– Arnoldai, atrodo spirgi tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Vėl mėgaujiesi krepšiniu?
– Trūksta, trūksta dar daug visko. Pasižiūri namuose rungtynes ir pamatai, kad dar tolimas kelias. Bet visiškai kitaip mėgaujuosi žaidimu, pradėjau vertinti tuos dalykus. Ankščiau žaisdavai ir atrodo, kad nelabai vertindavai. Žaidi ir žaidi, o dabar – visai kitoks jausmas. Sakau, superinis jausmas. Anksčiau taip nevertinau buvimo aikštelėje, o dabar – po tiek laiko išbėgus, visai kitas jausmas. Matai, ką iš tikrųjų buvai praradęs per visą tą laiką. Mėgaujuosi kiekviena sekunde.
– Galvoje dabar daug šviesiau?
– Faktas, faktas, buvo tikslas, ne kaip aš čia grįžęs pasirodysiu ir ar man seksis, ar nesiseks, o tiesiog norėjau grįžti į aikštelę. Kaip ten bus, taip jau bus. Aišku, stengiuosi, kad viskas būtų kuo geriau. Tikrai smagu grįžti. Ir žmona žiauriai laukė, ir labai smagu, kad sūnus jau supranta labai nemažai. Stengiuosi jį visuomet pasiimti į rūbinę, į treniruotę, į štanginę nusivesti, kad viską parodyčiau. Noriu, kad jis nuo mažens viską matytų ir jam įdomu būtų.
– Kaip Elijas jaučiasi rūbinėje?
– Gerai (šypsosi). Visiems dėdėms pitakai duodami, jau pripratęs ir laimingas.
– Ar jis jau turi mėgstamiausią tavo komandos draugą?
– Nežinau, patinka teta viena, kineziterapeutė Gintarė (šypsosi).
– Po rungtynių su „Hapoel“ sūnus žmonos vis klausinėjo, kur tėtis ir buvo pakėlęs nemenką audrą, norėdamas tave pamatyti...
– Taip, sakė (juokiasi). Prasidėjo kaprizai, nes truputį palikau jį... Todėl, nes po mačo su „Neptūnu“ treneris Magro sakė kalbą ir mano sūnus turėjo porą replikų. Todėl pagalvojau, kad reikia jį pasiimti po trenerio kalbos.
– Kokį ryšį turi su sūnumi?
– Svarbiausias dalykas yra šeima. Dabar, kai jis jau yra paaugęs, bet supranta nemažai. Smagu, kad jis tai supranta, koks mano darbas... Dabar prasidės išvykos su komanda, bus sunkiau, nes kai buvau traumuotas, nekeliaudavau su komanda, likdavau namuose. Dabar atsiranda tokių momentų, kai išskrendu 2-3 dienom ir jis nelabai supranta, kur aš pradingau. Smagu, kad jis pradeda suprasti, jog man bus rungtynės, būsiu išvažiavęs, kad toks mano darbas ir taip toliau. Tas laikas, kai dar nesu išvykęs, norisi jį visada praleisti su šeima.
– Daugiau nei pusantrų metų praleidai be krepšinio. Ar gali nupasakoti, kaip jauteisi sugrįžęs į aikštelę po tokios ilgos pertraukos?
– Kai ėjau į pačią aikštelę, tai kažko labai išskirtinio nebuvo. Jautėsi šiek tiek kažkas kitokio. Kai buvo komandų pristatymai, reikėjo išbėgti į aikštelę ir išgirsti savo vardą bei pavardę, atlikinėti visus tuos ritualus... Tada emocijos sukilo.
Aišku, aš nežaidžiau ilgai krepšinio, bet visada „Wolves“ buvau prie komandos, būdavau kiekvienoje treniruotėje ir ta kasdienė rutina buvo. Būtų sunkiau, jei tiesiog iš niekur nieko paimtum ir skristum su komanda bei eitum žaisti. Dabar toks minimalus apsitrynimas su komanda ir tas pojūtis krepšinio buvo. Nežinau, galvojau, kad kažkokie stipresni jausmai užplūs išbėgus į aikštelę, bet nesijautė kažkokio jaudulio ir tas pirmas metimas buvo labai užtikrintas. Kažko išskirtinio nebuvo.
