Dabar jau du Lietuvos treneriai gali pasigirti laimėję Eurolygos titulą.
Pirmas tai 1999 metais padarė Jonas Kazlauskas, sensacingai ant olimpo užkėlęs Kauno „Žalgirį“.
Kompanijos ant čempionų suolelio matematikui iš Panevėžio teko laukti daugiau nei ketvirtį amžiaus, bet galiausiai šalia jo prisėdo buvęs J.Kazlausko auklėtinis.
Brandą viso sezono metu demonstravusi ir nei traumoms, nei kitiems sunkumams nepasidavusi Stambulo „Fenerbahče“ buvo geriausia ir vienintelė nepralaimėjusi Eurolygos ekipa tiek atkrintamosiose, tiek finalo ketverte, o tai įrodė triumfu Abu Dabyje.
Stambulo krepšininkai privertė kiek pasijaudinti į Jungtinių Arabų Emyratų sostinę suplūdusią maždaug 5 tūkst. turkų minią, kai tiek pirmajame, tiek antrajame finalo prieš „Monaco“ kėlinyje atsiliko 9 taškais.
Bet kaip ir viso sezono metu, taip ir lemiamose rungtynėse „Fenerbahče“ rado atsakymus į svarbiausius klausimus.
Geležinė turkų gynyba varė iš proto rungtynes su 6 iš 19 pataikymu užbaigusį Mike'ą Jamesą, o puolime „geltonieji“ pasikeisdami kalė vinis į varžovų krepšį.
Devonas Hallas, Nigelas Hayesas-Davisas, Wade'as Baldwinas, Marko Guduričius – visi jie smeigė svarbius metimus skirtingais momentais, kiekvienas iš jų pateikdamas argumentų finalo ketverto MVP diskusijai.
Naudingiausiu galiausiai buvo pripažintas buvęs žalgirietis N.Hayesas-Davisas, bet tai buvo tik mažytė detalė didelio „Fenerbahče“ triumfo fone.
81:70 – šie skaičiai bus įrašyti į dabar jau dukart Eurolygos čempionų istoriją.
Kaip ir pusfinalyje prieš Atėnų „Panathinaikos“, Šaras pabaigoje akimis susirado iš pradžių žmoną Anną ir vaikus Luką bei Ailą, vėliau – tėvus Ritą ir Liną, bei triumfuodamas kėlė kumštį į viršų.
Tiksint paskutinėms šio Eurolygos sezono sekundėms Šaro akyse jau sužvilgo ašaros, o po finalinio švilpuko kaunietis pasileido bėgti pas atžalas.
Tada prasidėjo šventė. Šaras šoko pagal ikonišką „Freed from desire“ ritmą bei siautėjo tarp tūkstantinės geltonųjų minios Abu Dabio arenoje.
Keturiskart Eurolygą būdamas žaidėju laimėjęs lietuvis dabar į savo dosjė gali pridėti ir penktąją žvaigždę.
„Tai – būdas, kaip laimėti titulą, mokant kentėti. Nusimečiau didelę beždžionę sau nuo pečių, – sakė Šaras. – Tiek daug metų būti arti, nuolat patekti į finalo ketvertus, bet nelaimėti būdavo sunku.“
Jis skyrė gražius žodžius savo šeimai, pirmiausia – žmonai Annai.
„Noriu dedikuoti titulą savo šeimai, ypač savo žmonai. Ji – mūsų šeimos uola. Ji tvarkydavosi su mano bepročiais draugais. Kartais šeštadienį per finalo ketvertą sėdėdavome vakarienėje 30 ar 40 žmonių ir visi išvysdavo mano nusivylimą. Tai yra šio titulo siekio sudėtingumas. Ji visada išliko mano uola, tvarkanti visus nematomus reikalus. Ji tai darė nuolat pastaruosius 15 metų. Noriu dedikuoti titulą jai.“
Noriu dedikuoti titulą savo šeimai, ypač savo žmonai. Ji – mūsų šeimos uola.
Š.Jasikevičius trenerio karjerą pradėjo prieš daugiau nei 9 metus. Ką jis dabar galvoja, prisiminęs per tą laikotarpį nueitą kelią?
„Negaliu dabar galvoti apie savo 9 metų karjerą. Pasisakysiu iš kitos pusės. Kartais tai nebūdavo teisinga mano atžvilgiu. Niekas neklausdavo, ar Šaras laimės. Visi klausdavo, kada Šaras laimės. Žmonės nesuprasdavo, kaip sunku laimėti šį trofėjų. Žaidėjai yra svarbiausi. Taip, treneriai prisiima kaltę, kai žaidėjams nesiseka. Bet situacija man buvo sudėtinga ir, galimai, neteisinga. Kada jis laimės? Visi sakė, kad jis tikrai laimės. Kad tai – laiko klausimas. Bet tai nėra lengva, nes ir kiti treneriai daro gerą darbą. Nėra lengva.“
– Kuo skiriasi Šarūnas Jasikevičius, pirmą kartą bandęs laimėti Eurolygą kaip treneris, ir tas, kuris ją laimėjo šiandien?
