Kai tavo bosas tau aiškina, ką daryti, ir jis pats nėra net žaidęs krepšinio, eik suvalgyk sumuštinį ar dar ką nors, daryk ką nors kito. Kažkas, gal Djurovičius, patraukė jį nuo suoliuko. Lietuviai su tuo taikstėsi, aš – ne. Klausdavau, kodėl jis kartu ant suoliuko. Gaudavau atsakymą, kad jis tiesiog taip elgiasi. Ne, jis turi pasitraukti. Jis taip nori, kad laimėtume, kad taip turi elgtis? Tai sujaukia visą mąstymo procesą. Nesupraskite neteisingai, JAV krepšinis nuo europietiško krepšinio visiškai skiriasi. Čia prieini prie sekretoriato stalo, paprašai keitimo ir tave pakeičia. Europoje tu atsistoji nuo suoliuko, pradedi ruoštis įeiti į aikštelę, žaidimas sustabdomas ir tik tada eini į aikštelę. „Vaikine, tu sujaukei mano minčių procesą. Stengiuosi prisitaikyti prie europietiško proceso“. Amerikoje žaidėjas gali paprašyti pertraukėlės, Europoje tai gali padaryti tik treneris. Vis dar mokiausi daug dalykų, bet taip, jis sėdėdavo ant suoliuko. Nežinau – ar jis bandė kažką įrodyti?
– Jie buvo įtakingi žmonės Lietuvoje. Galbūt norėjo parodyti savo įtaką.
– Kai jo tėvas vėliau pasakė, kad juodaodžiai atletai negali grupuotis ir leisti laiko kartu, mano draugas nusiuntė straipsnį ir sako: „Čia ne ta pati šalis, kur tu žaidei?“ Aš tą straipsnį perskaičiau ir jis mane supykdė. Kodėl sakai tokį dalyką? Tai tiesiog yra rasizmas. Tai sako rasistai. Aš jam jaučiau pagarbą kaip žmogui, verslininkui, perduodančiam tai savo sūnui. Sėdėdavau ir galvodavau, kad vieną dieną taip norėčiau pasielgti ir aš – ką nors sukurti ir vėliau tai perduoti savo sūnui. Kai tai išgirdau, labai supykau. Kodėl negalėjome turėti daugiau amerikiečių? Vienu metu buvau tik aš ir Haris. Atvyko Tyrone'as Nesby. Kodėl negalėjai pasikviesti daugiau?
Nesupraskite neteisingai – ne visi amerikiečiai vienodi, tačiau pasirinkus tinkamus amerikiečius jie puikiai sutartų su visais komandoje ir tai būtų puiki komanda. Neturėjau nieko prieš būti vienintelis amerikietis, tačiau tas komentaras mane nuliūdino.
– Prieš keletą metų jis savo komentarą paaiškino taip, kad yra skirtumas tarp juodaodžių, turinčių išsilavinimą, ir juodaodžių iš gatvių.
– Girdėjau visa tai. O kas tada buvau aš? Galite atvykti į JAV ir aš parodysiu, kaip užaugau. Daug neturėjau. Tėtis tarnavo kariuomenėje. Jei ne tėčio tarnyba, tikrai nebūčiau galėjęs praleisti 8 metų Vokietijoje, keliauti į Teksasą, Misūrį.
– Tiek metų praleidai Vokietijoje? Galėtum papasakoti daugiau?
– Kai pirmąkart atvykau į Vokietiją, lankiau darželį. Ten buvau iki trečios klasės, tada persikėliau į Misūrį. Grįžome į Vokietiją, ten buvau iki aštuntos klasės. Tada kraustėmės į Džordžiją, iš Džordžijos į Teksasą.
– Ar susidūrėte su rasiniais sunkumais Vokietijoje?
– Vokietijoje? Ne. Turiu draugą, su kuriuo visad kalbame, kad gyvenant Vokietijoje nebuvo rasizmo, segregacijos. Jei žmonės gyveno bendruomenėje, prisidėdavo visi. Karinėje bazėje kiekviena šeima turi atlikti kokią nors pareigą – pjauti žolę, valyti laiptus, išnešti šiukšles. Niekas nesipešdavo, nematydavo rasės. Kai kepdavome barbekiu, nebūdavo, kad juodaodžiai vienoje pusėje, o baltaodžiai – kitoje, visi būdavo kartu. Būdavo smagu. Grįžus į JAV, matau, kad juodaodžiai vienoje pusėje, baltaodžiai – kitoje, ispanakalbiai – trečioje.
