Vieni kalbėjo apie V.Djurovičiaus nesutarimus su F.House'u, kiti – apie serbo neįtikimą ir konfliktą su vienu iš klubo rėmėjų, treti kėlė dar kitokias versijas.
Mes dar iki dabar spėliojame, kodėl tą Djurovičių atleido.
„Aš irgi girdėjau tas dvi versijas. Viena, kad nesutarė ir susipyko su rėmėjo antra puse, o antra – kad nesutarė su vadovybe. Nežinau, kuri iš tikrųjų yra teisinga, o gal ir abi neteisingos. Tai iš lūpų į lūpas perėjusios istorijos“, – prisiminimais dalijosi vienas 2005-ųjų „Lietuvos ryto“ lyderių Tomas Delininkaitis.
„Fredo trauma vedė link trenerio Djurovičiaus atleidimo, kai jis pasakė, kad nebeturime šansų“, – kalbėdamas su 15min savąją versiją atskleidė tuometinis „Lietuvos ryto“ įžaidėjas Robertas Štelmaheris.
„Povandeninių srovių mes daug nežinom, kas vyko tarp vadovybės ir trenerio. Iki komandos to niekas neatnešdavo. Mes dar iki dabar spėliojame, kodėl tą Djurovičių atleido, – teigė A.Šležas. – Nemanyčiau, kad atleido dėl rezultatų, nes su juo pralaimėjome vos vienas rungtynes, išvykoje prieš „Crvena zvezda“.
Nežinau, ar buvo nesutarimų tarp vadovų ir trenerio. Tarp žaidėjų ir trenerio pykčių nebuvo, nors ir buvo specifinis vadovavimas komandai. Tiesa, prie Djurovičiaus šiek tiek buvo užslopintas pagrindinis įžaidėjas Štelmaheris. Atėjus naujam treneriui Mahoričiui, kuris buvo laisvesnis, jis davė daugiau improvizuoti, kas labiau tiko Štelmaheriui. Jis galėjo pats nuspręsti, o ne buvo įstatytas į rėmus. Mahoričius buvo ramus, atlaisvinęs nuo pastovaus rėkimo, kuris Djurovičiaus metu kartais buvo net be tikslo.“
„Nėra gerai, kad klubas taip elgiasi, bet įvyko kas įvyko, o mes, kaip žaidėjai, turėjome greitai prisitaikyti – juk nesėdėsi ant suoliuko ir neverksi“, – požiūrį, vyravusį komandoje prieš du dešimtmečius, nupasakojo T.Delininkaitis.
Triskart kartojęsis scenarijus
Persigrupavęs ir su nauju treneriu, „Lietuvos rytas“ pasitiko pirmąjį iššūkį atkrintamosiose. Juo tapo Salonikų „Aris“ klubas iš Graikijos, kurio lyderiu buvo vėliau ryškų įspaudą „Žalgiryje“ palikęs DeJuanas Collinsas.
Vos porą treniruočių su nauja komanda surengęs T.Mahoričius žadėjo, kad nekeis „Lietuvos ryto“ žaidimo braižo. „Tikiuosi, kad įveiksime pirmąjį etapą, o tada turėsiu laiko pakoreguoti mūsų sistemą“, – vylėsi slovėnas.
Priešiškoje atmosferoje Salonikuose vilniečiai, vedami 26 taškus įmetusio Hario Mujezinovičiaus, laikėsi pagirtinai, o Robertas Štelmaheris likus kelioms sekundėms pataikė sudėtingą dvitaškį ir atrodė, kad „Lietuvos rytas“ iš Graikijos parvažiuos su minimaliu pranašumu.
Vis dėlto kitokį planą turėjo D.Collinsas. Jo metimas aidint sirenai išplėšė „Aris“ pergalę 77:75 ir apsunkino vilniečių padėtį atsakomajame mače.
Po savaitės atsakomajame susitikime „Siemens“ arenoje vilniečiai tvarkėsi reikalus užtikrintai ir vienu metu turėjo net 20 taškų persvarą, bet „Aris“ ne tik sugrįžo, tačiau ir susikrovė 10 taškų persvarą bendroje serijoje likus 6 minutėms.
