Šarūnas Marčiulionis ankstyvaisiais karjeros metais buvo varžovu Vladui Garastui ir jo treniruotiems Kauno „Žalgirio“ krepšininkams.
Prieš tapdamas pirmuoju Lietuvos krepšininku NBA, Š.Marčiulionis atstovavo Vilniaus „Statybai“, kuri su „Žalgiriu“ rungdavosi tuometinėse SSRS pirmenybėse, kurių finalinėse kovose žalgiriečiai kovodavo dėl aukso su principiniu varžovu Maskvos CSKA.
Netrukus Š.Marčiulionio ir žalgiriečių keliai susijungė, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, o geriausiems šalies krepšininkams vieningai stojus atstovauti rinktinei.
Ji iškart iškovojo nepaprastai reikšmingų pergalių, laimėjusi olimpinį atrankos turnyrą Ispanijoje, o tais pačiais 1992 metais Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojusi bronzą, dvikovoje dėl trečios vietos lietuviams išplėšus itin saldžią pergalę prieš tuometinę NVS (Nepriklausomų valstybių sandraugos) rinktinę.
Su V.Garastu prie rinktinės vairo, pirmosiomis gitaromis aikštėje grojant Arvydui Saboniui ir Šarūnui Marčiulioniu, mūsų šalies rinktinė dar laimėjo 1995 metų Europos čempionato sidabrą, o taip pat Atlantos olimpinių žaidynių bronzą.
Dabar žinia apie V.Garasto mirtį, legendiniam treneriui einant 95-uosius metus, Š.Marčiulionį užklupo jam būnant užsienyje.
Dėl gerklės viruso Š.Marčiulioniui sunku kalbėti, bet jis žinute perdavė svarbius žodžius.
„Užuojauta, – parašė legendinis krepšininkas. – Garastas ir „Žalgiris“ visada liks nepriklausomos Lietuvos simboliais.“