Tuomet buvo tokia situacija, kur odos spalvos nematė niekas. Esu dėkingas savo tėčiui, kad jis tarnavo kariuomenėje. Jei nebūčiau prieš tai gyvenęs Europoje, nemanau, kad būčiau taip gerai galėjęs prisitaikyti prie skirtingų kultūrų. Būdamas Lietuvoje norėjau pabandyti vietinį maistą. Kai pabandžiau šaltibarščius, labai nustebau, nes ta sriuba buvo šalta. „Dieve, kokia šalta!“ Man paaiškino, kad taip ir turi būti, ją reikia valgyti šaltą. Turiu keletą draugų lietuvių ir visad klausiu, ar jie gali tą sriubą pagaminti.
Ten, kur gyvenu, turime žmonių iš Lietuvos, Serbijos, Graikijos, Maroko, jie turi savo parduotuvėles. Kartais nueinu, išsirenku kai ką nusipirkti. Bet kaip ir sakiau – esu dėkingas tėčiui, kad tarnavo ir išsivežė mane kartu. Kai kurie amerikiečiai niekada nėra buvę išvykę iš savo šalies ir nežino, kaip adaptuotis prieš nematytų dalykų. Pavyzdžiui, porcijos. Amerikoje tavo lėkštė buvo pilna. Europoje lėkštė nebus pilna, tau duos ledų rutuliuko dydžio maisto porciją. Tai tiesiog privertė vertinti dalykus ir tai, iš kur aš esu. Jeigu koks vaikis klausia, ką turėtų daryti nuvykęs į Europą, atsakau, kad pasiimtų nešiojamą kompiuterį, darytų daug nuotraukų ir mėgautųsi akimirkomis, nes tik nedidelis kiekis žmonių gali daryti tai, ką darai tu.
– Papasakok istoriją apie Vlade Djurovičiaus atleidimą ir tą skandalingą vakarienę.
– Buvau aš, Djurovičius, Nesby, klubo darbuotoja Jūratė – ji darydavo mums daug mažų dalykų – ir viena klubo rėmėjų. Sėdėjau šalia Djurovičiaus, mano pusėje sėdėjo Jūratė, toliau buvo daugiau žmonių. Neseniai buvo pasibaigusios rungtynės.
Nesby Jūratei uždavinėjo klausimus apie vieną Vilniaus restoranų – darbo laiką, kada jis pastatytas, t.t. Akies kampučiu matau trenerį su statistikos protokolu rankose, pasižymintį dalykus, ties kuriais reikės dirbti treniruotėse. Jis sako: „House'ai, tu atkovojai tik 4 kamuolius, iš tavęs reikia daugiau. Tyrone'ai, iš tavęs reikia daugiau atkovotų kamuolių.“ Tvarkoje, padarysime.
Staiga ta moteris rėmėja paima tą popieriaus lapą iš jo, suglamžo ir metą į jį: „Turite nustoti dirbti, dabar laikas pavalgyti“. Djurovičius nusiima akinius, įsideda į kišenę. Maldavau mintyse, kad tik jai netrenktų. Ir sako: „Ką tu darai? Tu esi moteris. Tu negali sėdėti prie stalo su vyrais, turi grįžti namo ir gaminti maistą. Tu tik čiulbi. Turi eiti namo, tau nepriklauso čia būti. Čia – vyrų verslas. Kalbamės apie rungtynes. Kodėl tu čia?“ Žiūrime su Tyrone'u, kas bus. Ji pradėjo verkti ir išėjo iš restorano. Jos vyras žiūri į mus, mes – į jį. Djurovičius nuleido galvą: „Ką tik priėmiau blogą sprendimą. Padariau didžiulę klaidą“. Mes su Tyrone'u sakėme jam, kad jis nepadarė nieko blogo. Kalbėjome apie rungtynes ir apie tai, ką turime pagerinti. Kodėl ji čia sėdėjo? Kitoje pusėje buvo daugiau moterų, bet ji manė, kad bus kiečiau būti kartu su mumis. Prie trenerio turėjo sėdėti Jonas (Vainauskas), bet jis kalbėjosi toliau nuo mūsų. Jono žmona ir keletas kitų moterų buvo toliau, ji manė, kad bus geriau, jei ji atsisės prie mūsų.
