Dviprasmiški metai prasidėjo nuo žinios, kad Mindaugas nebereikalingas „New York Knicks“ klubui. Jam tai buvo netikėta, kadangi apsipratęs Niujorke per debiutinį sezoną, po asmeniškai sėkmingo Europos čempionato jis ketino žaisti geriausią krepšinį savo karjeroje.
Tačiau Jeffas Hornacekas, kuris, beje, jau nebedirba „Knicks“, geriausius M.Kuzminsko mėnesius paliko ant atsarginių suolo.
Ilgai laukęs tinkamo NBA kontrakto, 28-erių puolėjas pasuko atgal į Europą. Priėmęs nepopuliarų sprendimą – pasirinkęs Milano „Olimpia“, 206 cm ūgio krepšininkas kantriai sugėrė smūgius Eurolygoje (priešpaskutinė vieta) ir gavo netikėtą kirtį į šonkaulius Italijos taurės varžybose („Olimpia“ pasitraukė ketvirtfinalyje).
Turiu ir NBA opciją, bet čia vienas Dievas žino, kaip bus. Turiu kontraktą ir panašu, kad greičiausiai Milane ir liksiu.
Maža to, M.Kuzminskas nedaug rungtyniavo jam labiau įprastoje lengvojo krašto puolėjo pozicijoje – treneris Simone Pianigiani pastūmė jį į ketvirtąją.
Visų tų sunkumų ruože jis dar regėjo nuo komandos keistai nušalintą komandos draugą, su kuriuo taip norėjosi dalintis kamuoliu.
Pastaruosius keletą metų Mindaugo Kuzminsko karjeroje buvome įpratę matyti viską tviskant ir kylant į viršų. Tačiau tai buvo metai, kurie turėjo užauginti storesnę odą.
„Įspūdžiai dviprasmiški. Pirmą kartą prisijungiau prie komandos sezono vidury ir tai nėra paprasta. Buvo daug pakilimų, nuosmukių. Bet laimėjome Italijos čempionatą ir džiaugiuosi, kad nusiplovėme tą gėdą taurės varžybose bei Eurolygoje.
Turiu kontraktą kitiems metams. Tikiuosi, kad kuomet startuosiu nuo pradžios, tai tas sezonas bus geresnis“, – Lietuvos rinktinės stovyklos atidarymo dieną pasakojo M.Kuzminskas.
| Italijos lyga | 26,4 min. | 11 tšk. (52,1% dvit., 46,3% trit.) | 3,8 kam. | 12,1 naud. |
| Eurolyga | 22 min. | 10,9 tšk. (47,4% dvit., 43,2% trit.) | 2,4 kam. | 9,6 naud. |
Nacionalinė komanda yra ta vieta, kuri grąžina Mindaugui šypseną. Bet žaidėjas jau spėjo pasidžiaugti debesuotame Milane.
Per lemiamas finalo serijos rungtynes pirmą kartą Milano „Mediolanum“ arenoje buvo išparduoti visi bilietai.
Laimėję seriją 4-2 prieš Trento „Dolomiti“, „Olimpia“ krepšininkai drauge dainavo, pokštavo ir linksminosi komandos autobuse, taip lyg pamiršdami visus tuos nesutarimus dėl kamuolio nesidalijimo ar kitus mikroklimato sutrikimus, apie kuriuos taip skambiai buvo rašyta Europos žiniasklaidoje.
Nors sezonas buvo nelengvas, savo čempionus su dainomis ir fejerverkais pasitiko „Olimpia“ gerbėjų armija.
Su komandos draugais po sezono kepdamas mėsą Mindaugas Kuzminskas plačiai šypsojosi ir jau svajojo apie dar šviesesnę ateitį Milane.
– Mindaugai, matėme jūsų triumfo akimirkas Italijoje: džiūgaujanti ir pokštaujanti komanda, laimingi sirgaliai, šventiniai pasibuvimai gamtoje. Atrodo, sezono pabaigoje Milano komanda pagaliau tapo viena laiminčia šeima?
– Tikrai taip ir buvo. Tai buvo kaip atpildas. Ačiū Dievui, nes sezonas nebuvo lengvas.
Prieš kelis metus sakiau, kad Artūras bus tas kitas lietuvis, kuris pravers NBA duris. Manau, kad jis ten tikrai užsibus.
Natūralu, kad kai komanda žaidžia prastai, tai yra ir kritika, ir fanai nepatenkinti. Bet jie labai rinkosi į lemiamas rungtynes – pirmąkart buvo išparduoti visi bilietai.
Pats klubas, turiu pasakyti, organizaciniais klausimais dirbo aukščiausiame lygyje.
– Nei per daug užsišvęsti, nei pasiilsėti: kokia buvo ta savaitė po triumfo Italijoje iki rinktinės stovyklos?