– Atsukime laikrodį. Tavo 2022-2023 m. sezonas Patrų „Promitheas“ komandoje buvo galingas – 15 taškų, 6 atkovoti kamuoliai ir 17 naudingumo balų Europos taurėje. Tuo metu daug kas kalbėjo, kad jau galėtum duoti rezultatą Eurolygos komandoje, buvai plačiai aptarinėjamas. Kas tuo metu sukosi tavo galvoje?
– Buvo puikūs metai ne tik krepšinio prasme, bet ir gyvenimo. Gyvenome Graikijoje, name ant jūros kranto, superinė atmosfera. Viskas buvo tikrai gerai. Pačiam sekėsi labai gerai, su klubu į „Top 8“ patekome Europos taurėje. Gal ten Graikijos lygoje kažkiek pasišiukšlinome, neišėjome į finalo ketvertą. Visi tie metai buvo, kaip ir labai smagūs, jaučiausi labai gerai. Žinojau, kad pasirašysiu gerą kontraktą galbūt net Eurolygoje. Buvau labai užtikrintas savimi ir turėjau labai daug pasitikėjimo. Tikėjau, kad galiu žaisti Eurolygoje jau po etapo NBA, bet faktas, kad reikėjo įrodyti savo vertę. Jaučiausi, kad gal ir buvau įrodęs, kad galiu žaisti Eurolygoje.
– Visgi į Eurolygą nepersikėlei, bet pasirašei sutartį su Europos taurėje rungtyniavusia Slobožanskės „Prometey“ ekipa. Jautei, kad tai gali būti tavo lūžio sezonas?
– Tikrai taip. Galvojau, kad dar vieni geri metai Europos taurėje gali atverti daug kelių. Vis tiek žinojau, kad klubas turi milžiniškus tikslus ir sudėtis buvo surinkta tokia, kur atrodė, kad planas minimum – Europos taurės finalas. Planas kitais metais buvo eiti į Eurolygą. Bet išėjo kaip išėjo. Nesinorėjo nei man, nei klubui tokių dalykų. Pabaigoje dar pamatėme, kad ir klubas visiškai subyrėjo.
– Būtent Slobožanskėje patyrei tą lemtingą traumą, kuri stipriai palietė tavo karjerą. Ar gali papasakoti, kaip viskas nutiko?
– Visa situacija – labai keista. Nebuvo kažkokio vieno epizodo, kad būtų staigus veiksmas ir trauma. Pamenu sezono pradžią, praėjome visus medicininius patikrinimus, testavimus, jokių problemų, nieko nebuvo. Pradėjome sportuoti, buvo fizinis pasirengimas, salėje krepšinis dar tik be kontakto. Kažkaip koja pradėjo tiesiog tinti, nebuvo jokių staigių skausmų, tiesiog tinimas. Kadangi sportavome Rygoje, Kaunas nebuvo toli ir nuvykau pas rinktinės gydytojus. Nuvažiavau, ištraukė skysčius, buvau vėl pradėjęs sportuoti, netgi žaidžiau draugiškas rungtynes. Atrodė viskas kaip ir gerai, bet kelios treniruotės, kelios rungtynės ir tas kelis vėl pradėjo tinti.
Atlikus magnetinio rezonanso tyrimą atrodė, kad jokių operacijų dar nereikia, gal tiesiog daugiau priežiūros, mineralų. Ir atsimenu, kad buvo draugiškos rungtynės ar su „Šiauliais“, ar su Utena. Kažkurios vienerios iš tų dviejų rungtynių, po kurių pajaučiau, kad tas kelis ištinęs ir pradėjo užsikirtinėti. Tada klubas nusprendė dar kartą peršviesti kelį. Ateina kitą dieną daktaras ir sako: „Žinok, reikia operuoti“. Man buvo labai didžiulis šokas. Atrodo iš niekur. Lyg ir nėra milžiniško skausmo, bet pasakė, kad prireiks operacijos. Tas pirminis planas buvo trys mėnesiai be krepšinio, galbūt keturi mėnesiai ir viskas. Galų gale išėjo pusantrų metų. Kodėl? Kai prapjovė, pamatė, kad kremzlė buvo susidėvėjusi, o tyrimų metu tai nelabai matėsi. Operacijos metu pasimatė, kad ta žala daug didesnė. Džiaugiuosi, kad pavyko viską užlopyti, užtaisyti. Tik faktas, kad reikėjo tos labai ilgos reabilitacijos.
