Klausimas, kurį tarsi mantrą kartoja įtakingiausias šalies dienraštis „La Repubblica“ yra šis: kodėl paskutinėmis rungtynių minutėmis pavijusi lietuvius, „squadra azzurra“ užgeso, sustojo, išsikvėpė?
Puikus Romos „La Repubblica“ krepšinio apžvalgininkas Walteris Fuochi ketvirfinalį vadina dramatiška simfonija, kurią prastai sugrojo muzikos šalis – Italija. Muzikos, bet, matyt, ne krepšinio. „Lilio koncertas skaudžiai pervėrė širdį. Tai buvo simfonija, kurioje atskiri instrumentai grojo kiekvienas sau. Italija, deja, nebuvo orkestras, nebuvo choras“.
Apžvalgininko nuomone, – tai ir yra pagrindinė pralaimėto pratęsimo ir pralaimėtų rungtynių priežastis. „Italija buvo pernelyg priklausoma nuo individualių veiksmų“. O štai jos priešininkė Lietuva nuolat atrasdavo žaidėjų, kurie sėkmingai įkąsdavo silpną italų gynybą. Išvada? Jeigu sugebėjome pasivyti lietuvius rungtynių endšpilyje, jeigu Alessandro Gentile jau, rodos, surado greitkelį, kuris vedė į pergalę, bet taip nieko gero ir neįvyko, vadinas, komanda dar nėra subrendusi.
Luca Chiabotti iš „La Gazzetta dello Sport“ – tas pats Luca, kuris aiškino apie Lietuvą – atseit nupešiotą Baltijos krepšinio karalienę, savo žodžių taip ir neatsisakė: „Lietuva, nors ir su menkesniu talentu, bet mus sumušė“.
Anot Milano dienraščio apžvalgininko, Lietuva parodė, jog turi savyje kažko, ko neturėjo Italija. O būtent – gebėjimą lemiamose rungtynėse pasikeisti, parodyti tokią fizionomiją, kokios reikalauja strateginės aplinkybės.
„La Gazzetta dello Sport“ visada chirurgiškai tiksliai nagrinėja taktinius aspektus, bet šįsyk pakėlė rankas į viršų nebenorėdama analizuoti pralaimėjimo mechanizmo: „Kas priverčia sustoti, kai iki tikslo lieka tiek nedaug? Tai sunku paaiškinti ant karštųjų, kai vis dar pulsuoja adrenalinas dėl neįvykusio šuolio, turėjusio po 12 metų pertraukos mus sugrąžinti į Europos čempionato pusfinalį“.
Lietuva parodė, jog turi savyje kažko, ko neturėjo Italija. O būtent – gebėjimą lemiamose rungtynėse pasikeisti, parodyti tokią fizionomiją, kokios reikalauja strateginės aplinkybės.
Įtakingo dienraščio straipsnio skyrelis, kurio pavadinimas – „Kančia“ baigiasi taip: „Mums nieko netrūko. Mums visko pritrūko“.
Tiesa, kitame straipsnyje „La Gazzetta dello Sport“ vis tik randa dvi pralaimėjimo priežastis. Pirmoji: trūko vienvaldžio komandos lyderio, tokio kaip Dejanas Bodiroga. Arba tokios legendos, kaip Cesare Rubinis, kokį rinktinė turėjo prieš daug metų. Antroji: kažkokie nesutarimai tarp Italijos krepšinio federacijos ir vyriausiojo trenerio S.Pianigianio, kurie pradeda lįsti tik dabar, po skaudaus pralaimėjimo Lietuvai.
Sportas yra sportas. Kartais klumpa ne tik sportininkai, bet ir sporto apžvalgininkai. Turino dienraštis „Tuttosport“ savo įtūžį dėl pralaimėjimo išliejo ne tik pavadinimu – „Fatal – Lietuva“, bet ir gaižiu priminimu apie Lietuvos praeitį.
Kam pralaimėjo Italija? Atsakymas – „buvusiai sovietinei komandai“. Neverta stebėtis: mieste, kuriame leidžiamas šis dienraštis, yra puiki olimpinė arena. Bet ji stūkso ne ateityje, o praeityje, nes gatvė iki šiol vadinasi „corso „Unione Sovietica“ (it. Sovietų Sąjungos prospektas).
„Tuttosport“ taip pat bando atsakyti, kodėl Italija nebežaidė pratęsime. „Tai buvo kančia. Taip nenušaunami netgi nuvaryti arkliai“. Kad reportažas būtų sodresnis, laikraštis cituoja nelabai cenzūrinį Danilo Gallinari komentarą po rungtynių: „Mi sono rotto le p.. di perdere“ (it. – nusilaužiau kiaušius su tokiu pralaimėjimu).
