Paulius Motiejūnas kadaise buvo drausmingas jaunas krepšininkas.
Jis nesukčiaudavo ir nuoširdžiai vykdydavo visus trenerių nurodymus. Jaunystėje jis netgi buvo ant Kauno „Žalgirio“ dublerių slenksčio.
1997-ųjų Europos kadetų čempionato atrankos varžybose 188 cm ūgio gynėjas rinko vid. 11,3 taško ir turėjo potencialo žaisti LKL.
Tačiau sykį Andrejų Kirilenką jaunimo čempionate sutikęs Paulius Motiejūnas vėliau su juo sveikinosi nebe ant parketo, o šalia šoninės linijos. Ir nebe su krepšininko, o direktoriaus kostiumu.
„Sėkmė vilki darbininko rūbus“, – yra pasakęs P.Motiejūnas.
Jis niekada nebuvo pats talentingiausias krepšininkas, bet savo darbu ir užsispyrimu pasiekė daugiau, nei turbūt galėjo krepšinio aikštėje.
Panašu, kad tuos darbininko rūbus kaunietis užsivilko 2006-aisiais ateidamas į darbo pokalbį „Žalgirio“ biure, nors komunikacijos apibrėžimą tada užsirašė ant delno.
Tačiau būtent sunkus ir nuoseklus „Žalgirio“ vadovo ir jo komandos darbas leido padėti pamatus krepšinio rūmams, kurie dabar pūpso Nemuno saloje ir kelia pasididžiavimą ne tik visam Kaunui, bet ir Lietuvai.
P.Motiejūnas nemėgsta, kai jį giria. „Žalgirio“ direktorius visada skuba pabrėžti, kad tai, koks dabar yra „Žalgiris“, yra visų nuopelnas: sporto direktoriaus, komunikacijos, bilietų pardavimo vadovų, Šarūno Jasikevičiaus, žaidėjų, gydytojų, fizinio rengimo trenerių, savanorių, valytojų ir visų visų, kurie tiki žaliai baltų vizija.
P.Motiejūnas šeštadienį tikėsis savo namų tvirtovėje išvysti jau devintą kartą iš eilės LKL čempionate triumfuojančią žaliai baltų komandą. Bet jis jau nenustygsta vietoje galvodamas apie naujojo sezono planus ir tą magišką Eurolygos atmosferą, kuri kelia nepriklausomybę.
P.Motiejūnas laukia, kada su Šarūnu Jasikevičiumi galės užbaigti darbus, kuriuos svajoja padaryti.
Viso pokalbio klausykitės 15min podkaste „urBONUSas“, bet LKL finalo serijos mūšio dieną kviečiame perskaityti įdomiausias pokalbio ištrauktas.
– Pauliau, kokie yra pagrindiniai „Žalgirio“ fenomeno komponentai?
– Eičiau per mūsų vertybes: profesionalumas, komandinis darbas ir noras tobulėti.
Neslėpkime, kad ta energija ir tikėjimas, jog galime laimėti, atėjo nuo Šaro. Komanda pradėjo klijuotis ir keitėsi mentalitetas. Tai labai sutapo su mūsų biuro vertybėmis.
Svarbiausia, kad visi matome, jog galime, ir bandome dirbti į tą pusę. Tikėti ir mylėti tuo, ką darome.
– Koks Paulius Motiejūnas būtų buvęs krepšininkas?
– Niekam tikęs (juokiasi). Ne, gal būčiau LKL žaidęs, ar ten labiau sėdėjęs (ant suolo), nežinau. Bet dėl to ir nepasirinkau.
Buvau naglas krepšininkas. Galvojau, kad esu labai geras, kad mano vieta „Žalgiryje“ ir visi treneriai nesupranta, koks aš geras (šypsosi.). Buvau ant ribos patekti į dublerius, bet kažkodėl nepatekau.
