Sekite 15min GoogleMatas Buzelis su Lietuvos rinktinės apranga sužaidė tris mačus – su Ukraina (draugiškas), Didžiąja Britanija ir Italija (abi – pasaulio krepšinio čempionato atrankos rungtynės).
Lietuvai itin skaudus buvo pralaimėjimas 84:87 pastarajai rinktinei. Tai ganėtinai apsunkino rinktinės šansus praverti artėjančių pirmenybių duris.
M.Buzelis dviejuose pasaulio čempionato atrankos mačuose rungtyniavo po 18 minučių, rinko po 9 taškus ir 3,5 atkovoto kamuolio.
Dėl tokio vaidmens kiek pyko ir pats lietuvis. Tinklalaidėje su Vince'u Carteriu ir Tracy McGrady „Chicago Bulls“ puolėjas papasakojo, ką tuomet jam sakė Rimas Kurtinaitis ir jo trenerių štabas.
„Jie man sakė: būk savimi, žinome, ką gali. Kai prasidėjo rungtynės, turėjau stovėti kampe ir atakuoti oponentų „close-outus“, – rankomis skėsčiojo ir sarkastiškai juokėsi M.Buzelis. – Manau, kad treneriai turi būti tiesmuki žaidėjo atžvilgiu.
Kai prasidėjo rungtynės, turėjau stovėti kampe ir atakuoti oponentų „close-outus
Jei man būtų iš karto pasakę, ką daryti, viskas būtų gerai. Pergalės yra svarbiau. Man sakė, jog būčiau savimi, bet rungtynių metu viskas pasikeitė.“
Tačiau M.Buzeliui tai buvo ne tik pergalių ir pralaimėjimų kartėlis, bet ir debiutas rinktinėje bei atstovavimas šaliai, kurioje gimė ir užaugo jo tėvai.
„Visada norėjau žaisti už nacionalinę šalies, iš kurios yra mano tėvai, rinktinę, – gražiai apie rinktinę atsiliepė Čikagos lietuvis. – Patirtis buvo visai kitokia. Visas išsidėstymas aikštėje, kaip turi žaisti.
Turi aukotis dėl savo komandos. Tikrai turėjau problemų žaisdamas. FIBA krepšinis yra kitoks. Mes turėjome problemų dėl pozicijų, pats nežinojau, kur žaisti, bet į tai per giliai neisiu. Apibendrinant, tai buvo puiki patirtis.“
– Pats esi gimęs ir užaugęs Čikagoje, tavo tėvai yra atvykę iš Lietuvos. Tu neturi tokio kultūrinio ir emocinio prisirišimo prie šalies kaip tie, kurie ten užaugo. Jautei skirtumą tarp savęs ir komandos draugų?
– Buvo tikrai kitaip. Jauti, jog visa šalis yra ant tavo pečių, visi į tave žiūri, visi palaiko, sirgaliai puikūs. Daug reiškia, kai žaidi už savo šalį. Jie man paaiškino, kaip svarbu yra žaisti už rinktinę, net ir atrankos languose. Žaidėjai daug aukojasi, jie prašo keitimo, jei jaučia, jog kitas žaidėjas geriau pasirodytų.
Nacionalinėje rinktinėje daug pasiaukojimo. Net JAV rinktinėje turi pasitraukti, jei tavo pozicijoje yra geresnis žaidėjas.
– Koks jausmas buvo apsivilkti Lietuvos marškinėlius ir pamatyti užrašą „Lietuva“?
– Tai reiškė viską. Mano tėtis buvo kartu su manimi, jis dirba su rinktine jau kurį laiką. Jis dirba su Jonu Valančiūnu individualiai, kai vyksta sezonas.
Kai matau jį šalia, o aš atstovauju šaliai, iš kurios yra mano šeima ir mano šaknys, – tai siurrealus jausmas. Mano tėtis sakė, jog neįtikėtina matyti mane su rinktinės marškinėliais. Tuomet man nebuvo svarbu, kur žaidžiu, gyvenau tuo momentu, bet po rungtynių pamačiau įrašus ir pagalvojau, jog tai nerealu. Labai svarbi akimirka.
