, išklausom vieni kitų norus, visada randame tiek vieniems, tiek kitiems priimtinus sprendimus.
– Ar „Žalioji mirtis“ susilaukia kokių nors nuolaidų?
– Klubui arenoje yra skirti sektoriai, kuriuose yra vietos mūsų nariams. Kaip ir „Žalgirio“ klubo nariai, taip ir mes gauname tas pačias nuolaidas į varžybas.
– Kaip ir minėjote, komandą palaikote ne tik namų rungtynėse, bet ir vykstate į išvykas. Kokios naudos jos duoda?
– Išvykos leidžia žmonėms artimiau susipažinti su žaidėjais, po rungtynių jie ateina ir visiems padėkoja, ir prie autobuso pasveikina. Susidaro artimesnis bendravimas, nei kad arenoje. Visgi arena labai didelė, daug erdvės, žurnalistų, todėl su žaidėjais artimiau nelabai ir pabendrausi. Išvykose didesnė galimybė nusifotografuoti, gauti autografą, paspausti kuriam nors žaidėjui ranką, todėl išvykos žmonėms suteikia daugiau emocinės naudos nei namų rungtynės.
– Kuris žalgirietis jums atrodo draugiškiausias, labiausiai bendraujantis?
– Žalgiriečiai visi yra labai draugiški, galbūt išskirčiau Mantą Kalnietį, Marko Popovičių, Paulių Jankūną, Dainių Šalengą, tą patį Tadą Klimavičių. Tai žaidėjai, kurie klube jau labai seniai, ir aš juos seniai pažįstu, ir jie mane seniai pažįsta. Visada pasisveikina, niekada nepraeina pro šalį, tikrai malonūs, draugiški žmonės. Gal užsieniečiams yra sunkiau, jie komandoje ilgai neužsibūna, todėl su jais yra sudėtingiau susidraugauti.
– O ar turite mėgstamiausią „Žalgirio“ krepšininką?
– Man krepšininkas patinka dėl to, kaip jis žaidžia. Šiuo metu Dejuanas Collinsas yra vienas iš tokių žaidėjų. Jis turi daug patirties, labai gerai išmano krepšinį. Man labai patinka ir Dainius Šalenga. Lietuvoje šiuo metu tai turbūt vienas iš profesionaliausių krepšininkų, nebe pirmos jaunystės, bet jo forma niekada nebuvo prasta, visada žaidė labai gerai. Taip pat Marko Popovičius, kuris visada bendrauja su sirgaliais, rungtynių metu bando juos užvesti. Negaliu nepaminėti Sonny Weemso, kuris yra vienas profesionaliausių žaidėjų, kada nors žaidusių „Žalgiryje“. Tikrai didelis talentas.
– Reevsas Nelsonas Kaune žaidė labai trumpai. Galbūt išvis nebuvo verta jį įsigyti?
– Iš vienos pusės žiūrint į poziciją, kurioje jis rungtyniauja, galbūt ir nevertėjo, iš kitos pusės, žiūrint į ateitį, jei jis būtų labai greitai pritapęs prie komandos, būtų buvę naudos ne tik dabar, bet ir ateityje. Bet nutiko taip, kad jam to padaryti nepavyko ir klubui jo paslaugų toliau neprireikė. Manau, R.Nelsonui tiesiog pritrūko laiko.
– Dar laprikičio pabaigoje, pasibaigus NBA lokautui, komandą paliko kitas amerikietis Ty Lawsonas. Daugelis kalbėjo, kad įžaidėjas rungtynėse nepersistengdavo, tausodavo save. Ką apie tai manote jūs?
– Nemanau, kad jis nesistengė, galbūt nežaidė pilna jėga, bet reikia suprasti, kad jo žaidimo stilius kur kas labiau tinka NBA lygai, nei Europai. Europoje žaidėjams duodama mažiau laisvės žaisti vienas prieš vieną, kuriamos sąlygos žaisti komandinį žaidimą, galbūt todėl Ty nesisekė žaisti taip, kaip jis tai daro gimtinėje.
– Kai „Žalgiris“ pateko į „Top 16“, atrodė, kad komandos rezultatai bus dar geresni. Tačiau pirmąjį ratą klubas baigė be pergalių. Ar tikite, jog dar yra šansų žengti toliau?
– Šansų visada yra, niekada nesakau, kad jau viskas, jei yra nors viena galimybė pasiekti tikslą. Manau, jei laimėtume visas likusias varžybas, tikrai patektume į Eurolygos ketvirtfinalį.
– Kantu „Bennet“ papildė Doronas Perkinsas. Galbūt „Žalgiriui“ taip pat praverstų pastiprinimas?
