| Rio 2016 | Lietuva – Brazilija | 20:15 |
Ilgam įstrigo Jono Kazlausko žodžiai apie klubinio Lietuvos krepšinio vietą pasaulio žemėlapyje. Pernai Europos čempionate treneris pasiūlė pasižvalgyti, kokiose komandose žaidžia Lietuvos krepšininkai.
Dar ne taip seniai Europos krepšinį valdė Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas ar Linas Kleiza. Tai buvo krepšininkai, prieš kuriuos lankstėsi geriausi Europos klubai ir buvo pasiryžę mokėti milijonus. Tai buvo Europos krepšinio eifelio bokštai, akropoliai ir venecijos.
Ką turime dabar? Daugiausiai uždirbančių Eurolygos žaidėjų penkiasdešimtuke praėjusį sezoną nebuvo nė vienos lietuviškos pavardės. Donatas Motiejūnas už Atlanto dar įrodinėja savo vertę, o Jonas Valančiūnas yra labai perspektyvus, bet tuo pačiu kelią į pripažinimą NBA vis dar tiesiantis krepšininkas.
Superžvaigždžių trūkumas toks, kad lažybininkai drįsta brazilams prognozuoti aukštesnę vietą olimpinėse žaidynėse nei lietuviams. Kad Europos krepšinio karaliai ispanai nebemato lietuvių geriausių pasaulio komandų ketverte.
Bet mes jau prie to pripratome. Kaip ir karštį kailį visiems tiems, kurie abejoja Lietuva.
Visa Europa griebiasi už galvos matydama Lietuvos krepšininkų žaidimą svarbiausiuose turnyruose. Be šimtamilijoninių kontraktų, NBA Visų žvaigždžių rungtynių dalyvių ir Eurolygos finalo ketverto MVP.
Galite iš vėžių išmušti Joną Valančiūną. Galite užspausti Mantą Kalnietį. Galite palikti šešėlyje Mindaugą Kuzminską. Bet niekada iš lietuvių neatimsite charakterio. Charakterio, kuris veda mus į beprotiškas pergales jau trejus pastaruosius metus.
Taip, Lietuvai trejus pastaruosius metus pasisekė su burtais. Taip, mes laimėjome medalius ir pasiekėme aukštumas per turnyrą sužaidę daugiausiai 1-3 gražias rungtynes. Taip, mes galime vieną vakarą nuleisti ant žemės pasipūtusius serbus, o kitą iki paskutinio metimo tampytis su estais.
Galite nemėgti, kaip kamuolį varosi Mantas Kalnietis. Kaip po aikštę vaikšto Jonas Valančiūnas. Kaip į rinktinę kviečiamas Robertas Javtokas. Bet Lietuvos krepšinis tarptautinėje scenoje išgyvena vieną pakiliausių laikotarpių per visą istoriją. O nugalėtojai neteisiami.
2013-ųjų Europos čempionato sidabras, ketvirtoji vieta 2014-ųjų pasaulio čempionate ir 2015-ųjų Europos čempionato sidabras.
Tai nėra vienkartinė sėkmė „Teleloto“. Tai yra įdirbis ir širdis.
Šiurpas šiaušia odą pagalvojus, kad galėtų egzistuoti vaiduokliai. Velniškai bijome mirti, nes niekas nežino, kas mūsų laukia po to. Baisu net pagalvoti, kas nutiktų, jei į žemę atsitrenktų milžiniškas asteroidas. Žmonės bijo to, ko nesupranta.
Taip ir Lietuvos rinktinės varžovai, kurie nesupranta, kaip žaliai-balti svarbiausiu metu jaukia favoritų planus ir nenulipa nuo apdovanojimų pakylos ar nesitraukia iš jos papėdės.
Mūsų rinktinės nebijo, kol nežengia į aikštę ir nepamato, ką magiško gali iškrėsti neeilinis charakteris ir atsidavimas komandos labui.
Aikštėje jie mato dar tik besiformuojantį solidų NBA centrą ir Eurolygos „Top 16“ komandų žaidėjus. Bet šie kartu virsta žmogeliukais iš kosminio krepšinio, kurie atrodo silpnesni, mažesni, bet vis tiek nugali įvairiausio plauko monstrus.
Galima nesutikti su Jono Kazlausko nuomone dėl Artūro Milaknio. Galima prieštarauti jo pozicijai dėl NCAA kelio. Bet nėra jokių argumentų prieš jo užkurtą Lietuvos krepšinio mechanizmą, kuris galbūt ir nėra toks patrauklus akiai, bet labai disciplinuotas ir svarbiausia efektyvus.
Jei tai galima vadinti sėkme, J.Kazlauskui pasisekė turėti tokį būrį atsidavusių žaidėjų. Tą patį Robertą Javtoką, kuris vasarą negalvoja apie nieką kitą, o tik rinktinę. Ir taip jau 14 metų.
Mantą Kalnietį, kuris dėl pasiruošimo rinktinės vasarai nusitraukia sutartį su turtingu Rusijos klubu, o po to verkia stebėdamas ispanų triumfą Europos čempionato finale, nors lietuviai ir taip viršija lūkesčius su olimpiniu kelialapiu kišenėje.
Jei tai galima vadinti sėkmė, J.Kazlauskui pasisekė, kad rinktinėje nėra tokių, kurie užleidę vietą aikštėje bendražygiams nepradės spjaudytis ir rodyti kaprizų.
Pasisekė, kad nė vienam nerūpi asmeninė statistika.
Pasisekė, kad yra tokių žaidėjų kaip Domantas Sabonis, kuris nepakeltas nuo suolo visas 40 minučių ne nervingai minkys rankšluostį prie veido, o kaskart atsistos, paplos, paragins. Kas vertina komandinį krepšinį, žino, koks svarbus yra gyvas suolas.
Pasisekė, kad yra tokių kaip Renaldas Seibutis, kurie ir palikę aikštę su dviem taškais šypsosis iki ausų, nes varžovai įmetė mažiau nei lietuviai ir komanda laimėjo.
J.Kazlauskas sustygavo tokį pozicinį žaidimą, kuris lyg įgudęs Rio ilgapirštis ištraukia kozirius iš varžovų kišenės. Tai galbūt nėra akiai patrauklus amerikietiškas krepšinis su daug dėjimų ir šou elementų. Tai labiau griaunantis žaidimas. Bet svarbiausia, kad jis neša rezultatus, apie kuriuos trejus pastaruosius metus kažkas galėjo tik pasvajoti.
Ir tas griaunantis žaidimas nebūtų pergalingas, jei ne svarbiausias prieskonis. Galima pietauti geriausiame restorane, bet jame joks šefas neparuoš maisto taip skaniai, kaip žmogus, kuris tau asmeniškai ruoš pietus iš visos širdies.
Taip ir J.Kazlausko užkurta mašina. Ji nevažiuos, jei į ją neįpilsi reikiamų degalų. O Lietuvos rinktinės žaidėjų vienybė ir charakteris veža į priekį geriau nei bet koks gazolis.
Didžiuokitės šiais vyrais. Prieš Rio jų niekas nebijo. Nei tie patys brazilai, nei australai, jau nekalbame apie ispanus.
Nebijo, kol nežengia į aikštę ir nepamato, ką magiško gali iškrėsti neeilinis charakteris ir atsidavimas komandos labui.
Pirmyn, lietuviai!
15MIN MULTIMEDIJOS PROJEKTAS: 15 OLIMPINIŲ AKIMIRKŲ, DĖL KURIŲ DIDŽIUOJAMĖS LIETUVA
