„Esu sulaukęs pasiūlymų treniruoti nacionalines rinktines. Iš Europos ir kitų žemynų“, – serbų portalui „Blic“ sakė 57-erių specialistas.
„Tačiau visus juos atmečiau. Negaliu savęs įsivaizduoti prie kitos nacionalinės komandos suolelio ir žaidžiančio prieš Serbiją. Negaliu. Kai kalbame apie klubus, situacija kita“.
Kaip žaidėjas, Ž.Obradovičius karjerą baigė 1991 metais. 1996-2000 metais jis treniravo Jugoslavijos rinktinę, o 2004-2005 metais stovėjo prie Serbijos ir Juodkalnijos komandos vairo.
„Visad sakiau, kad žaisti nacionalinėje rinktinėje ar ją treniruoti yra didžiausias pasiekimas ir didžiausia garbė gyvenime. Ir aš patyriau abu dalykus. Pamenu, mes, žaidėjai, verkėme, kai 1992 metais dėl sankcijų negalėjome žaisti Barselonos olimpiadoje“.
„Aš visuomet patariu savo žaidėjams priimti nacionalinių rinktinių kvietimus. Kartoju tai kaskart: žaisti su savo šalies marškinėliais yra didžiausia garbė. Toks mano požiūris. Neįtikėtina, kiek daug žaidėjų atsisako žaisti rinktinėse. Neįmanoma, kad kiekvienas jų turėtų rimtą pasiteisinimą“.