Vilniaus komandą atgaivino Simo Jasaičio tritaškiai, bet paskutinę rungtynių akimirką „Siemens“ arenai teko užgniaužti kvapą, kai D.Collinsas vėl pakilo mesti tritaškio metimo aidint sirenai.
Laimei, šįkart būsimo žalgiriečio ranka sudrebėjo, kamuolys atsimušė į lanką, o sostinės publika lengviau atsiduso ir triumfavo.
Suprasti akimirksniu: „Lietuvos ryto“ lyderiai ULEB taurėje
- F.House'as 19,4 tšk., 5,4 atk. kam., 3,3 per. kam., 23,9 naud. bal.;
- T.Nesby 16,2 tšk., 3,5 atk. kam., 2,4 per. kam., 15,5 naud. bal.;
- R.Štelmaheris 12,3 tšk., 3,3 rez. perd., 15,4 naud. bal.;
- T.Delininkaitis 9,6 tšk., 1,9 rez. perd., 7,1 naud. bal.;
- H.Mujezinovičius 9,3 tšk., 5,7 atk. kam., 11,2 naud. bal.;
- R.Javtokas 7,7 tšk., 5,8 atk. kam., 1,5 blk., 10,6 naud. bal.;
- S.Jasaitis 7,1 tšk., 2,8 atk. kam., 5,6 naud. bal.;
- A.Šležas 6,7 tšk., 3,4 atk. kam., 7,2 naud. bal.
Vėliau, jau laimėjęs titulą, T.Mahoričius pripažino, kad pirmasis etapas ir akistata su „Aris“ jam buvo pats sudėtingiausias.
Bet iššūkiai laukė ir toliau. Vos po kelių savaičių „Lietuvos rytas“ vėl sugrįžo į Salonikus.
Į Graikiją vilniečiai vyko su traumuotais gynėjais R.Štelmaheriu, T.Delininkaičiu ir R.Jaručiu, o rungtynėse scenarijus buvo kone identiškas mėnesio senumo įvykiams – Ioannio Gagaloudžio tritaškis aidint sirenai suteikė PAOK persvarą 74:71 toje pačioje Salonikų arenoje.
Po savaitės „Lietuvos rytas“ ir vėl tampė nervus savo sirgaliams. Po dviejų kėlinių graikai turėjo net 15 taškų pranašumą dvejų rungtynių serijoje.
Su „Aris“ ir PAOK tikrai buvo sunku, bet sunkiausia ir įdomiausia buvo su „Pamesa“.
Po ilgosios pertraukos Vilniaus komandą prikėlė Tyrone'o Nesby ir R.Štelmaherio tritaškiai, leidę sugrįžti į kovą, o galiausiai ir susikrauti solidų pranašumą – atsakomąjį mačą „Lietuvos rytas“ laimėjo 76:65.
„Buvome sudėtingoje situacijoje ketvirtfinalyje prieš PAOK, kai atsilikome apie 15 taškų, bet visada tikėjome, kad turime pakankamai kokybės ir jėgos, jog sugrįžtume“, – pokalbyje su 15min jo manymu sunkiausią epizodą žygyje link titulo įvardijo R.Štelmaheris.
Pusfinalyje vilniečių laukė grėsmingiausias varžovas: Valensijos „Pamesa“, neabejotina tuometinės ULEB taurės favoritė, su Europos krepšinio žvaigždėmis Igoriu Rakočevičiumi, Fabrizio Oberto, Dejanu Tomaševičiumi ir Antoine'u Rigaudeau priešakyje.
Ispanai tikėjosi dar pirmajame mače savo arenoje susikrauti pakankamą pranašumą. Vis dėlto „Lietuvos rytas“ favoritų tvirtovėje neišskydo – komandos lyderiu tapęs T.Nesby sumetė 30 taškų, o vilniečiai parsivežė tik 2 taškų deficitą (75:77).
