„Aš dar tikiu (kad M.Kuzminskas žais rinktinėje vasarą). Tai – žmogus, kuris atidavė viską Lietuvai. Man buvo garbė pradėti (etapą rinktinėje) su juo ir užbaigti“, – čia pat pridūrė R.Kurtinaitis, įteikęs 35-erių M.Kuzminskui jo paskutinių rungtynių rinktinėje kamuolį.
„Žinojome jau prieš rungtynes, kad nebus lengva. Estija – tikrai gera komanda, – jau apie mačą kalbėjo treneris. – Jie turi daug jaunų žaidėjų, kurie po kelerių metų galbūt bus dar geresni. Mes turėjome šiokių tokių problemų. Gerai, kad padėjo žiūrovai. Džiaugiuosi pergale. Sėkmės Estijai ir sveikinimai su jų Nepriklausomybės diena.“
Keli šimtai „Švyturio“ arenai gerai pažįstamu mėlynu atspalviu pasidabinusių estų sugužėjo į Klaipėdos „Neptūno“ namų aikštę ypatingą šiai šaliai pirmadienio vakarą.
Vasario 24-oji yra Estijos nepriklausomybės diena – būtent šią dieną prieš 107 metus mažytė šalis prie Baltijos jūros deklaravo savo laisvę.
Bet dovanos iš lietuvių mūsų šiauriniai broliai negavo. Lietuvos rinktinė atsirevanšavo estams už niuksą prieš metus Taline, o Rimas Kurtinaitis pratęsė pergalėmis grįstą etapą šalies nacionalinėje komandoje.
Priešingai nei akistatoje su Lenkija penktadienį, kur lietuviai kiek lėčiau įsibėgėjo, bet nušlavė oponentus antroje rungtynių pusėje (82:48), šįkart mūsiškiai jautį už ragų griebė anksti – sužaidus 12 minučių jau pirmavo 37:21.
Gynyboje gal ir ne viskas pavyko R.Kurtinaičio auklėtiniams, bet puolimas du kėlinius klojosi tarsi iš natų – lietuviai įmetė 10 tritaškių iš 14, 12 dvitaškių iš 19 ir triuškino varžovus 60:43.
Rėksmingi estai gavo progų džiaugtis po ilgosios pertraukos, kai surakino lietuvių puolimą ir ėmė sparčiai vytis – tik 1 metimą iš 14 trečiame kėlinyje pataikę šeimininkai pirmavo jau tik 67:64.
Bet ketvirtajame kėlinyje viskas susidėliojo į savo lentynėles. Gyčio Radzevičiaus ir Eimanto Bendžiaus vedama Lietuva vėl truktelėjo į priekį, estai sustingo vietoje ir R.Kurtinaitis įsidėjo dar vieną grobį į savo trofėjų lentyną.
64-erių specialistui laimėtos rungtynės prieš Estiją tapo jau ketvirtąja iš eilės pergale prie šalies nacionalinės komandos vairo.
Jis – penktas Lietuvos rinktinės treneris iš devynių, savo etapus nacionalinėje rinktinėje pradėjusių bent keturiomis sėkmingomis rungtynėmis iš eilės.
| Treneris | Debiuto metai | Pergalės iš eilės |
|---|---|---|
| V.Garastas | 1992 | 14 |
| J.Kazlauskas | 1997 | 3 |
| A.Sireika | 2001 | 3 |
| R.Butautas | 2007 | 7 |
| K.Kemzūra | 2010 | 7 |
| D.Adomaitis | 2017 | 0 |
| D.Maskoliūnas | 2020 | 0 |
| K.Maksvytis | 2021 | 5 |
| R.Kurtinaitis | 2024 | 4 |
Dalis jų, kaip Vladas Garastas, Antanas Sireika ar Kazys Maksvytis, startavo atrankos varžybose kaip ir R.Kurtinaitis. Kiti, kaip Jonas Kazlauskas, Ramūnas Butautas, Kęstutis Kemzūra ar Dainius Adomaitis, buvo mesti į kovą iš karto viename iš didžiųjų turnyrų.
Kurčio tikrų išbandymo metas laukia po pusmečio – rugpjūčio 27-ąją lietuviai pradės Europos čempionatą Latvijoje, Suomijoje, Lenkijoje arba Kipre bei sieks nutraukti jau beveik dešimtmetį užsitęsusį medalių badą.