Atsimenu, būdavo laikai, kad kas laimėdavo čempionatą, vėliau treniruodavo rinktinę. Buvo šokas, kai pirmais metais rinktinėje mūsų komandos vadovas buvo Ginas Rutkauskas, vyr. treneris – Algirdas Brazys, fizinio rengimo – Aleksandras Kosauskas.
Tą vasarą per tris mėnesius patobulėjome turbūt kaip per trejus metus sporto mokykloje. Tai taip įstrigo, kad kai dirbau federacijoje, pradėjau kalbėti, kad turi dirbti tie treneriai, kurie matę krepšinio.
– Buvote drausmingas auklėtinis?
– Žiauriai. Man patiko dirbti. Man patiko žaisti.
Visada buvau darbštumo pavyzdys. Jeigu duodavo pratimą ir žiūrėdavo, kas sukčiaus, niekada nesukčiaudavau. Norėdavau būti geriausias.
– „Žalgiryje“ įsidarbinote 2006-aisiais. Kaip atrodė pirmosios jūsų dienos „Žalgirio“ biure?
– Buvo momentų, kai sėdėjau ir galvojau, ką aš čia veikiu. Bet Ginas Rutkauskas vedė visur už rankos ir diskutuodavome, kalbėdavome. Turėjau gerą palaikymo komandą – tuos pačius draugus, kurie padiktavo komunikacijos apibrėžimą ir dirbo komunikacijoje.
Bet aš mėgstu dirbti ir kažką veikti, todėl nesinorėdavo sėdėti ir krapštyti nosies. Eidavau, zyzdavau, pasiimdavau darbų ir važiuodavau į priekį.
Svarbu, kad leisdavo. Ginas Rutkauskas kviesdavo į valdybą, ten diskutuodavome apie žaidėjus... Jausdavau malonumą.
– Po 13 metų esate „Žalgirio“ direktorius. Kaip to siekėte, ko mokėtės ir kokie kertiniai momentai privedė prie šių pareigų?
– Nesiekiau – taip jau išėjo, kad paskyrė (krizės metu, kai Vladimiras Romanovas paliko „Žalgirio“ klubą likimo valiai ir pabėgo, – aut. past.). Sakė ateiti trims dienoms, nes reikia. Po to perims kiti ir pasitrauksiu.
Atsimenu, dar nuo VDU laikų, kai buvau komandos kapitonas, važiuodavome į tokias keliones kaip studentų žaidynės, tai ten būdavo tragedija.
Pavyzdžiui, atvažiuodavome ir pietums duodavo vieną dešrelę. Atvažiuodavo Darius Šilinskis – 220 cm, bet reikia miegoti lovoje, kurios ilgis 180 cm. Ateiname į patalpą, kur 200 lovų ir visi ten miegosime su visais sportininkais: kas po čempionato, kas jau išgėręs.
Ateina komandos vadovas ir žaidėjai sako, kad mes čia negyvensim. Tai gerai, sakau, einam ir ieškosim.
Įstrigę tokie epizodai, kai eidavome į degalinę pirkti picų, ieškodavome, kur jų pasišildyti. Važiavome į viešbutį ir ėjau tartis, kad gautume gerą kainą.
Dar nuo tada prasidėjo rūpinamasis komanda. Kai pradėjau dirbti su „Žalgiriu“, žinojau krepšinio specifiką. O su priimtais sprendimais atėjo patirtis. Viskas per bendravimą – eini, klausi. Jei nežinai – paskaitai, žiūri filmus, skaitai knygas.
Niekada nesiruošiau ir negalvojau, kad taip bus. Bet kai atsirado proga, pradėjau dirbti. Bet svarbiausia buvo komanda, kuri padeda ir palaiko.
– Ar tos didžiosios klubo finansinės krizės buvo didžiausi jūsų mūšiai „Žalgiryje“?
– Kai pasikalbame apie tuos laikus, tai ta įtampa buvo didžiausia.
