Sekite 15min Google25-erių metų 193 cm ūgio įžaidėjas iš Mažeikių iš šalies stebėjo be titulų pasibaigusį Bavarijos klubo sezoną, o kalbėdamas su vietos žiniasklaida R.Jokubaitis dalijosi mintimis apie psichologinius iššūkius, vokiečių kalbos iššūkius ir kodėl pirmą kartą karjeroje laukia ikisezoninių treniruočių.
Nuo dvikovoje su Suomijos rinktine patirtos traumos praėjo vienuolika mėnesių ir karjeros krepšinį prieš sužeidimą fiksavęs Lietuvos rinktinės atakų organizatorius sparčiai artėja prie sugrįžimo ant parketo.
„Esu teisingame kelyje, – „Merkur“ žurnalistui Patrickui Reicheltui sakė R.Jokubaitis. – Dabar svarbiausias dalykas yra grįžti prie kontaktinių treniruočių. Individualiose treniruotėse dabar galiu daryti praktiškai viską. Mano kelis jaučiasi gerai, kaip ir visas likęs mano kūnas. Psichologiškai irgi jaučiuosi gerai. Dabar reikia nieko neskubinti ir žengti žingsnį po žingsnio.
Kai praleidi visą sezoną, natūraliai norisi grįžti kuo greičiau, bet tai būtų visiškai neteisingas požiūris. Mano kelis kartais vis dar reaguoja į sprintų, krypties keitimų ir šuolių apkrovas. Tokiais atvejais turiu šiek tiek sumažinti tempą. Laimei čia turiu gydytojų, kineziterapeutų ir trenerių, kuriais visiškai pasitikiu. Jie užtikrina, kad elgčiausi teisingai.“
-
„Žalgiris“ turėjo netikėtą progą susigrąžinti Francisco: „Tai – nelengvas klausimas“
-
Kauno „Žalgirio“ trenerių štabą papildys jaunas specialistas iš Danijos
-
Lietuvos rinktinės dvyliktuke – Motiejūno sugrįžimas ir vienas likęs nežinomasis
-
„Žalgirio“ dėlionę aptaręs Jankūnas – apie dėmesį Williamsui-Gossui ir pokalbį su Valančiūnu
– Ar sezono startui būsite kruopščiai pasirengęs?
– Manau, kad taip. Žinoma, jausmas bus toks, kad galiu žaisti daugiau, bet po tokios traumos reikia elgtis protingai. Pradžioje galiu praleisti kažkiek rungtynių ar gauti mažiau žaidimo minučių. Mano tikslas nėra iškart žaisti kuo daugiau, o išlikti sveikam visą sezoną ir praleisti kuo mažiau rungtynių.
– Ar reabilitacijos metu turėjote abejonių?
– Sunkūs buvo pirmieji mėnesiai, kai buvau toli nuo komandos. Bet sunkiausi buvo penktas ar šeštas mėnuo, kai grįžau ir buvau šalia komandos. Tai yra momentas, kai fiziškai pradedi jaustis geriau, o galvoje kyla klausimas: kas būtų, jeigu dabar būčiau aikštelėje? Žinoma, abejonių kyla. Kitas dalykas – turėjau susitaikyti, kad šiame sezone aš nebežaisiu.
– Ar kreipėtės pagalbos dėl psichologinių problemų?
– Taip, kreipiausi. Aš jau turėjau palaikymo čia, o dabar tikriausiai dirbsiu su sporto psichologu iš Lietuvos. Tiesiog lengviau sava kalba dalintis jausmais ir mintimis. Tai bus ypač svarbu, kai prasidės kontaktinės treniruotės.
– Kaip pavyko susitaikyti su mintimi, kad visą „Bayern“ sezoną teks stebėti iš šalies?
– Buvo sunku. Nelaimėjome taurės, netapome lygos čempionais, o aš galėjau visą tai tik stebėti. Visi komandos nariai jautė, kad kažko trūksta. Mano nuomonė, viskas prasčiau ėmė klostytis vasarį po taurės turnyro. Mes tuomet pasiekėme savo galimybių ribą – tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai, kaip susiklostė penktosios rungtynės Vokietijos pirmenybių finale, atspindėjo visą mūsų sezoną. Mes pirmoje pusėje žaidėme gerai, o vėliau visiškai sugriuvome. Visi jautė, kad kažko trūksta. Mes turime atkurti tą reikalingą mikroklimatą.
– Ko konkrečiai pritrūko?
– Jei pažvelgsite į kitas komandas, kaip Berlyno ALBA, pamatysite, koks svarbus yra susižaidimas. Galbūt jie neturi ryškiausių žvaigždžių, bet jie buvo stabilūs ir labai vieningi. Būtent tokios chemijos komandoje reikia ir mums.
– Ar ne per didėlė atsakomybė buvo kritusi ant Andy Obsto pečių?
– Mano nuomone, Andy yra geriausias metikas Europoje. Bet mes turime palengvinti jo darbą. Praėjusiais metais dažniausiai viskas sukosi aplink jį, tad ir varžovai visą dėmesį skyrė Obstui. Mums reikia daugiau žaidėjų, kurie būtų pavojingi ir nuimtų nuo jo spaudimą. Tokiu atveju Andy išliks šviežesnis viso sezono metu.
– Ką manote apie pokyčius, kurie įvyko komandoje?
– Manau, kad mums reikėjo šios naujos pradžios. Atėjo laikas naujai energijai. Žinoma, tai neįvyks per naktį, nes prisijungė daug naujų žaidėjų, bet tikiu, kad turėsime daugiau talento komandoje, o visą tai turėsime sujungti į vieną kumštį.
– Naujasis „Bayern“ treneris Antonas Gavelas irgi yra buvęs įžaidėjas. Kiek tai yra svarbu?
– Žinoma, kad svarbu. Aš jau žaidžiau Šarūno Jasikevičiaus ir Odedo Kattasho komandose. Jie – buvę įžaidėjai. Tokie treneriai supranta įžaidėjo mąstymą, tad suteikia atsakomybių ir pasitikėjimo. Tai yra geriausias dalykas, koks gali nutikti įžaidėjui. Kitas dalykas – aš jau esu dirbęs Kauno „Žalgiryje“ kartu su Arne Woltmanu, kuris dabar eina asistento pareigas. Tai – geras ryšys.
– Kiek po ilgos reabilitacijos jums pavyko vasaros metu pasiilsėti?
– Mes praleidome porą savaičių Mauricijuje. Tai buvo puiku. Kaip bebūtų, aš ten tęsiau savo treniruočių programą, o dabar esu visiškai susikoncentravęs į pasiruošimą ir artėjantį sugrįžimą į aikštelę.
– Ar per šiuos metus jums pavyko pramokti vokiečių kalbą?
– (juokias) Nelabai. Būdamas Barselonoje greitai išmokau ispanų kalbos. Mano sužadėtinė yra ispanė, tad tai buvo natūralus prisitaikymas. Vokiečių kalba yra laikoma sunkesne. Kitą vertus – anglų kalbos žinios Vokietijoje yra stulbinančios, todėl kasdieniame gyvenime galima nesunkiai išsiversti.
– Kaip jaučiatės dėl artėjančio sezono?
– Jeigu atvirai, tai pirmą kartą karjeroje laukiu pasiruošimo sezonui etapo. Praėjo daug laiko ir aš tiesiog noriu žaisti krepšinį, bet tuo pačiuv suprantu, kad turiu būti kantrus. Svarbiausia, kad galiu grįžti žingsnis po žingsnio, išlikti sveikas ir padėti komandai.