– Ar yra minčių, kad „Prometey“ medicinos darbuotojai tavęs tinkamai neprižiūrėjo ir viso to buvo galima išvengti?
– Faktas, kad kontraktas buvo metams ir nori to ar ne, klubui esi prekė. Nesvarbu, koks būsi geras draugas ar geras žmogus – jie tau moka pinigus ir nori rezultato. Galbūt pagalvojo, kad „pabandysime be operacijos, pažaisime šitą sezoną ir tada reikės tvarkyti, kai nebebūsi mūsų problema.“ Nenoriu aš taip galvoti. Galvoju, kad jie man norėjo gero ir norėjo sutvarkyti situaciją taip, kad abiem būtų gerai.
– Koks buvo „Prometey“ požiūris į tave prieš patiriant traumą ir po jos?
– Faktas, kad kai pasirašė sutartį, buvau labai svarbus žmogus ir tas žaidimas būtų nemažai sukęsis aplink mane. Aišku, kad jų elgesys visiškai pasikeitė, kai jie suprato tą situaciją, kad reabilitacija užtruks daug ilgiau. Tas bendravimas irgi pasikeitė – pinigų nemokėjimai, visi vėlavimai. Labai nemaloni tema, nenoriu aš labai blogai atsiliepti apie klubą, bet jie tikrai nesielgė gražiai.
– Nesielgė gražiai – tai nesirūpino?
– Faktas, kad buvo to nesirūpinimo. Įsiminė tai, kai nusprendėme, kad reabilitaciją atliksiu Lietuvoje su vietiniais gydytojais ir atvažiuosiu, kai būsiu beveik pasiruošęs žaisti. Bet kai paaiškėjo, kad tą sezoną nebežaisiu ar žaisiu tik kelis paskutinius mačus, klubas tada pasakė: „Gal geriau tu pasibaik tą reabilitaciją Lietuvoje, nelabai turėsime laiko dirbti su tavimi.“ Tada pasimatė, kad jiems svarbesni kiti žaidėjai, nes kam tu mums reikalingas, jeigu nebežaisi. O kalbant apie finansinę pusę, tai beveik su visais atsiskaitė, o su manimi ne. Bankrutavo ir pasakė, kad man pinigų negrąžins.
– Vyksta teismai?
– Aha, tas teismas vyksta daugiau nei pusę metų. Aš tą teismą tikrai laimėsiu. Jie privalo mokėti pinigus, bet bankrutavo ir viskas.
– Šią vasarą vis dar gydeisi traumą, bet tavimi patikėjo Vilniaus „Wolves“ ekipa. Kiek šiam klubui esi dėkingas už parodytą tikėjimą? Turbūt nebuvai pats geidžiamiausias žaidėjas rinkoje po tokios sunkios traumos.
– Faktas, kad esu dėkingas ne tik dėl pasiūlytos sutarties, bet ir todėl, nes jie iki gruodžio mėnesio laukė, kol aš grįšiu. Jie vietoje manęs nepasirašė jokio kito žaidėjo, tiki manimi. Esu labai dėkingas už tai. „Wolves“ buvo vienintelis klubas, pasiryžęs manęs laukti ir padėti praeiti reabilitaciją. Susidomėjimo iš kitų klubų buvo, bet visi iškart norėjo, kad būčiau sveikas ir žaisčiau. Jeigu būčiau pasirašęs sutartį su kokiu kitu klubu, būčiau likęs Lietuvoje, reabilitavęsis ir nežinia, kaip viskas būtų įvykę. O čia klubas visiškai manimi pasirūpino: gydytojai, klinikos, procedūros ir taip toliau. Esu labai dėkingas. Tas buvimas su komanda padeda psichologiškai ir smagu, kad esu Lietuvoje, šeima aplinkui. Viskas tiesiog sava. Klubas labai man padėjo.
– Kaip jaučiasi žmogus, kuris išgyvena tokius sunkumus tiek karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime, kai netekai sūnaus?