Mes su Tyrone'u sakėme, kad ji čia su mumis neturėjo net būti. Kai einame į miestą su vaikinais, įprasta, jog vaikinai sėdi kartu vienoje pusėje, o kitoje pusėje sėdi merginos. Ji buvo neteisi. Jos vyras išėjo. Djurovičius sakė padaręs klaidą ir taip pat išėjo. Mes su Tyrone'u tik juokėmės, kad negausime nemokamai pavalgyti. „Mes alkani, kur maistas?!“ Jūratė atėjo ir paklausė, ar viskas gerai. „Mums viskas gerai, jos čia neturėjo būti.“
Djurovičius grįžo ir pasakė: „Vaikinai, manau, kad padariau klaidą. Jie mane atleis.“ „Kodėl? Mes būsime už tave.“ Jos vyras pareina ir sako mums, kad treneris bus atleistas. „Už ką? Tavo žmona net neturėjo su mumis būti.“ Jis sako: „Apie ką jūs kalbate?“ „Mes šnekamės apie krepšinį. Tavo žmona negali ateiti ir atimti lapo iš rankų ir sakyti, kad jis to negali daryti.“ Ji bandė flirtuoti, bandė prieiti arčiau jo. Ji tai bandė daryti, o mes tuo metu tiesiog šnekėjome apie krepšinį. Kaip ir sakiau – ji turėjo būti kartu su kitomis moterimis. Vėliau tąvakar jis atėjo pas mane ir pasakė, kad jį atleido. „Bet tu jai tepasakei, kad ji čia neturi būti, kad turi būti su kitomis moterimis ir prižiūrėti savo vaiką. Už tai tave atleisti yra kvaila.“ Jis buvo labai nusiminęs. Jis tuomet surinko puikią komandą.
Tąkart Tyrone'ui pasakiau, kad su lietuviais daugiau į miestą neisiu, būsiu ramiai namie, nes jeigu tai gali nutikti jam, gali nutikti ir man. Jis sutiko. Su mumis buvo kelios amerikietės krepšininkės, Katie Douglas, keletas kitų. Mes vėliau tiesiog susirinkdavome kartu. Lietuviai klausdavo, kodėl mes nesame kartu ir turėdavome paaiškinti, kad nenorėjome būti atleisti už ką nors kvailo, kas nutiktų valgant. Jis neturėjo būti atleistas. Ta dama buvo neteisi. Amerikoje turime panašių situacijų, jei moteris rėkia apie išprievartavimą, bet niekada nebuvo išprievartauta, už tai gali sulaukti nemalonumų. Kvaila, kad jis buvo atleistas už tai, kad iš esmės kalbėjo su mumis ir buvo pertrauktas. Jam tai kainavo jo darbą.
– Papasakok apie tą netikrą gandą apie neva buvusį romaną tarp tavęs ir Katie Douglas, kurį paskleidė Nevenas Spahija. Paties N.Spahijos žmona turėjo atvykti į Lietuvą ir drausminti jį už galimus santykius su lietuve.
– Aš ir Katie? Visiška netiesa. Buvome geriausi draugai. Ji žaidė Purdue universitete, o aš pažinojau merginą, kuri irgi žaidė Purdue. Aš ir Katie nuolat kalbėdavome apie krepšinį – kaip tobulėti, kaip uždirbti daugiau pinigų, kaip nusipirkti nekilnojamo turto, kaip WNBA gali kilti, kaip geriausiai išnaudoti savo kontraktus. Tada ateina Nevenas Spahija ir sako, kad aš esu su Katie Douglas. Taip nedaroma. Mes buvome tiesiog draugai. Jos sužadėtinis tai žinojo, nes jis bandė mane reprezentuoti. Jo nuolat klausdavau, koks jo procesas ieškant atletų. Mes su Katie žiūrėdavome rungtynių įrašus, aptarinėdavome, kad jis tam tikru momentu turėjo mesti ar atlikti perdavimą, kad aš turėjau duoti Tyrone'ui kamuolį ir pats neatlikti to metimo. Žiūrėdavome video, kad vienas kitam padėtume.