Pirmiausia, neturi patirties tuose finansiniuose dalykuose. Atrodo, kad nebegali būti blogiau, bet kažkas atsitinka dar blogiau. Tačiau žinai, kad reikia išplaukti ir kažkaip išplauki. Tačiau su tais finansiniais dalykais tikrai buvo reikalų.
– Su kuo pasikalbate apie tuos laikus?
– Daugiausia buvo administracija: ir teisininkai, ir finansininkai. Keli draugai, su kuriais dirbau ir dirbu iki šiol. Turi žinoti, kuo gali pasitikėti.
Dažnai būdavo, kad sugalvojame nesąmonę, bet darome. Nesąmonė, bet darom. Kai suabejoji, kažkas sako – važiuojam. Tas tikėjimas ištempdavo.
Atsimenu vieną istoriją, kai buvau pasiruošęs važiuoti su grynaisiais į Italiją, kad parvežtume namo daugiau grynųjų. Buvo prisikabinę kažkokie aferistai.
Kaip dabar atsimenu: stovime Halėje, Arvydas Sabonis sako, kad aš kvailys, advokatai – irgi. Bet gerai, pagalvojam, gal kaip nors galima padaryti? Buvau labai naivus. Dar dabar atsimenu sumas: reikėjo atsivežti 800 tūkst. eurų grynaisiais, o jų schema buvo atiduoti 1,5 mln. doleriais. Sakiau – pagalvokit, grįšim su 2 mėnesių algomis žaidėjams! Įtikinamu žvilgsniu žiūrėjau ir sakiau – varom!
Italai atsiuntė įmonės prezentaciją, sakė, kad turi savo lipdukais apklijuotus „Formulės-1“ bolidus, lėktuvus. Buvau net nuskridęs susitikti. Galvojau, priims kažkokiame labai kietame ofise. Bet atėjau – niekas nepasitiko. Susitikome kažkur gatvėje, kavinėje. Davė kortelę – jokių rekvizitų, tik el. paštas.
Jie aiškino, kad nenori atskleisti visos informacijos... Žodžiu, buvo aferistai, nors šventai tikėjau, kad bus gerai. Ir gerai, kad mane atkalbėjo (šypsosi.).
Kiek girdėjau, Eurolygos klubas turėtų būti vertinamas tarp 300-500 mln. eurų.
– Stambulo „Fenerbahče“ vadovas Maurizio Gherardini „Žalgirį“ laiko pavyzdine organizacija, iš kurios turėtų mokytis visi Eurolygos klubai. O iš ko augdamas su klubu mokėtės jūs ir „Žalgiris“?
– Turbūt mokiausi iš NBA. Iš to paties Gherardini. Patardavo Artūras Karnišovas. Jau nekalbu apie Arvydą Sabonį, Joną Kazlauską, su kuriuo teko susipažinti LKF. Tas pats Šarūnas Marčiulionis...
Tuos visus žmones matydavau tik televizoriuje ir jie man buvo dievai. Kai susitikdavau ir jie man kažką pasakodavo, tiesiog siurbdavau visą informaciją, nes galvodavau, kad pusdievis nusileidęs į žemę man kažką pasakoja.
Be galo džiaugiuosi, kad turėjau progą klausytis ir gauti informaciją.
– O kaip Eurolyga žiūrėjo į jus, 33-ejų „Žalgirio“ vadovą, posėdžiuose Barselonoje?
– Taip ir žiūrėdavo, kaip į jauną kvailiuką (juokiasi.). Buvau ir turbūt esu naivus, nes tiki idėja, eini ir darai.
Kaip ir sakau, manyje yra nemažai sportininko mentaliteto, nes aš augęs ir buvęs aikštėje. Kai manęs klausia, ką darysi? Ką žinau, eisi ir darysi – veiksmus žinai, o kas bus, tas bus.
– Kokie „Žalgirio“ ėjimai užtarnavo didesnę pagarbą Eurolygos kabinetuose?
