„Nuolatos bendravome. Nors ir garbaus amžiaus, jis buvo aktyvus asociacijos narys, netgi galima sakyti, kad darbuotojas“, – atsiliepęs į 15min skambutį ryšį su birželio 10-ąją mirusiu legendiniu treneriu nupasakojo M.Balčiūnas.
Dukart olimpinių žaidynių prizininko, ilgamečio Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ trenerio, o vėliau – ir tuometės Lietuvos krepšinio federacijos prezidento gyvybė užgeso einant 95-uosius gyvenimo metus.
Su M.Balčiūnu jie buvo pažįstami du dešimtmečius. V.Garastas LKF prezidentu buvo 2003–2011 m. laikotarpiu, o antroje jo prezidentavimo pusėje M.Balčiūnas užėmė generalinio sekretoriaus pareigas, t. y. buvo dešiniąja V.Garasto ranka.
Vyrus siejo ir kilmė – tiek V.Garastas, tiek M.Balčiūnas augo Biržuose.
„Mūsų profesinis artimas ryšys užsimezgė 2006 metais, kai dar buvau trenerių asociacijos vienas iš vadovų ir jis mane pakvietė į krepšinio federaciją. Buvo labai netikėtas jo ir Šarūno Kliokio bei Vydo Gedvilo vizitas. Jie pakvietė ateiti, pradžioje užimti ne pagrindinį vaidmenį, bet labai organiškai 2007 metais jau pasiūlė tapti generaliniu sekretoriumi, – prisiminė „Lietuvos krepšinis“ prezidentas.
– Aš žinojau, kad jis iš Biržų. Buvo nedrąsu bendrauti su tokiu dideliu žmogumi, treneriu, bet kartu ir labai paprasta, o tai be galo sužavėjo, jog tokia asmenybė taip paprastai bendrauja.“
M.Balčiūnas prisiminė, kaip V.Garastas išspręsdavo reikalus eidamas LKF prezidento pareigas.
„Buvo iššūkių tuometinėje organizacijoje, bet labai daug mokiausi iš jo. Kai kažkas pastebėdavo, kad mums sekasi, visą laiką pažymėdavau trenerio Garasto vadybos filosofiją. Atėjęs pas rėmėją jis 50 minučių šneka apie žvejybą ir panašius reikalus, o visus reikalus išsprendžia per 5 minutes“, – pasakojo M.Balčiūnas.
„Lietuvos krepšinis“ prezidentas gražiausiais žodžiais atsiliepė ne tik apie profesinę, bet ir žmogiškąją V.Garasto pusę.
„Bendravimas su juo visą laiką buvo ypatingas. Kiekvienas pokalbis, patarimas, įžvalgos – iki pat paskutinės dienos jis buvo aktyvus krepšinio vystytojas.
Žinoma, kalbant apie jį, kaip asmenybę, tai nepaprasto talento treneris, pedagogas, organizatorius. Tas savybes jis demonstravo visos savo karjeros atskiruose etapuose.
Tai labai gilios išminties žmogus. Kiekvienas pokalbis su juo buvo dovana pašnekovui.
Ir aišku, žmogiškųjų vertybių pavyzdys. Žinau, kuo jis gyvendavo, kokie prioritetai buvo jo gyvenime. Tai yra žmogaus etalonas.
Toks išliko iki paskutinių gyvenimo dienų ir, sakyčiau, labai organiškai ir gražiai paliko šį pasaulį. Nebuvo taip, kad tai būtų netikėtumas. Sveikatos tam tikrų problemų buvo, jis jas tvarkėsi. Labai nuosekliai, organiškai ir išėjo.
Šalia to, kad jis buvo didis treneris ir pedagogas, pirmiausia, jis buvo didis žmogus. Ir tai yra didžiausia vertybė šiam pasaulyje. Tai jis demonstravo kiekvieną dieną“, – kalbėjo M.Balčiūnas.
Aktyviai Lietuvos krepšinyje po to, kai 2011 metais, po mūsų šalyje vykusio Europos čempionato, paliko LKF prezidento pareigas, V.Garastas nebeveikė, bet „Krepšinio namuose“ Kaune jis būdavo dažnas svečias ir paskutiniais gyvenimo metais.
„Jo kasdienybė buvo tokia, kokios jis norėjo. Jis pasirinkdavo tempą, pasirinkdavo žmones, kurie jį supa. Žmogus per pastaruosius metus buvo išgyvenęs sukrėtimų, sūnaus ir žmonos mirtis, o tai neabejotinai palieka žymes, – kalbėjo M.Balčiūnas. – Bet jis paliko labai gražų anūkų spektrą, dukros šeimyną ir savo gyvenimo filosofiją.
Sakyčiau, kad jo gyvenimo pabaiga buvo labai sklandi. Jis visą laiką buvo laukiamas „Krepšinio namuose“, buvo visų pagrindinis pašnekovas. Iki pat paskutinių dienų išlaikė puikią atmintį, puikų humoro jausmą, nuostabų požiūrį ir gilų situacijos matymą.
Jo visas gyvenimas buvo svyruojantis emociniu požiūriu. Pergalės, pralaimėjimai, daug visko aplinkui, bet jis turėjo labai gražią šeimą, labai visus mylėjo, labai gražiai sugyveno.
Iki pat paskutinių dienų išlaikė puikią atmintį, puikų humoro jausmą, nuostabų požiūrį ir gilų situacijos matymą.
Atsimenu, kai man reikėjo per jo žmonos laidotuves keletą žodžių pasakyti, tai man asmeniškai jo santykis su artimaisiais, ypač su šeimyna, buvo pavyzdinis. Jis su visais taip ir bendravo bei iki paskutinių dienų ateidavo į „Krepšinio namus“, kiekvieną dieną jo laukdavome. Jis pasirinkdavo, kada nori ir gali, bet buvo labai aktyvus, nors ir sprendė tam tikras sveikatos problemas, kas jau yra normalu tokiame amžiuje.“
M.Balčiūnas išskyrė ir dar vieną jam įsiminusią V.Garasto savybę.
„Jis buvo labai kuklus, ši savybė ypatingai visus žavėjo. Tokį jį turbūt suformavo jo gyvenimas, kuris buvo sunkus. Jis pragyveno Antrąjį pasaulinį karą, anksti neteko mamos, turėjo išsilaikyti. Tie gyvenimo sunkumai jį užgrūdino ir suformavo asmenybę.
Jis buvo labai gilus žmogus, bet niekada tuo nesipuikuodavo ir to nepabrėždavo. Tačiau kiekvienas jo pašnekovas tai suprasdavo, ypač turintys nuolatinį, kasdienį kontaktą su juo.
Reto dydžio asmenybė. Negalėčiau net surasti antros tokios – tai išskirtinis žmogus, o tik po to jau jo kompetencijos, žinios sportiniame rengime, komandos valdyme ir pan. Tai – jau fasadiniai dalykai, kuriuos visi matė.
Giluminis, vertybinis jo stuburas buvo aiškiai apibrėžtas: šeima, santykis, pagarba visą laiką dominuodavo“, – užbaigė M.Balčiūnas.