Grįžtant prie tavo atvejo, atsimenu, kad atsidarė naujas kazino. Katie paprašė manęs eiti kartu su ja. Pasakiau jai, kad duotų savo sužadėtiniui apie tai žinoti, nes bus daromos nuotraukos, o aš būsiu su ja. Nuėjau su ja į tą renginį ir mano nuotrauka su Katie atsirado laikraštyje. Jis tuomet šmaikštavo, kad pasakys Katie vyrui, kad jūs esate kartu. Aš iš Pietų ir mes turime posakį, kad kaip tu, taip ir tau.
Po trijų dienų laikraštyje pasirodo jau ir jis. Buvau namie, kažkas pasibeldė į duris. Prie durų buvo priklijuotas laikraštis, kur jis su mergina automobilyje. Nuvykau į treniruotę ir padaviau jam tą laikraštį: „Smagu, kad kalbi apie mane ir Katie, o kas čia? Negi nesi susituokęs?“ Ir nuėjau. Nežinau, kas buvo ta mergina, bet žinau, kad tai sukėlė kontroversiją. Sužinojau, kad atvažiavo jo žmona, jį aprėkė ir iškeikė. Nuo to karto jis mane paliko ramybėje. Minda (Lukauskis) man sakė, kad nereikia veltis į tai, bet aš jam aiškinau, kad esu iš Pietų, o mes turime tą posakį. Jeigu nepadarei nieko blogo, viskas galiausiai išlįs į šviesą. Pasakiau, kad nieko blogo nepadariau, nieko nenuskriaudžiau. „Jeigu paprašysi eiti kartu, eisiu, jei Tanoka paprašys atvykti į Kauną pabūti, vyksiu. Nesu nepagarbus žmogus. Antra, aš nevedęs. Jei būčiau vedęs, nebūčiau buvęs su kita jauna moterimi ar kuo kitu geltonojoje spaudoje.“ Nuo to karto jis mane paliko ramybėje. Nežinau, kas susiruošė pasiimti lipnios juostos ir priklijuoti tą nuotrauką man prie durų.
– Atsimeni laiką su Tanoka ir vakarėlius Kaune?
– Su Tanoka buvo smagu, bet su juo kartu kartais būdavo ir jo brolis. Aš žaidžiau prieš jo brolį koledže, leisdavau laiką su jo broliu, nes jį pažinojau dar iki pažinodamas Tanoką. Tanoka buvo kitoks. Jo protas buvo vyresnio žmogaus.
Jis neidavo į vakarėlius, norėdavo ramiai praleisti laiką. Aš būdavau kitoks: „Matei šitą filmą? Matei šitas rungtynes?“ Turėdavau daug klausimų. Su jo broliu juokaudavome apie žaidimą vienas prieš kitą koledže. Jis klausdavo manęs, ar geriu. „Ne, negeriu, tiesiog užsisakau obuolių sulčių, paprašau barmeno, kad įpiltų spanguolių sulčių ar dar ko nors, kad tai atrodytų kaip kokteilis.“ Žmonės galvodavo, kad tai kokteilis. Kaunas – puikus miestas. Su naktiniu jo gyvenimu nesusipažinau, vykdavo pas Tanoką į namus praleisti laiko ir grįždavau. Tiesiog buvau vaikas, jaunuolis.
– Ar turi kokią linksmą, nepasakotą istoriją iš „Ryto“ laikų?
– O taip! Prieš vienerias iš rungtynių visi buvome pasiruošę, o Tomas Delininkaitis neturėjo savo sportinės aprangos. „Kur tavo apranga? Palikau.“ Javtokas, Mindė juokėsi iš jo. Sėdžiu ir žiūriu, kaip jis iš to išsisuks. Kai atėjo treneris, jis nuleido galvą ir pradėjo simuliuoti verkimą, kai Djurovičius šaukė, kodėl jis neapsirengęs. „Atsiprašau, aš palikau marškinėlius, palikau aprangą. Aš labai noriu žaisti!“ Sėdžiu ir galvoju – jis negali šituo patikėti. Ir jis iš tikrųjų patikėjo! Kai treneris išėjo iš rūbinės, jis pakėlė galvą ir pradėjo juoktis. Visi pradėjome juoktis. Nebuvo jokių ašarų. Žinai, kai vaikas iš tikrųjų neverkia, bet tik nuleidžia galvą, kad vaizduotų, jog verkia? Čia buvo įspūdingiausias dalykas.