– Yra Eurolygos taisyklės, kurių laikiausi nuo pat pradžių ir raginau jų laikytis kitus. Eurolygoje mokoma, kokios turi būti pareigybės, kad negali vienas žmogus užimti trijų pareigų. Kartais, ypač Lietuvoje, atrodo, geriau vienas žmogus tris darbus darys, bet sutaupysi algoms. Bet Eurolyga taip aiškina ne šiaip sau.
Tad mes darydavome, važiuodavome į posėdžius, būdavome atviri ir stengdavomės būti geresni.
Kitas dalykas, ką visada darome ir darydavome, tai jeigu mūsų kažkas klausia, nesididžiuojame ir dalijamės informacija. Informacija nėra daiktas. Jei atidavei automobilį, tai nebeturėsi automobilio. Bet jei davei patarimą, tai ir kitą pamokei, ir pats gali toliau dirbti.
Su Šaru būna banguotai. Kažkas paskambina, pasiūlo – bijai, kad nebeturi Šaro. Žiūri, jis atsako, tai vėl turi Šarą. Bet paskambina kažkas kitas – vėl nebeturi Šaro. Ir taip banguoja...
– Vertingiausias NBA klubas yra „New York Knicks“, kurio vertė skaičiuojama 4 mlrd. JAV dolerių. O kokia galėtų būti „Žalgirio“ vertė?
– Bandome ir raginame Eurolygą skaičiuoti ir eiti prie NBA modelio. Kiek girdėjau, Eurolygos klubas turėtų būti vertinamas tarp 300-500 mln. eurų: pagal visas sutartis su lyga, mokesčiais ir t.t.
Bandome spausti lygą, kad skaičiuotume vertę ir turėtume finansinį pagrįstumą. Manau, po poros metų tai turėtų būti padaryta.
– Kaip karjerą baigusį Šarūną Jasikevičių prikalbinote dirbti „Žalgirio“ trenerių štabe?
– Gintaras Krapikas norėjo su juo pasikalbėti. Treneris atsiklausė, ar galėtų siūlyti Šarūnui darbą. Jis buvo pirmas, kalbėjęs su Jasikevičiumi. Krapiko indėlis yra didelis.
– Ką galvojote tada, kai Šarūnas Jasikevičius perėmė vairą iš Krapiko, bet pradėjo karjerą Eurolygoje 2 pergalėmis ir 10 pralaimėjimų?
– Galvojau, kad bus gerai (šypsosi.). Dabar viskas labai paprasta. Nors tada buvo epizodų, kai visi dvejojome. Aš, kaip tada dar jaunas vadybininkas, Šaras buvo jaunas treneris...
Bet naudojau tą pačią formulę, kuri man padėdavo. Kalbi su treneriu ir žinai, ką jis daro. Kalbi su žaidėjais ir jie tiki, ką daro treneris. Tai viskas, ką gali padaryti, tik pasitikėti. Susėdavome, pasikalbėdavome ir paklausdavau: tiki, ką darai? Sako, tikiu. Tai viskas, važiuojam – toliau bus tik geriau.
– Ką Jasikevičius atnešė į „Žalgirio“ organizaciją?
– Man kas patinka, tai kad jis pamišęs dėl darbo.
Jis fenomenalus žmogus. Su juo tiesiog yra kitaip. Jis domisi visu sportu, viskuo, kas vyksta, mėgsta diskutuoti.
Dar pliusas, kad mes panašaus amžiaus. Kiti treneriai būdavo vyresni ir man labiau tikdavo į tėvus, todėl galbūt būdavo sunkiau susėsti ir diskutuoti. O dabar susėdame ir panašiai matome tuos esminius dalykus.
Pavyzdžiui, kalbame apie užsakomuosius skrydžius. Jis visada pabrėždavo, kad reikia daryti, gerinti sąlygas. Šarui visada rūpi žaidėjai.
Kai vienodai žiūri į dalykus ir progresą, labai lengva dirbti.
