D.Montvydas nėra naujokas krepšinio aikštelėje, tačiau kvietimas per „Žvaigždių dienos“ rungtynes apsivilkti krepšininko aprangą ir prisijungti prie Lietuvos komandos, atlikėjui buvo ir netikėtas, ir labai malonus.
„Kaip atsidūriau aikštelėje? Mane pakvietė organizatoriai. Pakvietė pirmiausiai kaip atlikėją. Aš net nežinau, ar jie žinojo, kad esu pabaigęs krepšinio mokyklą ir turiu diplomą.
Iki šiol žaidžiu krepšinį, tik, kas be ko, mėgėjiškai. Galbūt prodiuseriai mane pakvietė dėl komercinių sumetimų, bet iš tiesų tai buvo mano svajonė“, – 15min.lt prisipažino vienas garsiausių mūsų šalies muzikos atlikėjų.
D.Montvydas nė akimirkos nedvejojo. Jam pavyko išpildyti svajonę, nors jaudinosi kur kas labiau, nei žengdamas į sceną.
„Kai gavau šį pasiūlymą, net nedvejojau. Jaudinausi, nes jaučiau nepasitikėjimą savimi. Gyvenime nutinka taip, kad vaikystėje neišsipildžiusios svajonės – tai, ko nepasiekei – vėliau virsta savotišku kompleksu. Šiandien jaučiausi taip, kad nuveikiau daugiau, nei tiesiog išbėgau į aikštelę. Aš nugalėjau save, savo baimes“, – kalbėjo D.Montvydas.
– Kaip tave priėmė komandos draugai?, – 15min.lt paklausė atlikėjo.
– Labai šiltai, dėl to buvo labai smagu. Daugelis iš jų net nežinojo, kad aš išbėgsiu į aikštelę. Kai kam tikrai buvo staigmena. Kai kuriuos krepšininkus pažįstu iš renginių, su keliais jau anksčiau teko pabendrauti. Draugiškai pasisveikinau, kartu pasijuokėme, paklausė, ar žinau tokį, ar anokį derinį. O aš iš tikrųjų žinojau (šypsojosi).
– Įsilieti į žaidimą tau pavyko greitai ir labai sėkmingai. Per pusę kėlinio pelnei 6 taškus. Teko girdėti, kad net krepšininkai norėjo, jog ilgiau pasiliktum jų gretose.
Labai gera tai girdėti. Mano draugai taip pat klausinėjo, kodėl ilgiau nežaidžiau. Visgi mano darbas yra dainuoti, bet kad ir ką aš bedaryčiau, visur stengiuosi siekti maksimumo.
Muzika yra mano profesija ir aš septynerius metus siekiu meistriškumo muzikoje, bet tas minutes, kurias aš praleidau aikštelėje, prisiminsiu kaip ypatingą momentą savo gyvenime.
– Koks jausmas buvo atsidurti vienoje komandoje su profesionaliais krepšininkais?
– Tai buvo tik šou ir, kas be ko, jie nežaidė visu pajėgumu. Jų 50 procentų, prilygsta mano 90 procentų (šypsosi). Gynyba nebuvo labai kibi, galėjau padriblinguoti. Visa tai man nėra svetima, nes Vilniaus mėgėjų lygoje aš žaidžiu su savo komanda ir deriniai man yra pažįstamas dalykas. Bet jeigu jie žaistų tikrą krepšinį, tai niekaip negalėčiau jiems prilygti. Tiesiog buvo labai smagu, kad žaidėjai leido man rungtyniauti taip, kaip pajėgiu aš. Smagu, kad turime tokį suvokimą kultūros ir etikos, kad aš atėjau į aikštelę ir man nusileido momentais...
– Pasitikėjimas scenoje padėjo labiau pasitikėti savo jėgomis aikštelėje?
– Kas be ko. Tos žinios ir praktika muzikoje labai padėjo kovojant su jauduliuku. Aš bandžiau sau pasakyti, kad aš neturiu, ko jaudintis, mano kėslai juk patys geriausi ir aš tik noriu suteikti džiaugsmo krepšininkams. Manau, man pavyko (šypsojosi).