– Gal turi dar kokią istoriją?
– Turiu, šįkart susijusią su krepšiniu. Kai nugalėjome „Barceloną“, susiruošėme eiti švęsti. Pavalgėme restorane, norėjome eiti į klubą, bet nežinojome nė vieno klubo. Visa krepšinio komanda eina gatve ir Mattas Nielsenas sumąstė, kad būtų smagu pradėti šokti gatvėje bandant uždirbti pinigų. Nebuvome pernelyg toli nuo miesto centro. Jis sako, kad jo šalyje žmonės taip daro, ir jis pradėjo šokinėti kaip kengūra. Žmonės buvo nustebę, duodavo eurą kitą. Jis visaip šokinėjo. Tai yra, ko gero, pats smagiausias momentas. Jis, australas, tiesiog šokinėja gatvėje. Tuomet galvojome: „Kas taip daro? Koks keistuolis“.
– Geriausias žmogus, kurį sutikai „Ryte“?
– Mindė. Pasakyčiau, kad jis buvo geriausias žmogus. Jam nerūpėjo apie nieką kitą, jis tiesiog norėjo padėti man prisitaikyti prie Lietuvos. Ne taip dažnai sutiksi tikrų žmonių. Jis buvo toks žmogus, kuris pasakys „kai vyksi į Ameriką, parvežk man batų“. Jis buvo geras žmogus. Antras toks buvo Sandis Buškevicas. Praleidau nesuskaičiuojamą kiekį valandų salėje lažindamiesi su juo. Nestatydavome pinigų, lažindavomės iš sulčių. Statydavome sulčių pakuotes. Po treniruotės pasilikdavome gal tris valandas mėtydami į krepšį, kuris pataikys daugiau tritaškių.
Vienu metu jis iš manęs buvo laimėjęs 44 pakelius sulčių, tad vienąkart susiruošiau nueiti į parduotuvę, nupirkau 44 pakelius sulčių, atnešiau jam jas į treniruotę ir pasakiau, kad kitąkart jį nugalėsiu. Jis man buvo pralaimėjęs 38 pakelius. Jis man pasakodavo, kad nusipirks šinšilą. Gyvenime nebuvau matęs šinšilos. Nuėjome į parduotuvę, jis man parodė šinšilą. Atrodė kaip didelė žiurkė. Sūnus dabar klausosi ir juokiasi. Sako Sandis man, kad ją galima pasiimti namo ir laikyti kaip gyvūnėlį. Jau geriau pasiimčiau šunį nei šinšilą. Tiedu vyrai buvo puikūs, Javtokas irgi. Nežinojau, kad jis žaidė Arizonoje. Dažnai kalbėdavomės apie NBA, nes jis buvo pašauktas „Spurs“. Pasakojo ir apie savo motociklo avariją.
Jis pirkdavo daug automobilių, aš jam sakydavau, kad jis net negali į juos visus įtilpti. Jis visad norėjo turėti tokius pačius batus kaip ir aš, jis man buvo kaip jaunesnysis brolis. Jis paprašydavo batų, aš jam nupirkdavau. Kartą nenorėjau, kad jis turėtų tokius pačius, atėjau ir jis man sako: „Kodėl tu man šitų nenupirkai? Aš noriu tokių pačių. Kaskart, kai nusiperki „Jordan“ porą, aš irgi noriu.“ „Gerai, kitą kartą nupirksiu ir tau.“ Jis buvo kaip mažasis broliukas, bet puikus vyras.
– Ar tiesa, kad būdamas Vilniuje padėjai labdarai?
– Taip. Nupirkdavau daiktų, duodavau pinigų, bet nenorėjau, kad kas nors žinotų, jog tai darau. Tai dariau, nes žinau, kad yra vaikų, kurie negali turėti tam tikrų dalykų. Man, kaip atletui, neskaudėjo ką nors duoti.