– Net nežinau, kaip nupasakoti... Bėda po vieną nevaikšto. Kai kažkas nutinka, tai nutinka... Ir atsitinka tokie dalykai vienu metu. Ir traumą gauni, ir tie mokėjimai vėluoja, ir galiausiai netekau sūnaus... Nežinau, kai tai nutiko, kokias 2-3 savaites buvau... Neįmanoma nupasakoti... Tiesiog zombis. Nieko nesinori, ta reabilitacija, krepšinis pasimiršo. Visai kitos mintys galvoje. Net nežinau, kaip papasakoti... Tai buvo žiaurus smūgis. Visiškai išplaukęs žmogus... Man atrodo, kad numečiau 6 ar 7 kilogramus per savaitę. Viskas slydo iš rankų ir buvo neįtikėtinas įvykis. Blogiausias momentas per visą gyvenimą, niekam to nelinkėčiau, net blogiausiam priešui tokių dalykų. Skaudžiausia buvo matyti ir palaikyti žmoną. Jeigu būčiau vienas, nežinau, kaip būtų įmanoma visa tai iškentėti. Tikrai esu labai dėkingas, kad žmona su manimi kartu buvo. Vienas kitą palaikėme. Faktas, kad yra kitas sūnus, kuris dar nieko nesupranta, kas įvyko. Galbūt kai paaugs, viską papasakosime, kažkaip kitaip supras.
– Bet vis tiek reikėjo gyventi, gyvenimas nesustoja. Kaip tuo metu pavyko funkcionuoti?
– Žiauriai sunku, bet kitas vaikas namie yra ir nori to, ar ne, save stumi į priekį. Negali visą dieną tiesiog sėdėti, verkti ir nieko nedaryti. Gyvenimas tęsiasi ir vis tiek kažką toliau turi daryti. Ir dar ant viršaus tuo momentu prisidėjo teismai ne tik su klubu, bet ir dėl sūnaus. Su ligoninėmis ir taip toliau. Tas gyvenimas visiškai pasikeitė. Tu žiauriai išgyveni dėl sūnaus, o dar reikia galvoti ir apie kojos reabilitaciją, teismus ir kitas nesąmones. Nebuvau savimi ir dabar po ilgo laiko, kai galiu būti aikštelėje, jaučiuosi visai kitoks. Ir žmonės aplink mane mato, kad esu gerokai pasikeitęs.
– Kaip suprantu, medikai galimai laiku nepastebėjo naujagimio sveikatos problemų. Kaip dėl to jautiesi?
– Laiko niekas nebeatsuks atgal, bet norėtųsi, kad bent kitiems žmonėms tokių dalykų nebeatsitiktų ir viskas būtų gerai. Negaliu daug detalių pasakoti, nes vyksta ikiteisminiai tyrimai. Bet faktas, kad skaudu.
– Kaip pavyko nesulūžti psichologiškai ir praeiti pro šitą pragarą?
– Pagrindinis dalykas – tave supantys žmonės. Ar jie bando tau kažkaip padėti ir bando palaikyti, ar numoja ranka ir turi pats tuos dalykus aiškintis. Svarbiausias žmogus mano gyvenime yra žmona, kuri visais momentais buvo su manim. Turbūt jai yra dar skaudžiau nei man. Tai yra motina, kuri pagimdė. Visai kitas dalykas. Rėmėmės į vienas kitą, supratome visą situaciją, kad nieko nebepakeisi ir tiesiog buvau stumiamas į priekį žmonos.
– Kokio stiprumo žmogus, asmenybė yra tavo žmona Gitana?
– Nežinau, net kaip nupasakoti iš tikrųjų. Tikrai už mane daug stipresnis žmogus psichologiškai. Esu dėkingas, kad ją atradau, kad vienas kitą radome ir esame kartu. Ji labai daug išgyveno, bet nepaisant to dar sugebėjo palaikyti mane. Nėra stipresnio žmogaus už ją.
– Koks tas vidinis jausmas, kai šalia visada turi palaikančią antrą pusę, kuri nuolat eina į rungtynes, rūbinėje visada turi savo mažąją versiją. Ar būtent dėl tokių momentų gyveni?