– Ar Šaras diskusijose toks pat impulsyvus, kaip prie šoninės linijos?
– Įvairiai, bet šiaip ramesnis (šypsosi.).
Man nesunku su juo susikalbėti. Per šiuos kelerius metus apsišlifavome kampus. Yra abipusė pagarba ir supratimas, kas svarbu klubui ir dėl ko mes tą darome.
Šaras mėgsta detales. Jeigu yra kažkas 99 proc., ne 100 proc., tai reiškia, kad galima dar geriau.
Diskutuojame apie viską – krepšinio taisykles, žaidėjus, teisėjus, kitus sportus, reklamą. Apie sportą galima kalbėti bet kiek. Norite apie golfą? Jis papasakos. Futbole žinos, kas vyksta trečios ispanų lygos komandoje.
– Dar pirmą Š.Jasikevičiaus sezoną „Žalgiryje“ nuo pat vasaros, „Panathinaikos“ jau rudenį bandė megzti derybas su Šarūnu ir jį pervilioti į Graikiją. Ar suskaičiuojate, kiek buvo bandymų išvilioti Šarą iš Kauno?
– Tas kontaktas buvo. Daugiausia kalbėjome su agentu, bet Šarūnas tada neišėjo.
Su juo būna banguotai. Kažkas paskambina, pasiūlo – bijai, kad nebeturi Šaro. Žiūri, jis atsako, tai vėl turi Šarą. Bet paskambina kažkas kitas – vėl nebeturi Šaro. Ir taip banguoja... (šypsosi.) Kol kas visada pasakė, kad lieka. Tikimės, kad ir šią vasarą pasakys, kad lieka (šypsosi.).
Arba būna, ateina agentas ir sako: jis pasirašė su „Barca“. Šitas tai geriausias – esu girdėjęs gal kokius tris kartus (juokiasi.). „Tu dar nežinai?!“ Išsigandęs skambini agentui, o jei jis kur užsiėmęs, nekelia ragelio, tai viskas... Pradedi dėliotis, kas toliau (šypsosi.).
Dabar mes tiesiai diskutuojame apie visus tuos variantus. Čia nėra ko slėpti. O jei išeis, kaip pats sako, išeis, kur geriau. Mums bus be galo smagu, kad pas mus užaugo ir išeina į priekį, kur dar geriau. O jei liks – toliau kartu augsime. Tiesiog priimi tą nežinomybę kaip faktą.
Jaučiuosi, kad mes padarėme dar ne viską, ką galime.
Labai nenoriu baigti su juo darbų turėdamas tokį jausmą. Noriu, kad kai jis išeis, sakytume, jog viskas, padarei maksimumą – laikas judėti.
Aš neįsivaizduoju Šaro asistentu. Ir labai nenorėčiau, kad jis būtų (NBA) asistentu.
– Šarūnas Jasikevičius dabar pasisako apie pokalbius su kitais klubais?
– Taip, visada.
– Kiek per tuos kelerius metus buvo tokių pokalbių?
– Daug. Su NBA viskas paprasta – jie viešai viską skelbia. Galbūt mums, tarp Eurolygos klubų, trūksta pasidalijimo informacija. Būna, susitinki su vadovais, kuriuos, atrodo, gerai pažįsti, sutari. Klausi, ar domiesi Šaru? Jis sako ne, bet kitą rytą paskambina agentas ir sako, kad tas klubas domisi Šaru.
Atsiranda, kas domisi, bet tiesiai nepasako, todėl negaliu sakyti, buvo daug ar nedaug, nes agentai dažnai manipuliuoja informacija.
– Kaip sureagavote pernai, kai Š.Jasikevičius pretendavo tapti „Raptors“ vyr. treneriu?
– NBA klubai paskambina ir pasako, kad nori susitikti. Dažniausiai per agentą atsiklausia klubo leidimo susitikti su treneriu. Kai pernai skambino „Raptors“, galvojau, kad mes tikrai prieštaraujame, bet pasakiau, kad jokių problemų (šypsosi.).