– Aš negaliu daug sakyti, nes mes šnekėjome po pirmo finalo Kelne. Ten buvo kitų dalykų. Tų dalykų, kurie buvo Kelne, gyvenime neužmiršiu. Be to, buvo Calatheso trauma.
– Minėjote, kad nesąžininga, jog po sėkmingos krepšininko karjeros jus spaudė laimėti ir būnant treneriu. Ar jums buvo psichologinės naštos?
– Chebryte, jūs žinote, kad man psichologiškai viskas pofik. Jeigu sąžiningai, manęs niekas nepakeis. Aš jau žinau jūsų (žurnalistų – past.) profesiją irgi. Jeigu kaip žaidėjas pralošiu, tai „jis blogai ginasi, per daug kamuolį laiko“. Jei laimiu, tai „pas jį labai gera emocija, jis labai geras kūrėjas, visus užveda“. Viskas jau yra parašyta. Angliškai tai sakoma „naratyvas“, tai tas pats naratyvas liko ir būnant treneriu. Jei mes žaidžiame gerai, tai „jis rėkia, jie labai disciplinuoti, visi žino, ką daro“. Jeigu blogai, jei pralaimi, tai „jis žaidėjus išnervina, jis neramus ir t.t.“ Kaip Calathesas sako: „just win, just win“ (liet. tiesiog laimėk). Viskas toliau yra visiškai nesvarbu.
– Ar yra logikos, kaip šita „Fenerbahče“ laimėjo Eurolygą? Atsižvelgiant į traumas, sudėties pokyčius, naujokus.
– Manau, kad charakteriu laimėjome. Mes tikrai nesulūžome, kai mums buvo tikrai blogai. Vienas asistentas, kuriuo labai pasitikiu, gruodžio mėnesį man sako: „nežinau, nežinau, dar ypač be Scottie (Wilbekino), ar šita komanda...“ Sakau jam: „nutilk, mums reikia susigrąžinti žaidėjus ir atidirbti“. Sakiau jam, kad „su manim problemų turėsi“. Po to, kai visus susigrąžinome, dar ir Erricko (McCollumo) prisidėjimas buvo ginklas. Puolimas strigo, bet mes ėjome per gynybą, iš pradžių pagal gynybinį reitingą ėjome greta „Žalgirio“. Errickas pridėjo taškų, atsivėrė aikštė, sugrįžo traumuoti, kiti priprato prie sistemos. Mes tikrai kentėjome. Kančios krepšinis – čia jūsų žodžiai (šypsosi).
– Čia ne mūsų žodžiai, čia jūs mus išmokėte.
– (Juokiasi) Tai va, šiandien dar padarė daugiau kančios su regbiu aikštėje.
– Errickas po rungtynių teigė, kad šiemet turėjote daugiau ginklų puolime, kurie gali nulemti situacijas individualiai. Ar galima sakyti, kad tai komanda, labiausiai jums tikusi iš visų, kurias turėjote?
– Nesu tikras. Kai pagalvoji, ta Kelno (2021 m.) komanda, tai buvo katastrofa, ką teisėjai su mumis padarė. Žaidėme be Calatheso, reikėjo rinktis, ar Hanga įžaidėjas, ar Bolmaro, kuriam buvo 18 ar 19 metų. Su Gasoliu, vau... Ten buvo komanda. Bet užšokome ant pikinio „Efes“. Su tomis detalėmis pralaimėti rungtynes per vieną ataką buvo žiauriai skauda. Ten mes buvome nusipelnę. Bet toks jau gyvenimas – nusipelnai laimėti, kai nusipelnai laimėti. Žiauriai sunku yra laimėti Eurolygą, žiauriai sunku.
– Prieš pusantrų metų, kai perėmėte „Fener“ vairą, sakėte, kad sezono viduryje nesinorėjo perimti komandos, bet vis tiek reikėjo perlipti per save. Ar galite iš to pasiimti pamoką, kad kartais reikia išlipti iš komforto zonos?