„Su „Aris“ ir PAOK tikrai buvo sunku, bet turiu pripažinti, kad sunkiausia ir įdomiausia buvo su „Pamesa“, – prisiminimais dalijosi A.Šležas. – Mums patiems pamatyti iš arti Europos žvaigždyną, bet tuo pačiu minimaliai pralaimėti rungtynes išvykoje, kai jie nėrėsi iš kailio...“
Atsakomosios juodai-raudonai-baltų rungtynės su oranžiniais amžiams įėjo į Vilniaus krepšinio istoriją.
Sausakimšos „Siemens“ arenos stogas kilnojosi po kiekvieno sėkmingesnio Vilniaus komandos epizodo, o tribūnos lūžo nuo žmonių: kalbama, kad tose rungtynėse lankomumas galėjo net viršyti tai, kas buvo numatyta arenos planuose.
Pagal oficialius protokolus, aštuntfinalio rungtynėse „Lietuvos rytą“ palaikė 9,5 tūkst., ketvirtfinalio ir pusfinalio – net apie 11 tūkst. sirgalių.
„Nauja aplinka ir „Siemens“ arenos palaikymas buvo neįtikėtini. Kiekvienose rungtynėse eidavome į aikštę su pašiurpusia oda, – prisiminė R.Štelmaheris. – Tiesiog negalėjome joje pralaimėti.“
„Mūsų sirgaliai buvo kažkas nerealaus, neįtikėtino. Žaisdavome kaip ant sparnų, panaikindavome bet kokį atsilikimą, – sakė T.Delininkaitis. – Man net dabar su jumis kalbant šiurpuliukai bėga, tai įsivaizduokite, koks jausmas buvo stovėti, žaisti ir būti tada...“
„Iš rungtynių, kurias žaidėme namuose, tai tikrai geriausia atmosfera, kurioje esu žaidęs. Išvykose, Graikijoje ar Serbijoje, atmosfera gal ir buvo įspūdingesnė, bet kai namie 11 tūkst. sirgalių mus palaikė, šiurpai ėjo per kūną. Geri laikai buvo“, – juokėsi ir A.Šležas.
Kertiniu atsakomųjų rungtynių epizodu su „Pamesa“ tapo prailgusi „Lietuvos ryto“ ataka ketvirtojo pabaigoje. Vilniečiai net kelis sykius ėmė kamuolį puolime po savo netaiklių metimų, iš viso prie varžovų krepšio užtruko beveik pusantros minutės, kol galiausiai R.Štelmaheris smeigė tritaškį ir nutolino „Lietuvos rytą“ iki 4 taškų bendroje dviejų mačų sumoje.
Netrukus T.Nesby įkrovė iš viršaus, o Vilnius pasileido švęsti bilieto į finalą.
Atrodė, kad svarbiausias darbas žygyje link Eurolygos padarytas, nes finale laukė daug kuklesnis Kozanio „Makedonikos“ klubas iš Graikijos.
„Finalo varžovas, manyčiau, iš visų keturių atkrintamosiose buvo silpniausias. Bet jeigu jie nuėjo iki finalo, tai irgi kažką rodo“, – teigė A.Šležas.
Vos neapkartęs finalas
Į Šarlerua dar likus trims dienoms iki finalo išvažiavo keli sirgalių autobusai, o iš viso į Belgijos miestą susirinko bent keli tūkstančiai aistruolių iš Lietuvos.
„Kai patekome į finalą, sirgaliai iš Vilniaus į Šarlerua važiavo autobusais, skrido. Belgijoje jautėmės kaip namuose. Linkėčiau tai patirti kiekvienam žaidėjui“, – teigė T.Delininkaitis.
„Žinojome, kad salėje daugiau nei pusė žmonių bus lietuviai“, – atsiminė A.Šležas.
Bet ne tik jie palaikė „Lietuvos rytą“.
„Tribūnos Šarlerua buvo pilnos lietuvių. Ten buvo netgi nemažai latvių, jie mums irgi labai padėjo“, – atskleidė R.Štelmaheris, tuometis Latvijos rinktinės lyderis.