Pradžioje buvo šokas. Kad jau NBA (šypsosi.). Net nepagalvojau apie tai. Visada galvojau apie Europos grandus, kurie gali pasiūlyti didesnį kontraktą, didesnį biudžetą žaidėjams rinkti, aukščiausiems tikslams siekti.
Iš pradžių buvo šokas, bet po to supratau, kad iš tikrųjų jis toks kietas.
– Šiemet buvo ramiau, kai paskambino „Memphis Grizzlies“?
– Taip, nes kviečia tapti vyr. treneriu. Nes aš neįsivaizduoju jo asistentu. Ir labai nenorėčiau, kad jis būtų asistentu.
Žaviuosi jo krepšinio supratimu. Šaro požiūris į krepšinį yra unikalus, todėl norėtųsi, kad tas žinias jis galėtų perduoti kaip vyr. treneris. Juolab, jis yra pasiruošęs kontroliuoti komandą.
Manau, jo darbas NBA asistentu man neteiktų tiek džiaugsmo, kiek jo darbas bet kur vyr. treneriu.
– Koks jis buvo Gintaro Krapiko asistentas „Žalgiryje“ pirmaisiais metais?
– Kai dabar viskas praeita, tai juokinga (šypsosi.). Atsimenu pirmąsias jo rungtynes, kai Halėje jis vadovavo komandai, nes Krapikas buvo su rinktine. Buvo net juokinga stebėti jo kūną kalbą, nes tai buvo visiškai nauja.
Tas perėjimo etapas, normalu, buvo. Įsivaizduoju, buvo tvardymosi ir neužtikrintumo. Bet labai greitai jis tą perprato.
– Robertas Javtokas LKL televizijai pasakė, kad šiandien, atrodo, viskas gerai ir Šaras lieka. Tai tiesa, ar sporto direktorius šiek tiek užbėgo įvykiams už akių?
– Nežinau... Su juo visada yra bangavimas (šypsosi.). Ne dėl to, kad jis yra kažkoks, bet tikrai, aukščiausio lygio treneris.
Jei dirbčiau bet kuriame klube, kuris siekia aukščiausių tikslų, mano numeris vienas būtų Šaras. Kuo ilgiau kiti to nesupras, nuo to mums geriau.
Sykį atėjo pensininkas, laikė 10 litų rankoje ir klausė, kur čia duoti. Tada suspaudė kažkur giliai, kad gėda. Ką mes čia pridarėme, kad žmogus turi taip daryti?
– Vienas „Žalgirio“ fenomeno komponentų yra komandos vienybė – tiek žaidėjų, tiek aplinkinių, tiek visų darbuotojų. Kur yra to pamatas?
– Rūbinėje, be abejo, Paulius Jankūnas. Bet vėl, tas pats Mantas Kalnietis, Jonas Mačiulis... Tas ir yra, kad tas bendravimas nenutrūksta. Gali išeiti, bet visada žinai, kad jie yra kartu.
Dėl ko visada ant LKL finalų grįžta Siimas-Sanderis Venė? Nes žino, kad visada bus smagu po finalo, jei laimėsime (šypsosi.).
Tai žodžiais nenupasakojama, bet ta atmosfera ir yra tokia, kad buvai žalgirietis ir liksi žalgirietis. Atvažiavai? Tai užeik! Čia visi savi.
Kai tik atėjau į klubą, jau nuo tada tai jautėsi.
– Kodėl grįžta Venė, tai nieko keisto, bet kartais keistai atrodo, kai į „Žalgirio“ areną užsuka buvęs „Lietuvos ryto“ atstovas Jonas Valančiūnas, ir dar užsimaukšlinęs „Žalgirio“ aprangą.
– Jis užsidėjo tą aprangą dėl Javtoko, nes Robertas baigė karjerą. Čia buvo labai gražus gestas. Kaip ir Domantas Sabonis atvyko ir užsidėjo Pangoso marškinėlius.