„Aš tikiu, kad pergalės sugrįš į mūsų kiemą“, – atsisveikindamas su rinktine linkėjimą siuntė M.Kuzminskas.
„Duok Dieve, kad taip ir atsitiktų“, – reaguodamas atsakė R.Kurtinaitis.
„Pamenu pirmąją mūsų pažintį (Vilniaus „Sakaluose“, – past.). Jam tuo metu buvo 17 metų ir tokiame amžiuje sunku pasakyti, kas laukia ateityje. Visuomet išleisdavau, kai likdavo 3-5 minutės iki galo. Pamenu, kad fiziškai buvo tinkamo sudėjimo krepšiniui, plastiškas, turėjo ūgį. Nubėgo į greitą puolimą, įdėjo ir pamenu, kad pagalvojau: „O, šitas jaunuolis gali būti neblogas“.
Potencialas buvo neblogas, bet kad išaugs į tokį gerą žaidėją, kuris žais NBA... Esu patenkintas, kad buvau vienu iš jo trenerių pradžioje ir labai liūdžiu, kad turiu būti treneriu dabar, kai jis beveik nusprendžia, kad pabaiga. Beveik“, – dėstė R.Kurtinaitis.
„Nenorėčiau plačiau komentuoti tokių dalykų. Jie yra emociniai. Man pačiam taip yra buvę, – ne vieną savo sprendimą apie karjeros pabaigą prisiminė R.Kurtinaitis. – Aš žinau, kad jeigu reikės, Mindaugas tikrai grįš. Jeigu reikės. Nes jis turi požiūrį į sportą. Aš ne juokus kalbu. Jis visada buvo rinktinėje ir niekada neieškojo priežasčių joje nebūti. Žinau dar du tokius žmones – tai broliai Lavrinovičiai, kurie sakė: „Treneri, kiek mus kviesi, tiek mes ir važiuosime“. Mindaugas vienas iš tokių ir yra geras pavyzdys. Jis dar ir iškalbus. Talentas visur. Dabar yra jaunuolių, kurie be telefono nebegali susikalbėti... Mindaugas – žmogus iš didžiosios raidės ir, manau, kad mūsų keliai dar susitiks.“
„Matau jį krepšinyje. Jei ne žaidėjo pozicijoje, tai kažkur kitur. Nemanau, kad nueis į verslą ar dar kažkur. Gal žurnalistika (šypsosi), darys podcastą su Kleiza ir visus išnešios, – juokėsi R.Kurtinaitis, neslėpęs, kad bandė perkalbėti M.Kuzminską. – Mes kalbėjomės, bet tai yra tarp mūsų. Gaila tik, kad aš paskutinis sužinau. Kaip esu ne kartą sakęs – kaip paskutinis kaimo vyras...“
„Nenorėčiau dabar kalbėti apie pavardes, – į klausimą, ar Eimantas Bendžius gali tapti vienu iš tų, kurie pakeis rinktinėje M.Kuzminską, reagavo R.Kurtinaitis. – Eimantas irgi buvo vienas iš tų, kuriuos pakviečiau iš „Perlo“ į tuometinį „Lietuvos rytą“. Tada jis buvo tik metikas. Dabar jis ir ginasi, ir skaito žaidimą. Labai patobulėjęs. Aišku, daug metų prabėgo. Eimantas tikrai tapo geru krepšininku. Nenoriu dabar kalbėti apie tai, kas bus ir ko nebus. Būtų neteisinga. Kaip kandidatą Eimantą tikrai matau, nėra jokių abejonių.“
– Mindaugas daug kalbėjo apie kartų skirtumus. Jūs irgi matėte daug skirtingų kartų. Galbūt Mindaugas buvo tų kartų jungtis?
– Pasakysiu taip, kad mes, tas senesnioji karta, galbūt buvome daugiau orientuoti į rezultatą. Mes nerinkdavome žodžių vieni kitiems. Pamenu, kad su Arvydu buvome geriausi draugai, bet treniruotėse būdavome arti muštynių, nes mums tikslas buvo viskas. Nors po rungtynių buvome geriausi draugai ir tokie esame išlikę iki dabar.
Dabar atėjo nauja karta, kuriai svarbu, kokį žodį parinkti. Negali apkeikti ir panašiai. Nenoriu grubiai kalbėti... Aišku, kartais išsprūsta, yra sunkūs momentai ir niekur nedingsi. Sakyčiau, kad žmonės dabar tapo jautresni visais klausimais. Ne tik krepšininkai – bendrai. Kažką pasakant, jau reikia rinkti žodžius. Anksčiau taip nebūdavo.