Rungtynes Šarlerua stebėjo ir tuometis bei būsimoji Lietuvos prezidentai – Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Pastaroji tuo metu užėmė Europos Komisarės pareigas Briuselyje.
Finale „Lietuvos rytas“ dominavo. Po dviejų kėlinių pirmavo net 20, o trečiajame kėlinyje pasiekė net 27 taškų persvarą.
„Labai gerai pradėjome finalą, mums tai labai padėjo. Bet finaluose niekada nebūna lengva. Graikų komanda sugebėjo sugrįžti“, – prisiminė R.Štelmaheris.
„Makedonikos“ nepasidavė. Dar po trijų ketvirčių „Lietuvos rytas“ triuškino varžovus 62:41, bet būsimos Eurolygos žvaigždės Pete'o Mickaelo vedami varžovai ėmė vytis. Skirtumas tirpo praktiškai taip pat greitai kaip ir sekundės, kol likus 12 sekundžių ir pergale jau patikėjusiems sirgaliams skanduojant „Ačiū, ačiū“ iš vilniečių persvaros liko vos 3 taškai (77:74).
„Nežinau, kodėl sugriuvome pirmaudami 27 taškais, gal atsipalaidavome ar per anksti pradėjome švęsti“, – dar iki dabar pečiais trūkčioja A.Šležas.
„Viskas klostėsi puikiai, bet turbūt prasidėjo tai, kas būna pirmaujant labai didele persvara: ėmėme laukti, – savo versiją pateikė T.Delininkaitis. – Rengėme ilgas atakas, laisvi neatakavome, deginome laiką. O jiems nebuvo svarbu, ar pralaimėti 30, ar 40 taškų. Pradėjo mėtyti tritaškius iš bet kur, pradėjo viskas kristi. Jei dar būtų buvusi minutė, nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę...“
Varžovai dar daugiau vilčių įgavo, kai prasižengė prieš vieną prasčiausių „Lietuvos ryto“ baudų metikų R.Javtoką, kuris iki to momento buvo pataikęs vos 31 metimą iš 57 viso ULEB taurės sezono metu.
Vis dėlto „Lietuvos ryto“ kapitonas likus 6,4 sek. pataikė pirmąją baudą, nutolino savo komandą iki daugiau nei vieno metimo atstumo (78:74) ir Vilnius bei Lietuva triumfavo – vos antrą kartą šalies krepšinio istorijoje ir pirmąsyk nuo 1999-ųjų „Žalgirio“ triumfo Eurolygoje mūsų šalies komanda iškovojo trofėjų žemyno turnyre.
„Pabaigoje šiek tiek baimės buvo – nekoks būtų scenarijus pralaimėti iššvaisčius 27 taškus. Būtų pats skaudžiausias finalas mūsų gyvenimuose“, – prisiminė A.Šležas.
„Laimei, mes išsaugojome persvarą ir laimingai užbaigėme rungtynes“, – atsiduso ir R.Štelmaheris.
Šia pergale „Lietuvos rytas“ iškovojo ir ilgai lauktą bilietą į Eurolygą, kurioje pirmą sykį žaidė 2005-2006 m. sezone. Vėliau vilniečiai į prestižiškiausią žemyno turnyrą sugrįžo dar penkis sykius, vieną iš jų – po taip pat laimėto antro pagal pajėgumą turnyro, tuomet jau Europos taurės, 2009-aisiais.
Šventė ir Einikio šėlsmas
Kaip yra sakęs Šarūnas Jasikevičius, geros komandos ne tik gerai žaidžia, bet ir moka gerai atšvęsti pergales. Tą padarė ir „Lietuvos ryto“ žaidėjai.
„Prisimenu, kad Rolandas Jarutis nunešė tinklelį ir užkabino prezidentui Adamkui ant kaklo“, – pirmąsias triumfo akimirkas mintyse atgamino T.Delininkaitis.
Nors į Belgiją sugūžėjo keli tūkstančiai lietuvių, vos už Klaipėdą didesnis Šarlerua nebuvo pasiruošęs jų fiestai savaitės viduryje.