Kad ir kur žaisdavau, per kiekvienas Kalėdas ką nors duodavau vaikams arba palikdavau žmonėms, kad užtikrintų, jog vaikai tai gautų, nes esu su tuo susidūręs aš pats. Nenorėjau, kad būtų sakoma, jog aš tai darau. Atsimenu, kai buvo Ukrainoje, jie turėjo vaikų komandą, bet jie neturėjo sportbačių. Susisiekiau su klubu ir paklausiau, kodėl jie neturėjo batų. „Jie jų nenusipelnė.“ Nuėjau pas kiekvieną komandos narį ir paprašiau pinigų batams tiems vaikams. Kai kurie atsisakė. Užsakiau batų, pasikviečiau vaikus į salę, įteikiau juos, daviau marškinėlių. Nuo to laiko jie mane vadino seneliu. Komandos savininkas tuomet pagyrė mane ir aš pasakiau tą patį – kartą turėjau skylėtus batus ir vienas vyras man davė naujus batus, aš už tai esu dėkingas. Visada esu dėkingas, kai kas nors man padaro kokią nors paslaugą. Visada atsilyginu.
– Ką tau, kaip žmogui, davė laikas „Ryte“ ir Vilniuje?
– Išmokau, kad ne visada reikia skubėti, tau nereikia tiek daug. Gyvendamas Vilniuje, tu nepatiri to noro nusipirkti naujausius „Gucci“, „Louis Vuitton“, „iPhone“. Turi atverčiamą telefoną ar batų porą ir tau pakanka. Europoje tave nuleidžia ant žemės.
Amerikoje egzistuoja nuolatinė konkurencija – jis nusipirko naujausią „Ford“, aš nusipirksiu „Tesla“, jis nusiperka naujausią „Dodge“ visureigį, aš turiu nusipirkti „Tesla Cybertruck“. Europoje to nėra, žmonės gyvena su tuo, ką turi. Net mano komandos draugai, gavę atlyginimą, nesakydavo, kad eis nusipirkti naują telefoną, nešiojamą kompiuterį ar automobilį. Vaikinai, žaidžiantys NBA, sako, kad išleis 200 tūkst. mašinai. Europiečiai labiau vertina pinigus nei amerikiečiai. Aš Europoje daugiau sutaupiau nei būdamas JAV. Tu neprivalai išleisti tiek daug. Yra nebrangių barų, restoranų, picerijų, kur gali praleisti laiką. Tai padėjo suvokti tai, ką turiu.
– Ar sutinki, kad tavo „Ryto“ marškinėliai turėtų būti iškelti į palubes?
– Kai jie atidavė mano aštuntą numerį Mindai, kažkiek supykau. Atrodo, kad pakeičiau klubo kultūrą, kodėl negali iškelti mano numerio? Esu tarp geriausių klubo atletų ant sienos mažesnėje arenoje. Jaučiau, kad taip turėjo įvykti, bet jeigu būčiau klube pasilikęs ilgiau, tai būtų įvykę. Tai priklauso ne nuo manęs, tai priklauso nuo jų. Aš tiesiog dėkingas gavęs progą žaisti už tą komandą.
– Ar gali papasakoti tavo ir DeJuano Collinso istoriją Rusijoje?
– Kurią? (juokiasi)
– Tą beprotišką.
– Žaidėme už „Lokomotiv“. DeJuanas Blairas trenkė vienam mano komandos draugų, buvo beprasidedančios muštynės. Stovėjau šalia DC, jis turėjo rankose kamuolį ir buvo pasirengęs jį mesti kam nors į galvą. Labai norėjau, kad mestų. Į mus buvo nukreipta kamera, tad jam sakau: „Nemesk, nemesk, einam išskirti jų.“ Tai buvo vienas iš tų smagių momentų.
– Turėjau omenyje DC ir vakarėlius.