– Nusikeliant į vasarą, matome du modelius – kai kurios rinktinės kviečiasi iš karto galutinį dvyliktuką, o kai kurios daugiau – 16 krepšininkų – ir tada iš jų renkasi. Kuris modelis jums priimtinesnis?
– Šiandien (apie tai) truputėlį diskutavome... Bet dar toli. Turiu ir reikalų klube. Poryt jau rungtynės, turiu būti Baku. Nenoriu šiuo metu koncentruotis į vasarą. Savo pradinį darbą kažkokį šiandien atlikome, jį kaip ir užbaigėme. Diskutavome, kad į rinktinę greičiausiai kviesime 15 žmonių. Kad turėtume tris penketus, galėtume dirbti smagiai. Daug, bet su pakeitimais. Kad nebūtų per daug, bet turėtume ilgesnį pasiruošimo laikotarpį ir ta rotacija būtų didesnė.
– Užsiminėte, kad pradinis darbas padarytas. Rinktinės vairą perėmėte atrankos viduryje. Ar buvo, kas nustebino šioje atrankos sistemoje?
– Jau ir seniau sakiau, kad tai nėra teisinga. Matome, kad tokios rinktinės, kaip Kroatija, kuri turi daug gerų žaidėjų, bet žaidžiančių Eurolygoje ar NBA – jie neturi šansų net papulti į Europos čempionatą. Tai nėra teisinga. Kita vertus, gal tai gerai krepšinio geografijos platinimui? Kitos, mažesnės komandos turi šansus. Bet mums reikėtų pažiūrėti, ko mes siekiame. Ar kad Europos čempionate dalyvautų stipriausios komandos? Ar kad ta geografija išsiplėstų? Kaip dabar, kai viena iš stipriausių rinktinių nepapuolė, o papuolė kažkas silpnesnis.
Yra kaip yra. Ko negali pakeisti, su tuo reikia susitaikyti ir prisitaikyti prie tokių gyvenimo taisyklių, kurias turime. Aš manau, kad kažkada ateis laikas, kai tie langai bus bendri – Eurolygos ir FIBA. Kažkokį atšilimą dabar mes jaučiame, į antrą langą jau kaip ir išleidžia (Eurolyga, – past.). Paprasčiausiai, žinodami „Žalgirio“ situaciją, mes imti žaidėjų iš „Žalgirio“ nebandėme. Davėme šansą kitiems. Turėjome penkis naujus. Džiaugiuosi, kad visi gerai sužaidė. Nėra svarbu, kiek kas laiko sužaidė. Dvasia, agresyvumas komandoje buvo gera. Ko mes ir norėjome.
Na, o meistriškumą visada galima pagerinti. Svarbu, kad šita karta suprato, ko mes norime. Kad atvažiuojame į rinktinę ne šiaip leisti laiką, o dirbti sunkų darbą. Tai ir įrodėme per šiuos langus.
– Kas nutiko trečiajame kėlinyje? Kaip ta suaktyvinta estų gynyba sustabdė mūsų puolimą?
– Matėme, kaip jie ginasi, tam ruošėmės. Atvirai pasakius, jie yra surinkę neblogą penketą. Mobilų. Visi penki keitėsi. Kažkokių specialių situacijų išsinagrinėti, pasižiūrėti mes neturėjome laiko. Klube gali tai padaryti. Ir tai... Matome, kad panašiu stiliumi žaidžia Pirėjo „Olympiakos“, kur visi penki keičiasi, ir visa Eurolyga turi problemų užpulti.
Taip, buvome užstrigę, bet džiaugiuosi, kad laimėjome. Nenoriu jums sakyti kažkokių priekaištų, bet teko skaityti, kad Lenkijoje blogai žaidėme pirmas penkias minutes. Dabar kažkaip ne taip žaidėme trečiajame kėlinyje, ar ne? Manau, kad rungtynės susideda ir keturių kėlinių ir galutinio rezultato. Mes jį pasiekėme. Sakiau ir prieš rungtynes, kad Estija – labai gera komanda. Kad tikrai nebus lengva. Tą mes ir pamatėme. Gal per tuos pirmu du ketvirčius atitrūkome nelauktai toli. Džiaugiuosi, kad nesulūžome, radome jėgų sugrįžti ir, manau, pelnytai laimėjome.