„Norėjome išeiti į miestą, bet viskas buvo uždaryta, išskyrus vieną barą, kurį buvo užgulę lietuviai. Pasisveikinome su jais ir grįžome į viešbutį“, – prisiminė A.Šležas.
Šventė buvo griausminga ir tęsėsi iki paryčių. O kai kam dar ir nepraėjo be nuotykių.
„Tik iš nuogirdų girdėjau, kaip Einikis gaudė Delną“, – pokalbyje su 15min juokėsi A.Šležas.
Pats Delnas – T.Delininkaitis – istoriją papasakojo 15min laidoje „Be Driblingo“:
„Tą vakarą šventėme stipriai. Buvo tokia situacija, kai vos išnešiau sveiką kailį. Po Naujųjų metų pas mus atvažiavo žaisti Gintaras Einikis. Kadangi abu esame iš pajūrio, tai labai gerai sutardavome. Aš gyvenime labai mėgstu pajuokauti, patraukti per dantį – visus traukdavau, nebūdavo autoritetų.
Gincė yra žiauriai geros širdies žmogus, kol nepavartoja velnio lašų – iki tol gali jį dėti prie širdies, jis ramus, nieko tau nepasakys. Aš kartas nuo karto traukdavau jį per dantį, gerai padroždavau jį. Bet jis vieną kartą sako: kai aš pavartosiu, nesivaidenk man po akimis.
Mes laimime finalą, rūbinėje švenčiame, grįžtame į viešbutį, sirgaliai aplink. Matau, kad Gincė jau yra geroje formoje, prisiminimai visi sugrįžta (šypsosi). Jis sako „ateik čia“. O kadangi mano kambariokas Javtokas, kuris nebuvo mėgėjas sėdėti iki paryčių, tai sako „varom į kambarį, Gincė siautėja“.
Mes išėjom anksčiau laiko, atsigulėme į lovas. Gincė tada pradėjo mūsų ieškoti per visą viešbutį. Kažkas jam turbūt pasakė, kad eitų į registratūrą, susižinotų, kur aš gyvenu. Jis ateina, baladoja į duris taip, kad jos, atrodė, tuoj išlėks. Man tų baimių nebuvo, jau norėjau kilti iš lovos ir eiti aiškintis santykius. Bet Robinis sako: jei nors žodį pasakysi, jis įeis čia su visomis durimis.
Aš tyliai, jis neprisibeldė, bet pakeitė balso toną ir šnabžda: „Delnai, čia aš, Gincė, įleisk“. Buvo labai juokinga. Aišku, mes jo neįleidome.
Jis ateina, baladoja į duris taip, kad jos, atrodė, tuoj išlėks.
Turėjome gal 6 ar 7 ryto išvažiuoti, o tada jis jau gaudė mane. Aš jau tada jo atsiprašinėjau už viską, ką jam esu pasakęs negerai. Mokėdavau jį nuraminti (šypsosi). Aš visada sakau: didelis šuo mažam šuneliui niekada nieko blogo nepadarys. Aš vadovaudavausi ta taisykle, nors yra Klaipėdoje visko buvę – esu gavęs ir į nosį iš Gincės.“
Apie tai, kaip T.Delininkaitis gavo į nosį nuo G.Einikio, galite išgirsti „Be Driblingo“ epizode su T.Delininkaičiu nuo 52:40 min.:
Grįžusius į Lietuvą vilniečius tarsi herojus sutiko ir klubo sirgaliai.
„Visi buvo labai laimingi, tai buvo fantastiškas laikas kartu. Ši pergalė parodė, kokia gali būti komanda tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Esu laimingas, kad galėjau būti to dalimi“, – teigė R.Štelmaheris.
Iš pradžių „Lietuvos rytas“ buvo pagerbtas Nepriklausomybės aikštėje greta Seimo, vėliau dalyvavo šūsnyje priėmimų.