– Sezono pradžioje atrodė, kad vidurio puolėjo pozicija yra pati silpniausia, bet šiuo metu Robertas Javtokas demonstruoja geriausią žaidimą šį sezoną, Milovanas Rakovičius susitvarkė su nereikalingomis pražangomis, kurios trukdė jam parodyti viską, ką jis gali, nemanau, kad šiuo metu mums ko nors trūksta, išskyrus pergales.
– Daugelis sirgalių, paskelbus, jog komandą treniruos Aleksandras Trifunovičius, reagavo skeptiškai, nes jis buvo „Lietuvos ryto“ strategas. Buvo teigiama, kad Kęstutis Kemzūra būtų geresnis treneris. Kaip reagavote jūs?
– Mano nuomone, geriausia būtų tai, kad klubo treneris netreniruotų jokios rinktinės, tą parodo ir Iliaso Zouroso situacija, kai buvo akivaizdu, kad treneris „Žalgirio“ sezonui pasiruošti nespėjo. Aš taip pat reagavau skeptiškai, tačiau ne dėl to, kad jis treniravo Vilniaus komandą, o todėl, kad su ja nepasiekė nieko, nors abu sezonus turėjo tikrai neprastą sudėtį. Pirmą kartą „Žalgiris“ prieš A.Trifunovičių laimėjo viską, o prie komandos vairo stovėjo Rimantas Grigas.
– Kai į komandą atvyko buvę „Lietuvos ryto“ žaidėjai T.Delininkaitis ir R.Javtokas, jie buvo priimti žymiai šilčiau nei A.Trifunovičius. Kodėl taip yra?
– Į trenerį aršiai reagavo „Green White Boys“, „Žalioji mirtis“ nereagavo niekaip. Tai yra sportas ir, kad vieni žaidėjai pereina į kitas komandas, yra normalu. Tokių pat pavyzdžių galima rasti ir kitose šalyse. Tas pats Vidas Ginevičius rungtyniavo Vilniuje, bet nuo to jis netapo blogesniu žmogumi.
– Daugelis emocingai reagavo į žinią, jog Donatas Zavackas keliasi į Rygos VEF ir laukia, kada jis atvyks į Kauną. Kaip reagavote jūs?
– Krepšininkas aikštelėje turi žaisti krepšinį, o ne veltis į konfliktus. Tuometinis elgesys parodė žemą jo lygį, tai buvo nesportiška ir neetiška, ir aš į jį neigiamai žiūrėsiu visą savo likusį gyvenimą.
– „Lietuvos rytas“ paskelbė, kad nedalyvaus Lietuvos krepšinio federacijos finalo ketverto turnyre dėl federacijos žodžio, duoto „Lietuvos ryto“ televizijai, sulaužymo. Kaip jūs reagavote šioje situacijoje?
– Didesnio absurdo Lietuvos krepšinyje dar nėra buvę. Nesuprantu, kaip galima atsisakyti dėl to paties pavadinimo televizijos. Juk kiek vėliau LKF leido dėl transliacijų kreiptis visoms televizijoms. Mano žiniomis, jokių susitarimų nebuvo. Mano nuomone, „Lietuvos rytas“ tiesiog norėjo dar kartą parodyti, kad jie kažką gali. Tai yra kvailiausia, ką klubas galėjo padaryti. Visa šalis laukia grandų dvikovų, kurių šiemet ir taip yra ypač mažai. Jie tiesiog apvogė Lietuvos krepšinį.
– VTB Vieningojoje lygoje daug sirgalių emocijų ir dėmesio susilaukia arbitrų darbas. Ką galvojate jūs?
– Kaip teisėjauja, taip ir reaguojam (juokiasi). Rungtynių metu emocijos ir taip verda, o čia dar keletas abejotinų švilpukų, ir galbūt sureaguojama yra kiek per smarkiai.
– Iki šio sezono komandą palaikėte Kauno sporto halės E tribūnoje. Šį sezoną persikėlėte į „Žalgirio“ areną. Kokį įspūdį ji palieka? Ar nejaučiate nostalgijos halei?
– Arena labai didelė, graži, šiuolaikiška, mano nuomone, ji yra viena įspūdingiausių arenų, nes jų esu matęs daug, ir tokioje kaip „Žalgirio“ arena dar nesu buvęs. Halei nostalgija liks turbūt visada, nes ji turėjo didžiulę aurą, joje buvo daugybė įsimintinų pergalių, ir ten sugrįžti visada bus malonu.
– Ko palinkėtumėte „Žalgiriui“ ir visiems komandos sirgaliams?
– Komandai palinkėčiau, kad žaidėjai išvengtų traumų, metimai būtų taiklūs, ir žaidimas teiktų malonumą. Sirgaliams linkiu pergalių, kad visi, pamatę rungtynes, liktų patenkinti ir galėtų didžiuotis savo komanda.