– Tikrai taip. Jeigu prieš šiuos metus taip negalvojau, tai dabar tikrai tuo įsitikinau. Čia šimtaprocentinė tiesa. Palinkėčiau kiekvienam žmogui turėti tokius žmones aplink save.
– Ar teko kreiptis psichologinės pagalbos į specialistus?
– Ne, aš asmeniškai nesikreipiau, nors manau, kad tai būtų buvęs geras dalykas ir gal ir reikėjo pasikalbėti. Bet turiu beprotiškai stiprią žmoną, kuri su viskuo padėjo, išsikalbėjome tarpusavyje. Žinau, kad ji tikrai ėjo pas psichologus, kalbėjo apie tai. Man dar padėjo tas krepšinis, noras sugrįžti į aikštelę ir parodyti, kad dar galiu žaisti krepšinį, kad dar galiu žaisti aukštame lygyje.
– Kaip tave visas šis laikotarpis pakeitė kaip žmogų?
– Pradedi labiau vertinti visus paprastus dalykus. Supranti, kad materialiniai dalykai, kurie anksčiau suteikdavo daug džiaugsmo, yra apie nieką. Turbūt labiausiai vertinu savo šeimą, visą laisvą laiką stengiuosi praleisti su šeima kiek tik įmanoma.
– Spalį tau buvo atlikta dar viena neplanuota operacija. Turbūt jau juokeisi iš absurdo, kad ir vėl tave pjausto?
– Jo (juokiasi). Atsimenu, kai pasakė: „Žiūrėk, gal dar vieną operaciją reikės padaryti...“ Atšoviau: „Jūs gal juokaujate? Praėjo daugiau nei metai ir vėl kažką reikės daryt?“ Bet tada pakalbėjau su chirurgais ir dariausi operaciją vienoje geriausių pasaulio klinikų Miunchene. Jie pasakė, kad reabilitacija tikrai nebus ilga – maksimum šešios savaitės. Pasakiau: „Gerai, tik padarome kuo greičiau ir kad kuo greičiau viskas praeitų.“
– Matėme, kaip po mačo su „Neptūnu“ Alessandro Magro tau įteikė rungtynių kamuolį ir jautriai į tai sureagavai, suspindo ašaros. Kas tuo metu sukosi galvoje?
– Sukilo visos emocijos. Tai nebuvo apie krepšinį. Kai prasideda bėdos, visos užklumpa vienu metu. Viskas daugiausia dėl sūnaus netekties. Tikrai buvo malonus gestas iš trenerio. Jis pasakė, kad tas kamuolys yra nuo viso klubo. Jie visą šitą laiką manimi pasitikėjo ir laukė. Labai malonus gestas. Susikaupė emocijos. Nesu tas žmogus, kuris jas labai išreiškia. Turbūt pirmą kartą gyvenime taip atsitiko.
– Ar ta sunki kelio trauma turi negrįžtamų padarinių fiziškai?
– Nežinau, ar visam laikui pakeitė. Nenorėčiau tuo tikėti. Faktas, kad reikės daug priežiūros ir negalėsiu vasaromis skristi į Turkiją ar Egiptą trims savaitėms bei gulėti po skėčiu. Dar nesu visiškai sugrįžęs į tą šimtaprocentinę formą, todėl labai sunku pasakyti.
– O ką sako gydytojai?
– Kad viskas priklausys nuo manęs ir mano darbo. Jeigu nestiprinsiu raumenų, faktas, kad mano kelis toliau dils. Nežinau, gal turėsiu baigti karjerą ne 40-ies, o 35-erių. Niekada negali žinoti. Viskas priklauso nuo manęs ir mano norų.
– O kokie tie norai?
– Tikrai labai noriu ir tikrai tikiu, kad galiu parodyti, jog galiu dar labai daug. Dar kartą pasakysiu, kad esu žiauriai dėkingas klubui ir po tiek laiko, praleidus beveik pusę sezono, treneris leidžia žaisti po 20 minučių, net kai nesu šimtaprocentinės fizinės formos. Čia yra wow. Esu labai dėkingas ir pasiruošęs parodyti.
– Tai tikslai nesikeičia – į Eurolygą?
– Labai tikiuosi, kad taip ir bus. Galbūt Eurolyga su „Wolves“. Kas čia žino?