– Tos atkrintamosios tikrai nebuvo lengvos. Nebaigėme finalo sausu rezultatu („Olimpia“ laimėjo 4-2), reikėjo žaisti kas antrą dieną. Praktiškai žaidėme Europos čempionato tempu.
Bet kai laimėjome, laukė susitikimai su fanais, vadovais, rėmėjais. Grįžau namo į Lietuvą tik ketvirtadienio vakarą. Atsipūčiau savaitgalį, pabandžiau pajudėti, o dabar kibsime į darbus.
– Su Artūru Gudaičiu bei Mantu Kalniečiu vis rezgėte planą, kaip prisijungti prie rinktinės per FIBA langus sezono metu. Bet tuomet jūsų trijulės neišleido Milano klubas. Koks jausmas galiausiai visiems trims susirinkti rinktinės stovykloje?
– Manau, ypač Mantas džiugiai prisijungė. Vis tiek, tiek laiko nežaidęs krepšinio, pasiilgęs...
Tiek aš, tiek Artūras, kiek leis sveikata, nenorime praleisti rinktinės rungtynių. Nuotaikos čia sugrįžus visada geros. Bet toks įdomus tarpsnis.
Negali nei ilsėtis, nei sportuoti, nes esi pavargęs po finalo. Jausmas įdomus, savotiškas, bet reikia pratintis prie sistemos. Ji tokia, kokia yra.
Po sezono buvau susitikęs su Milano klubo prezidentu, kalbėjome apie galimybę prisijungti prie rinktinės per rugsėjo langą. Tikiuosi, kad pavyks rasti tą kompromisą.
– Tai reiškia, kad ir kitą sezoną planuojate Milane?
– Turiu su komanda sutartį. Būtent dėl to ir norėjau pasikalbėti, kaip klubas mane mato ateityje.
Turiu ir NBA opciją, bet čia vienas Dievas žino, kaip bus. Turiu kontraktą ir panašu, kad greičiausiai ten ir liksiu.
Apie Mantą kalbėti sunkiau. Man, kaip komandos draugui, jo draugui – gaila, kad taip nutiko.
– Milane lieka treneris Simone Pianigiani ir visas jo štabas. Gal su vadovais pasikalbėjote ir apie žaidimą jums patogesnėje trečiojo numerio pozicijoje?
– Be abejo, palietėme ir šią temą. Aš nieko prieš žaisti ketvirtu numeriu, bet nenoriu, kad tai būtų mano vienintelė pozicija. Juolab, trečiojoje žaidžiau visą karjerą.
Tikiuosi, kad viskas turėtų būti gerai, nes Milanas turi viską, kad tai būtų gera komanda.
– Ko reikia, kad Milano klubas galiausiai žengtų į kitą Eurolygos lygį?
– Manau, kad kantrybės. Klubo galimybės leidžia įsigyti žaidėjus, kokių tik nori. Bet reikia kantrybės.
Nemanau, kad nauja surinkta komanda gali pasiekti rezultatų jau pirmaisiais metais. Panašu, kad vadovai į tai atsižvelgia. Bent jau liks komandos stuburas. Tikiu, kad tai pirmas žingsnis, jog komanda būtų sėkmingesnė.
– Žaidėte su dviem lietuviais, kurių sezonai buvo labai skirtingi. Kokie tai buvo metai Artūrui Gudaičiui ir Mantui Kalniečiui?
– Artūro – labai geri. Prieš kelis metus sakiau, kad Artūras bus tas kitas lietuvis, kuris pravers NBA duris. Manau, kad jis ten tikrai užsibus. Žinant jo charakterį, žaidimo stilių, manau, jis turėtų tikti NBA.
O apie Mantą kalbėti sunkiau. Man, kaip komandos draugui, jo draugui – gaila, kad taip nutiko. Manau, ir aikštėje būtume radę bendrą kalbą. Bet ne viskas priklauso nuo norų.
– Mes dažnai matydavome jūsų istorijas instagrame, kai keliaudavote kartu su Artūru Gudaičiu automobiliu ir jam leisdavote lietuviškus šlagerius. Kodėl ant galinės sėdynės nebuvo Manto? Koks iš viso buvo jo vaidmuo komandoje, kai treneris visai jo nebeleido į aikštę?
– Mantas vairuodavo savo mašiną, tik aš Gudaitį veždavau namo (juokiasi.). Nors, manau, tos dainos būtų jam patikę (juokiasi.).
Mantas sportuodavo su komanda, bet nežaisdavo. O po to prasidėjo indvidualus darbas atskirai nuo komandos. Aišku, susitikdavome po rungtynių, bendraudavome, bet lengva nebuvo.
Dabar labai dėl jo džiaugiuosi. Manau, kad šis langas jam bus ypač naudingas. Jis galės pajausti žaidimo skonį. Jei to nebūtų, kito sezono pradžia būtų sunkesnė.
Mantas dirbdavo dar daugiau nei mes su komanda. Manau, anksčiau ar vėliau jis bus toks Mantas, koks buvo visada.