Tai yra normalu. Tai rinktinės žaidėjas, Lietuvos krepšininkas ir didelė pagarba už tai, ką darai ir atiduodi šaliai. Mes esame krepšinio organizacija ir norime, kad geriausi žaidėjai tobulėtų, dalintųsi informacija. Gal mes kažko naujo sužinosime, gal mes kažkuo padėsime.
Ne visada mes konkuruojame – turime vienas kitam padėti.
–Koks yra „Žalgirio“ sirgaliaus portretas?
– Toks truputį pamišęs (juokiasi.). Bet gerąja prasme.
Dabar, kai baigėsi Eurolyga, jautiesi kažkoks nepilnumas. Lauki... Aš jau laukiu kito sezono.
Įsivaizduoju, kad toks yra ir fanas. Gerai, dabar LKL finalai – svarbios rungtynės ir labai svarbus titulas. Viskas tvarkoj. Bet nebus tokios atmosferos, kokia buvo Eurolygoje net žaidžiant su „Daruššafaka“.
Man fanas yra tas, kuris laukia, nori ateiti, rėkti, klykti. Lygiai taip pat, kai nedirbau „Žalgiryje“, ėjau palaikyti Lepinaičio, šaukiau ant teisėjų, Navarro (šypsosi.).
Turime „Žalgirio“ garbės klubą. Sunku suvokti, kad žmogus 10 metų kasmet duoda, atveda savo kūdikius nufotografuoti, kad jie irgi taptų klubo nariais. Tai fenomenas – nepaaiškinsi, kas yra tas „Žalgirio“ sirgalius.
– Ko gatvėse dažniausiai klausia „Žalgirio“ sirgaliai?
– Paprastai gaunu patarimų (juokiasi.).
Būna tokie laikotarpiai. Dabar bus populiariausias klausimas, ar lieka Šaras. Kai baigsis su Šaru, prasideda klausimai dėl žaidėjų: ar tikrai tas ateina, ar tas išeina.
Bet jei blogos rungtynės, tai klausia, kiek jūs tą laikysite? Kiek galima į jį žiūrėti? (šypsosi.).
Mes turime suprasti, kas esame. Nesame talentų komanda – esame darbininkų komanda. Tiek aikštėje, tiek biure.
– Kaip tie pokalbiai pasikeitė lyginant su 2013-aisiais? Nebūdavo baisu išeiti į gatvę?
– Baisu nebūdavo, bet būdavo gėda.
Su Kalniečiu sakydavome, kad kai gaudavome, būdavo gėda išeiti su „Žalgirio“ striuke – dengdavai logotipą. Nes jauti atsakomybę. Kažko nepadarei.
Dabar džiaugiuosi, kad taip būna nedažnai. Po KMT, neslėpsiu, buvo gėda. Bet turi nebijoti eiti, nes čia darbo dalis. Jei gauni kritikos, turi klausyti.
Kai buvo krizė, palaikymo buvo daug, iš tikrųjų. Kur benueisi. Čia ir yra mūsų fanai.
Sykį atėjo pensininkas, laikė 10 litų rankoje ir klausė, kur čia duoti. Tada suspaudė kažkur giliai, kad gėda. Ką mes čia pridarėme, kad žmogus turi taip daryti?
Buvo koncertas Halėje, kai ateidavo atlikėjai, grandai Lietuvos, sakydavo, kad dėl „Žalgirio“ honoraro jiems nereikia.
Tada supranti, kad esi dalis kažko be galo svarbaus. Protu to nesuvoki, tiesiog dirbi savo darbą, bet galų gale tai yra 75 metai istorijos.
– Kokių marketingo ar bilietų pardavimų sprendimų ėmėtės prieš sezoną, kad Eurolygoje 11 iš 17 namų rungtynių buvo išparduoti visi bilietai?
