9 iš 10 – tai ne Jono Mačiulio baudų pataikymo statistika pirmosiose treniruotėse Palangoje, o gerokai iškalbingesni skaičiai. Tiek vasarų J.Mačiulis pareigingai vilkosi nacionalinės komandos marškinėlius.
Nuo 2007-ųjų jis praleido tik 2011-ųjų Europos čempionatą Lietuvoje. Bet ir tai – tik dėl traumos.
73 – tiek oficialių rungtynių per tas 9 vasaras nacionalinėje komandoje sužaidė J.Mačiulis. Istoriniame Lietuvos krepšininkų sąraše tai yra 8-as rezultatas – visai kaip jo mėgstamiausias numeris.
Beje, iš aukščiau esančiųjų sąraše karjeros nebaigęs vienintelis Kšištofas Lavrinovičius. Ir jeigu viskas bus gerai, J.Mačiulis po artėjančio Europos čempionato pakils į 6-ą vietą.
Į šią poziciją J.Mačiulis dabar nesitaikytų, jeigu būtų priėmęs gana logišką sprendimą atsitraukti ir atsipūsti.
Pavyzdžiui, J.Mačiulio bendražygis Paulius Jankūnas nebegalėjo ignoruoti jam kūno siunčiamų signalų ir vasarą paskyrė atsigavimui po ilgų ir varginančių sezonų.
Reikėjo jau tų atostogų – be sporto, be nieko. Reikėjo pravėdinti galvą nuo visų tų emocijų, rutinos – visko.
J.Mačiuliui irgi reikėjo poilsio. Koks suirzęs jis atvyko į rinktinės stovyklą pernai, kai pats klausė žurnalisto, ar po metų intensyvaus darbo jam užtektų 10 dienų atostogų.
Tada jis dar kovėsi Ispanijos čempionato finale, kai Lietuvos rinktinė pradėjo rengtis Rio olimpinėms žaidynėms.
Bet šiemet situacija buvo kitokia.
J.Mačiulis mėgsta skaičiuoti. Jis prisimerkęs greitai primetė, kad po pastarojo sezono Madride turėjo beveik 6 savaites atostogų.
„Pirmą kartą nuo 2005 metų, – šypsojosi rinktinės senbuvis. – Reikėjo jau tų atostogų. Išnaudojau jas maksimaliai – be sporto, be nieko. Reikėjo pravėdinti galvą nuo visų tų emocijų, rutinos – visko.
Dabar jau reikia kibti į darbus ir sportuoti.“
J.Mačiulis pridūrė, kad kai kurie rinktinės senbuviai šią vasarą atsitraukė ne tik dėl poilsio trūkumo, bet ir sveikatos problemų.
Tuo tarpu jo paties traumos nestabdė. 201 cm ūgio krepšininkas sužaidė iš viso 66 rungtynes, o Eurolygoje turėjo statistiškai efektyviausią sezoną „Real“ gretose su 6,1 taško ir 7 naudingumo balų vidurkiu.
„Keistas jausmas.Matai, kaip laikas bėga. Dabar jau vyriausias, bet dar taip nesijaučiu.“
Tačiau jeigu ne ši ilga pertrauka po sezono, kažin ar J.Mačiulis būtų priėmęs Dainiaus Adomaičio kvietimą.
Pats treneris, beje, labai diplomatiškai pasižiūrėjo į „Real“ atstovo prašymą atvykti į stovyklą ne liepos 21-ąją, o 29-ąją.
„Kalbėjome ir su treneriu, ir su visu štabu, kad kartais geriau truputį ilgiau pailsėti nei persidirbti. Reikia ir emociškai pailsėti, ir viską.
Daug kas sako, kad Madride gal gavau ne per daug to žaidimo laiko, tačiau kelionės, įtampa, pasiruošimas rungtynėms – viskas susideda. Nuo to reikia pailsėti.
Daug metų tų atostogų nebuvo ilgiau nei 10 dienų. Reikėjo truputį atsigauti ir perkrauti baterijas.“
Keistas jausmas
Tik tiek. Atsigauti ir perkrauti baterijas.
Tą padaręs J.Mačiulis vėl pluša užsivilkęs marškinėlius su užrašu „Lietuva“.
Po rėmėjų renginio su Lietuvos futbolininkais, kuriems J.Mačiulis pademonstravo tikslią koją, krepšininkas neskubėjo grįžti atgal į viešbutį ir padedamas trijų trenerių – Beno Matkevičiaus, Mindaugo Brazio bei Ramūno Šiškausko – atliko papildomą metimų seriją.
Geras pavyzdys jaunesniems kolegoms rinktinėje, kurių apstu. Kas galėjo pagalvoti – 32-ejų J.Mačiulis šiemet yra vyriausias Lietuvos rinktinės misijos „Eurobasket 2017“ narys.
„Keistas jausmas. Pernai dar buvau ketvirtas, – vėl tiksliai išskaičiavo J.Mačiulis. – Dabar jau vyriausias. Matai, kaip laikas bėga. Dešimta vasara su rinktine. Kai paskaičiuoji... Viskas atrodo logiška. Bet dar taip nesijaučiu.“
Jis niekada rinktinėje nebuvo tylenis. Joną gali neretai pamatyti beburbantį ar besiginčijantį ir su komandos draugais.
Tačiau kaip vyriausias žaidėjas jis neketina staugti ant visų likusių.
Per tą dešimtmetį nacionalinėje komandoje jis jau sugėrė daugybę pamokų iš tokių patyrusių buvusių bendražygių kaip Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Robertas Javtokas, Rimantas Kaukėnas, broliai Lavrinovičiai ar Darius Songaila.
Jonui tai buvo labai geri mokytojai. Bet jis pats dabar toks turi būti jauniausiai rinktinei per pastarąjį dešimtmetį.
„Iš tikrųjų, tai dar žiūrėsime. Reikia visiems apsiprasti, naujokams – įsivažiuoti. O po to darysime viską, ko reikės, kad būtų geresnis rezultatas, – surimtėjo J.Mačiulis. – Gal reikės pabarti, gal pagirti. Mes, senbuviai, jau turime tos patirties. Žinome ir jaučiame, kada ką pasakyti. Bus įvairiai, atrodo.“
Pokalbio apie rinktinę pabaigoje J.Mačiulis svajingai susimąstė paklaustas, kas jį veda į nacionalinę komandą.
Iš jo akių matyti, kad jam tai – pati reikšmingiausia komanda karjeroje.
„Noras, ambicijos, draugai, gera kompanija, – svertus, dėl kurių nekyla abejonių aukoti vasarų dėl rinktinės, vardijo J.Mačiulis. – Viskas kartu sudėjus.
Visi tie dalykai – atvažiuoji į rinktinę, pamatai tuos veidus, su kuriais nesimatai visą sezoną. Yra ką pakalbėti, aptarti. Po to eini, žaidi. Žaidi už Lietuvą, už savo šalį.
Vis tiek, yra toks patriotiškumas. Tie dalykai ir veda, manau, visus. Tiek mus, tiek visų sporto šakų atstovus.“