– Nežinau. Kaip tik šnekėjau šiandien ir su Gintaru (Staniuliu). Aš nenorėjau dirbti visus metus, bet kai pagalvoji, kokios komandos su biudžetu gali tau duoti didesnius šansus laimėti... Dirbu su, mano manymu, geriausiu generaliniu vadybininku Europos krepšinyje (Derya Yannieriu – past.). Tas mūsų bendravimas, aš jau buvau to pasiilgęs nuo Pauliaus Motiejūno laikų „Žalgiryje“. Jis mane įtikino atvažiuoti ir tai, ką jis man pasakė, taip ir liko su kiekvienu žodžiu. Mes taip ir dirbame. Ali Kočas ir Sertačas Komsuoglu („Fenerbahče“ savininkai – past.) mums duoda absoliučią laisvę sprendimams.
Vieną dalyką noriu pasakyti: kai Scottie nukrito (S.Wilbekinas patyrė sunkią traumą pirmose sezono rungtynėse – past.), Derya įėjo į trenerių rūbinę ir sako, kad turim žalią šviesą pasirašinėti naują žaidėją. Tai parodo, kad organizacija yra pasiruošusi investuoti, ji tavimi tiki ir tai yra smagu. O priiminėti sprendimus būnant treneriu yra didžiulis dalykas, nes daugelis trenerių negali priiminėti sprendimų, jiems neleidžia, pakiša juos po tanku. Aš kaip tik džiaugiuosi, kad turiu tokią situaciją ir dirbu su tokiu generaliniu vadybininku.
– Minėjote, kad faktai ir statistika yra skirti žiniasklaidai. Kaip jūs priimate šį titulą?
– Kad per ilgai užtrukau (šypsosi).
– Ko išmokė darbas su tokiomis asmenybėmis kaip Nigelas Hayesas-Davisas, Wade'as Baldwinas ir kitais?
– Įsivaizduoju, kad kiekvienas charakteris, kiekvienas žmogus, su kuriuo dirbi, tave kažko išmoko. Su vienu reikia vienaip, su kitu kitaip. Pagrindiniai yra jie, viskas daugiausia priklauso nuo jų. Reikia, kad jie išeitų ir parodytų savo geriausią versiją aikštelėje.
– Sakoma, kad „Fenerbahče“ yra organizacija, turinti daugiausiai sirgalių pasaulyje. Bet tai tik antras Eurolygos titulas šiai komandai. Ką jis reiškia „Fenerbahče“, miestui ir sirgaliams?
– Manau, kad „Fenerbahče“ turi būti aukštumoje. „Fenerbahče“ yra viena iš tų komandų, kuri turi kovoti dėl visko. Krepšinyje buvo nuimtas gazas, bet dabar mes turime pajausti šį momentą ir dar daugiau kilti kaip organizacija ir kaip komanda.
– Tą pirmąjį titulą „Fenerbahče“ iškovojo su Željko Obradovičiumi. Dabar jau galima sakyti, kad bent vienoje vietoje prisivijote savo mokytoją.
– Mokytojas jis man nėra, jis – mano geras draugas. Kodėl jūs galvojate, kad jis mano mokytojas – nes aš pas jį žaidžiau, daug rėkėm ir viskas taip suvesta? Žmogus turi dirbti savo darbą, prisitaikyti prie savo žaidėjų. Mūsų krepšinis, kaip sako dauguma žaidėjų, labai skirtingas.
– Kai Šaras laimi titulą, ar viduje pabunda krepšininkas-šventikas? Matėme, kad nenustygstate vietoje, pagal muziką šokote.
– Bet ar matėte, kad jie nemoka džiaugtis? Mūsų senoji karta labiau mokėjo džiaugtis. Aš norėčiau juos matyti darantį „sniego žmogų“ ant grindų – eikit, darykit, tai – gyvenimo įvykis. Aš noriu, kad jie džiaugtųsi, jau Paryžiuje vieną už kupros paėmiau, einam, pašnekėsim, apsikabinsim, išgersim... Bet...
– Kokią lietuvišką dainą norėtųsi įjungti šiai kompanijai, kad ji atsipalaiduotų?
– Žinau, bet neprisimenu pavadinimo.
– Galite padainuoti.
– Ai, geriau nereikia.
– Daug kas pastebėjo, kad po triumfo ieškojote Lietuvos vėliavos.
– Taip, norėjau eiti atsiimti taurę su Lietuvos vėliava. Nicolo Melli sakė, kad buvo pasiruošęs Italijos vėliavą. Aš ieškojau Lietuvos, ieškojau „Žalgirio“ jaunimo chebros, galvojau, kad jie turės. Norėjau nueiti su Lietuvos vėliava, bet ne viskas gali gautis per parą.
– Ką Lietuvos krepšiniui reiškia ši pergalė?
– Nežinau, čia jau jūs turite pasakyti. Mes į viską paprasčiau žiūrime – einame laimėti rungtynes, titulus. Tom frazėm aš nesimėtysiu. Iš kitos pusės, gal Lietuvos krepšiniui reikia kažko gero, nes kas dabar vyksta, tai kraupu žiūrėti.