– Jeigu atvirai, net nežinau. Nedirbame trumpiau, nepasiimame laisvų dienų. Bet mūsų kolektyve dirba savo sričių specialistai. Su savo skaičiais mes tą įrodėme Europoje.
Man nepatinka, kai mus giria. Nesu prie to pripratęs. Dabar Eurolygos finalo ketverte sutinki NBA atstovus ir jie sako: įsivaizduojate, jūsų rungtynėse lankosi daugiau žmonių nei mūsų?
Kažkoks kosmosas. Nežinau, ką mes tokio padarėme, bet prie to priėjome. Be galo smagu, tačiau tuo pačiu tai įpareigoja. Atrodo, kad dar ne viską padarėme.
– „Žalgiris“ artėja 9-ojo LKL čempionų titulo link, tačiau vis populiarėja mintis, kad „Žalgiriui“ naudingiausia būtų žaisti tik Eurolygoje, kuri atneša kur kas didesnę finansinę ir emocinę naudą. Kita vertus, ar nebežaidžiant LKL „Žalgiriui“ netrūktų to čempioniško jausmo, laimint savo fronte?
– O jeigu laimėtume Eurolygą septynerius metus iš eilės? Tada galvotumėte apie LKL?
Vėlgi, su visa pagarba LKL, mes mielai važiuotume į visus miestus. Be galo smagu ne dėl tų čempioniškų emocijų – taip, dėl jų irgi smagu, bet smagiausia, kad kur benuvažiuotum, arena lūžta. Smagu, kad ateina mūsų pasižiūrėti ir palaikyti.
Kai apie tai kalbame su LKL, mes visada sakome, kad mielai važiuotume, jei būtų trys ratai. Mes sutinkame du ratus išvykoje atsėdėti, kad tik žmonės matytų ir palaikytų.
Bet kalbant apie tai, kad krepšinis yra verslas ir einame į tą pusę, turime lygiuotis į NBA, turime atskirti tą produktą.
– Ką jums reiškia šis „Žalgirio“ dominavimas Lietuvoje?
– Laimėti yra malonu. Bet nenoriu sakyti, kad tai dominavimas. Visada yra rizika ir konkurencija.
Vis tiek visada nerviniesi ir niekada nėra taip, kad viskas aišku. Jei tik pagalvoji, greitai kas nors parodo, kad niekas neaišku – ir nuo Prienų gavome, tas pats „Neptūnas“ nugalėjo mus triskart iš eilės.
Mes turime suprasti, kas esame. Nesame talentų komanda – esame darbininkų komanda. Tiek aikštėje, tiek biure. Turi dirbti daugiau už kitus, kad pasiektum geresnių rezultatų.
Kiti Eurolygos klubai turi daugiau finansinių galimybių ir jei mes tik pasijuntame, kad esame geresni, sėdame ant žemės. Tas pats turi būti ir LKL, ir Eurolygoje.
Tie patys titulai... Jei ateis ir tas devintas, nebus taip, kad jis nukrito iš dangaus. Turi eiti, išsikovoti ir pasiimti. Vienas trofėjus iš dangaus šiemet nenukrito.
– Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 m. Kaip manote, kiek realu, kad iki 2022-ųjų Kaune vyks Eurolygos finalo ketvertas?
– Tikiu, kad mes tą padarysime. Ar iki 2022-ųjų? Galvoju, per penkerius metus turime tai padaryti.
Fanų turime. Viską mokame daryti. Europos čempionatą 2011-aisiais surengėme fenomenaliai. Visi čia atvažiavę supranta, kad mylime krepšinį ir krepšinis čia numeris vienas.
Neabejoju, kad kai Kaunas surengs finalo ketvertą, bus kitas lygis. Visomis prasmėmis.
Vien dėl to, kad esame krepšinio šalis, krepšinio miestas. Visi tą pajaus. Per penkerius metus padarysime. Ir padarysime žiauriai gerai.
