Tą vakarą du vyrai apsižodžiavo. Stepas jautė nuoskaudą, nes anksčiau turėjo kontraktą su „Lietuvos rytu“, tačiau pasitikėjimo klubo valdžia neparodė.
Tačiau nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Arba atvirkščiai. Tas mačas ir sankirta su J.Vainausku nebuvo pamiršta. 2008-aisiais „Lietuvos rytas“ atėjo ilgalaike sutartimi, Stepas tapo komandos kapitonu, o visa kita – istorija.
6 gražūs metai Vilniuje, du LKL titulai ir nepamirštamas 2008-2009 m. sezonas, kuomet „Lietuvos rytas“ laimėjo viską, įskaitant ir Europos taurę. Stepas buvo klubo širdis ir siela tiek pakilimuose, tiek nuosmukiuose. Kovotojas iki kaulų smegenų. Raudonas iki kaulų smegenų.
Praėjusį antradienį S.Babrausko metai „Ryte“ buvo galutinai įprasminti. Klubo legendos 5-uoju numeriu pažymėti marškinėliai buvo iškelti į „Active Vilniaus“ arenos palubes. Ceremonija buvo labai graži. Stepą supo būrys buvusių bendražygių, varžovų, o apsuptas iškovotų titulų bei šeimos vilnietis stebėjo, kaip jo marškinėliai prisijungia prie Arvydo Macijausko bei Chucko Eidsono kompanijos.
Nors jo atstovaujama Jonavos „CBet“ antradienį neturėjo jokių šansų, Stepas buvo laimingas ir iki paskutinių akimirkų fotografavosi su savo draugais.
„Viskas virė. Emocijos, aišku, geros. Tik nenusisekė mums šiandien. Prastai atrodėme. Mano emocijos... Nežinau... Visi prisiminimai, viskas virė. Nesu verkiantis, bet šiandien teko truputį“, – po pagerbimo pripažino S.Babrauskas.
Ceremonijos metu Stepas graudinosi ir atskleidė, kas virė jo galvoje kylant marškinėliams.
„Tik geri. Aišku, turėjome blogų momentų. Buvo, kad nesutardavome su vadovybe... Bet aš turiu tik gerus prisiminimus. Viskas geriausia. Geriausias klubas mano karjeroje. Viskas tik gerai“, – pasakojo „Ryto“ legenda.
Į S.Babrausko pagerbimą atvyko būrys buvusių bendražygių ir varžovų. Parketinėje eilėje sėdėjo Linas Kleiza, Artūras Jomantas, Janis Blūmas, Jonas Mačiulis, Vytenis Jasikevičius, Justas Sinica, Martynas Gecevičius, Saulius Kuzminskas, o paskutinis pasirodė Jonas Valančiūnas.
„Smagu. Aš jų pusės nekviečiau, jie patys atvažiavo, – juokavo Stepas. – Artūras pakvietė. Turbūt buvau geras komandos draugas, todėl tiek ir atvažiavo.“
Portale 15min – pokalbis su S.Babrausku. „Ryto“ legenda papasakojo apie kertinį konfliktą su J.Vainausku, 2009-ųjų Europos taurės finalą ir sveikinimus iš žalgiriečių.
– Atvyko ir J.Mačiulis, kuris buvo tavo ilgametis varžovas „Žalgiryje“...
– Taip, mes nuo vaikystės draugaujame. Kas būdavo aikštelėje, tas būdavo, bet už jos ribų visada draugaudavome, neturėdavome didelių problemų.
– Turi įsimintiniausią savo momentą „Ryte“?
– Pirmas LKL titulas, nes buvo svajonė. Laimėjome Kauno sporto halėje. Antras momentas – Europos taurė Turine, nes aš 2005 metais turėjau kontraktą su „Lietuvos rytu“, bet nežaidžiau. Tai tie du momentai turbūt.
– Ryškiausiai įsiminė lemiamas tritaškis finale į „Chimki“ krepšį ir bučiniai?
– Taip, tritaškis iš kampo, bučiniai. Ten jie buvo skirti Jonui Vainauskui, visiems, ir žmona sėdėjo. Buvau laimingas.
– Tavo santykiai su „Lietuvos rytu“ buvo komplikuoti. Iš pradžių nekaip sutarei su Jonu Vainausku, jauteisi vertas vietos komandoje, bet jos negavai ir atstovaudamas Rygos ASK sumetei 27 taškus vilniečiams, po mačo pasakydamas Jonui: „Kur mano kontraktas?“ Kaip kito tie santykiai su klubu?
– Taip. Čia buvo Rygos arenoje. Pripurčiau taškų ir dar po metų gavau kontraktą (šypsosi). Buvo taip. Seni, geri laikai.
– Jonas Valančiūnas tave šiltai prisiminė, kaip kapitoną. Sakė, kad priėmei jį po sparnu, kai aštuoniolikmetis Jonas atvyko į „Rytą“. Koks buvai kapitonas?
– Ir griežtas, ir geras. Aišku, man svarbiausia būdavo, kad visi kovotų ir nenuleistų rankų. Aš pats daug talento neturėjau, bet aikštelėje nenusileisdavau.
– Ar atvykęs 2003-aisiais į „Lietuvos rytą“ turėjai svajonę, tikslą, kad tavo marškinėliai kažkada kabės šio klubo arenos palubėse?
– Ne, 2003 metais ne (juokiasi). Tai buvo gera komanda ir kai esi vaikas. Iki dešimties augau Lentvaryje, bet esu gimęs Vilniuje. Tai buvo „Ryto“ kilimas, o aš buvau vaikas. Turėjome priešpriešų su kauniečiais, savo kolegomis. Ne tik Jonas, bet ir Paulius (Jankūnas) pasveikino, Gediminas (Navickas). Tai buvo mano svajonė, bet 2003 metais nieko negalvojau. Tuo metu tiesiog norėjau laimėti titulą su „Rytu“.
– Chuckas Eidsonas, Arvydas Macijauskas ir Steponas Babrauskas. Ar gali suvokti?
– Sunkiai suvokiama. Reiškia, kad kažką gero padariau. Nežinau, kaip čia rinko. Aišku, bus ir kitų. Reiškia, kad kažką daviau šitai komandai, buvau kažkokia dalis ir turiu iškovojęs titulų. Man malonu ir ačiū.
– Kas kitas turėtų kilti į arenos palubes?
– Nežinau, koks pasirinkimas. Bet kas kils, tai tikrai bus „Ryto“ žmogus.
– Kaip švęsite?
– Ramiai, su draugais pasėdėsime. Visgi yra sezonas. Aišku, truputį pašvęsime, bet minimaliai.