„Ir Prezidentūroje, ir Rotušėje apsilankėme pas Vilniaus merą. Kiek man ten tų metų buvo (22-eji – past.), pirmas titulas, o jau pas prezidentą, pas merą apsilankyti, ordiną gauti... Akys buvo didelės, ėjau ir stebėjau viską, tarsi sapnuočiau“, – pasakojo T.Delininkaitis.
„Sugrįžome į Vilnių, aikštėje mus sutiko daugybė žmonių, mums dėjo ąžuolų vainikus, visi buvo laimingi. Tai – nuostabi patirtis, tie laikai „Lietuvos ryte“ buvo neįtikėtini“, – su nostalgija kalbėjo R.Štelmaheris.
„Po triumfo tuo pačiu ir treniravomės, ir „reklamavomės“ – visur vežiojome ir rodėme tą ULEB taurę“, – sakė A.Šležas.
Galbūt dėl begalinio triumfo iš vėžių išsimušęs „Lietuvos rytas“ šalies čempionato finale nesugebėjo įkąsti „Žalgiriui“ – po gero mėnesio pralaimėjo LKL finalo seriją 0-4.
Ko gali pasimokyti dabartinis „Rytas“?
Vėliau Vilniaus komanda dar du kartus žaidė ULEB taurės ir pavadinimą pakeitusios Europos taurės finaluose. 2007 metais jį pralaimėjo prieš Madrido „Real“, o 2009-aisiais iškovojo antrą titulą.
Nuo tada vilniečiai į tarptautinius finalus nebesugrįžo, o 2020 metais apskritai paliko Eurolygos turnyrų šeimą, kai persikėlė į FIBA Čempionų lygą.
Nors vietiniame fronte pastaruoju metu „Rytas“ atkuto ir du kartus per pastaruosius trejus metus laimėjo LKL čempionų taurę, tarptautiniuose vandenyse Vilniaus komanda labiau primena žuvelę, o ne ryklį, kokiu buvo prieš du dešimtmečius.
Ar 2005 m. čempioniškos komandos žaidėjai galėtų kažką patarti dabartinės ekipos nariams?
„Nėra kažkokios vienos formulės. Turi būti ir sėkmės, ir komplektacija pavykusi, ir treneris geras, ir žaidėjai neblogi. Nėra taip, kad šiandien pavalgyk, nueik anksčiau miegoti ir atsikėlęs tapsi čempionu. Reikia sunkiai dirbti, o mes tai ir darėme, – sakė T.Delininkaitis. – Ar tikėjome? Pradžioje gal tyliai tik pasvajodavome apie taurę, bet niekas garsiai nesakė. Kai jau pamatėme, kad yra realūs šansai, tai stengėmės to šanso nepaleisti. Patarti kažką labai sunku – sunkus darbas viską anksčiau ar vėliau atperka, bet reikia ir truputėlio sėkmės, atsidurti tinkamu metu tinkamoje vietoje.“
„Pirmas dalykas, apie kurį pagalvoju, yra mūsų komanda ir jos komandinė dvasia. Tarpusavio ryšys vyravo ne tik krepšinio aikštėje, draugais buvome ir už jos, – pasakojo R.Štelmaheris. – Turbūt nesu tas žmogus, kuris turėtų dalinti patarimus tokiai patyrusiai organizacijai. Tiesiog linkiu jai sėkmės ir kuo daugiau pergalių. Norėčiau, kad „Rytas“ vėl taptų didžiule jėga ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.“
„Dabartinis „Rytas“ irgi žaidžia gerai, tik ne toje lygoje. Net nežinau, ko galėčiau juos pamokyti, nes tai skirtinga komanda – skirtinga vadovybė, nieko nebelikę iš mūsų laikų“, – sakė A.Šležas, kuris pats su „Ryto“ komanda pernai laimėjo FIBA Čempionų lygos jaunimo turnyrą.
Visi 15min kalbinti tuomečio „Lietuvos ryto“ nariai vieningai sutarė: 2005 metais laimėta ULEB taurė stovi ant aukščiausios jų apdovanojimų lentynos karjerose.