– O, Dievai.. Aš su juo nebūdavau vakarėliuose, mano vakarėliai buvo kitokie – nueinu į klubą, 10-20 minučių, apsižvalgau ir viso gero. Toks aš buvau, bet mačiau video, kaip DC keikė policijos pareigūnus. Pamačiau tą video ir paskambinau jam. „Vaikine, tau viskas gerai? „YouTube“ yra video, kaip tu keiki pareigūnus.“ Ir jis tik juokėsi. „Jie tai paskelbė? Jie turi man už tai sumokėti.“
Jis nevaidino, jis iš tikrųjų buvo girtas. DC – puikus vyras, jei prisėdi pasišnekėti su juo ir aplink nėra alkoholio. Išsilavinęs. Jei nori su juo pasikalbėti apie istoriją arba tai, kaip ką nors nuveikti gyvenime, iš jo išmokau daugybę dalykų. Jis pasidalino istorijomis iš savo gyvenimo, kurios mane pribloškė. Kai pamačiau tą video, „palauk, tu šito mėšlo su manim nedarei“. Kai jis buvo su manimi, mes ir baltarusis komandos draugas eidavome į kinų restoraną ir jis taip niekada nesielgdavo. Jis niekada tiek negerdavo, kad pataptų toks, todėl buvau šokiruotas, kai pamačiau tą video. Ką tu darei, su kuo buvai, kur tu važiavai, kiek buvo valandų? Čia DC. Susisiekdavau su juo, bet paskutinis dalykas, kurį žinau, yra tai, kad jis su žmona susilaukė vaiko. Nebežinau, ką jis dabar veikia.
Bendraudavau su Marcusu Brownu. Žinau Reggie Freemaną, jis gyvena Austine, Teksase. Tanoka yra Jutoje. Robertas Packas dirba NBA. Tyrone'as Nesby dirba treneriu vidurinėje mokykloje Rytuose. Haris yra Indianoje. Katie antrąkart ištekėjo, taip pat Indianoje. Jie gyvena savo gyvenimus, aš – saviškį.
Gyvenu smagiai su sūnumi, nesistengiu su juo žaisti krepšinį, mėgaujuosi žiūrėdamas, kaip jis žaidžia. Kai pamačiau, kad LeBronas (Jamesas) žais su savo sūnumi, nemanau, kad ką nors iš tau išsineščiau. Mačiau, Mindė žaidė su savo sūnumi. Puiku, jei nori tai daryti, o aš džiaugiuosi stebėdamas savo sūnų treniruojantis, žaidžiant. Jis kartais po to prieina ir pasakoja, ką galėjo padaryti geriau. Yra malonumas būti tėčiu ir būti šalia jo ir su juo, jo klausytis. Jis susiranda video, kaip aš žaisdavau, klausia klausimų, kokia buvo patirtis žaidžiant vienur ar kitur. Atsakau, kad buvo puiku. Stebėti jį kaip vaiką yra nuostabu.
– Ar seki „Rytą“, jų rungtynes? Ar norėtum atvykti į Lietuvą?
– Norėčiau. Norėčiau atvykti su sūnumi. Reikia suderinti laiką, kai jie žaidžia su „Žalgiriu“ ar europiniame turnyre – tokio tipo rungtynes. Nenoriu atvykti, kai jie žaidžia mažojoje salėje, noriu juos pamatyti didžiojoje. Turiu sužinoti jų tvarkaraštį, pasikalbėti su tavim daugiau ir pasimėgauti laiku ten. Reikia viską suderinti. Jis (sūnus) pradeda sportuoti, jis turi žaisti sezono metu, nenoriu to nutraukti, kad jis atvyktų pažiūrėtų vienerių rungtynių.
Esu matęs rungtynių, tik nepasakysiu, kas tuomet buvo treneris, nes jie juos dažnai keičia. Seku visas komandas, už kurias žaidžiau: „Partizan“, „Rytas“, „Pamesa“, jie pakeitė pavadinimą. Turbūt vienintelė komanda, kurios neseku, yra Peja – paskutinė komanda, kurioje žaidžiau. Kosovas buvo paskutinė opcija įrodyti, kad vis dar galiu žaisti. Bandžiau sugrįžti į Lietuvą, nebuvo svarbu, į kurią komandą, galėjau žaisti kad ir už „Neptūną“. Tiesiog nežinojau, su kuo susisiekti, nes tuomet stengiausi viską daryti be agento. Taip aš ten ir atsiradau. Norėjau sužaisti dar metus užsienyje prieš baigiant karjerą.
