Serbija buvo viena turnyro favoričių, bet krito aštuntfinalyje 86:92 nusileisdama Suomijai.
Grįžęs į Belgradą S.Pešičius dar kartą turėjo aiškintis dėl nesėkmės.
„Mes turėtume didžiuotis tuo, kas įvyko per pastaruosius dvejus ar trejus metus. Mes liūdime, žinoma, norėjome šiek tiek daugiau nei pasiekėme. Žaisti Serbijos nacionalinėje rinktinėje niekada nėra lengva, lūkesčiai yra didžiuliai, bet tuo pačiu metu tas spaudimas verčia dirbti sunkiau, o atstovauti savo šaliai visada turėtų būti laikoma nauju iššūkiu“, – kalbėjo S.Pešičius, patvirtinęs, kad neketina atsistatydinti.
„Aš niekada neatsistatydinu. Kodėl turėčiau atsistatydinti? Aš atvykau čia, kad padaryčiau tai, ką padariau, ir kai niekas kitas to nenorėjo, aš sutikau. Po olimpinių žaidynių vėl niekas nenorėjo imtis šio darbo, ir aš jį perėmiau, nes jaučiau atsakomybę žaidėjams. Mūsų sutartis galioja iki rugsėjo pabaigos. Susėsime ir pasikalbėsime. Aš visada čia, pasiruošęs padėti bet kokiu būdu. Atsistatydinimai... Tai ne futbolas. Krepšinyje atsistatydinti negalima“.
„Anksčiau sakiau, kaip veikia sistema – vienerios rungtynės nulemia tavo likimą. Galbūt jums, žurnalistams, tai nėra labai svarbu, bet pažiūrėkite: Turkija vos pateko į kitą etapą, Prancūzija pralaimėjo, o mes, deja, taip pat pralaimėjome. Viename mače gali nutikti viskas. Jei nori kontroliuoti savo likimą, turi būti sveikas. Mes nebuvome fiziškai pasirengę, išsekome rungtynėse su Turkija, ten atidavėme viską, o tada Suomija nubaudė mus puikiu žaidimu. Nenoriu sumenkinti jų pergalės“, – sakė jis.
Strategas dar kartą vardino komandą ištikusias bėdas: „Aš tai minėjau ne kaip pasiteisinimą. Turiu omenyje, kad dauguma mūsų žaidėjų turėjo traumų, o tada išplito virusas. Šį rytą mano kolega iš nacionalinės rinktinės susirgo koronavirusu, viešbutis pilnas sergančiųjų. Kai kurie mūsų žaidėjai taip pat užsikrėtė. Kadangi mums nepavyko laimėti, tikiuosi, kad bent jau išvengsime daugiau koronaviruso atvejų“.
