Sekite 15min Google
Kai Rolandas Skaisgirys priiminėjo salėje sveikinimus, tapęs asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentu, pirmasis jam paskambino sūnus.
Krepšinį žaidžiantis Atas turėjo tėvui priekaištų dėl jo kalbos trečiadienį, prieš pat balsavimą „Krepšinio namuose“.
Iš ryto trečiadienį pasirašyta, o paskui prieš pusantro šimto asociacijos narių auditoriją išsakyta kalba liko labai nusivylęs ir pats R.Skaisgirys. Bet buvo akivaizdu, kad ta 20-ies minučių šneka neturėjo įtakos rinkimų rezultatui.
Po slapto balsavimo paaiškėjo, kad R.Skaisgirys sulaukė 114 balsų „už“, jo oponentas Darius Gudelis – 38.
Rezultatas rodė, kad pergalę rėmė kiti dalykai, pirmiausia patirtis krepšinyje, ten R.Skaisgiriui jau pabuvus įvairiuose vaidmenyse.
Jis pats emocingai žaidė profesionalų krepšinį daug metų Vilniaus „Sakaluose“, o per savo dabartinę rinkimų kampaniją tarsi rinkosi stilių, kuris kiek priminė jo žaidimą senoje „Ekinstos“ salėje.
Jis dominavo debatuose ir interviu, tarsi norėdamas žaisti daugiau laiko pats su kamuoliu.
Demonstravo platų krepšinio išmanymą, tarsi atlikdamas verpstes, laviruodamas tarp jaunimo, krepšinio finansų, rinktinės, moterų krepšinio temų.
Jas išmanyti R.Skaisgiriui buvo lengviau, nes augindamas sūnų jis itin gerai susipažino su jaunimo krepšiniu, o pats, vadovaudamas krepšinio „3 prieš 3“ padaliniui asociacijoje, gerai žinojo ir šią sritį.
Būdamas vienu iš Vilniaus „Kibirkšties“ bendrasavininkių, įsigilino labiau į moterų krepšinį, o daug bendraudamas su krepšinio žmonėmis prieš rinkimus sulaukė tokių krepšinio asmenybių kaip Šarūno Jasikevičiaus, Jono Mačiulio, Roberto Javtoko, Lino Kleizos palaikymo.
Jis žinojo, kad iš rinkimų pasitraukus LKL prezidentui Remigijui Milašiui, už jo pečių stovi ir šalies čempionas Kauno „Žalgirio“ klubas.
Rinkimų kampanijoje R.Skaisgirys buvo įžūlesnis, kaip kadaise aikštėje, kartais atakavęs D.Gudelį replikomis, o kartais pasisakydamas ramiau.
Iš Šakių kilusio R.Skaisgirio paskutinė 20 minučių kalba prieš balsavimą „Krepšinio namuose“ nebuvo itin nuosekli, bet galiausiai jis sulaukė dalies palaikytojų plojimų, o paskui ir įžanginės kalbos jau prezidento pareigose.
„Aš esu daugiau paprastesnių žodžių mėgėjas, bet dar išmoksiu geriau kalbėti“, – prieš spaudos konferenciją sakė R.Skaisgirys.
– Prieš rinkimus buvo prognozuojamas apylygis rezultatas, bet galiausiai jūsų persvara buvo triuškinama. Kaip paaiškintumėte tuos skaičius?
– Manau, kad tai dėsninga, nes reikia tikėti asociacijos nariais.
Nenoriu sakyti to nuvalkioto žodžio, kad jie pasiruošę „pokyčiams“. Jie pasiruošę darbui, naujoms idėjoms. Jie nori to.
Dirbdamas čia dvejus metus, aš parodžiau kitokius kelius, kaip galima dirbti kitaip. Sveikinu asociacijos narius. Manau, kad mes daug ką padarysime.
– Kas bus jūsų komandoje?
– Manau, kad Dominykas Domarkas (asociacijos generalinis direktorius) užtikrina tęstinumą. Jis dirbo ir žino visą virtuvę, puikiai susitvarkė ir tvarkysis.
Su Natalija Liovkina dirbome kartu, tad, be abejonės, ji dirbs jaunimo programoje.
Darius Nedzinskas bus naujas žmogus, kuris bus susijęs su finansais.
Jau kalbėjome su Jonu Mačiuliu apie bendradarbiavimą.
Norėčiau matyti ir NKL bei RKL vadovus bendradarbiaujančius. Nesame aptarę, bet manau, kad jie bus kartu su manimi.
Manau, kad ir svarstysime turėti komandoje ir žmones iš įvairių regionų.
– Kokie yra artimiausi planai?
– Susitikti su rinktinės treneriu Dainiumi Adomaičiu.
Tikrai žinau, kad iki Kalėdų tikrai aplankysiu visus 162 asociacijos narius. Ir mažus ar didelius. Buvo nusiskundimų, kad esą darysiu jų auditą. Ne, rengsiu savo prisistatymą ir bandysiu suprasti, kaip aprėpti problemas. Tai pagrindiniai darbai, o viskas turi vykti savaime.
– Esate nemažai rungtynių laimėjęs krepšinyje. dar ir mėgėjų futbole, Kur rikiuotumėte šį laimėjimą savo karjeroje?
– Ne, aš nesitelkiau savęs būti prezidentu. Išaugau iš to amžiaus, aš gyvenu nuo rungtynių iki rungtynių. Gyvenimas toks yra. Vieną mačą laimi, kitą – gauni.
Aš pakankamai subrendęs daryti tai, kas man patinka. Ar tai bus vaikų krepšinis, ar kas kita. Pradirbsiu dabar dvejus metus, bet tikrai žinau, kas Lietuvos krepšinyje turi būti po šio laiko.
– Kaip keitėsi rinkimų dinamika?
– Po Edmundo Jakilaičio laidos gavau žinutę iš konkurentų su sveikinimais laimėjus. Jie sakė, kad labai gerai sužaidžiau. Aš nieko nežaidžiau, buvau žiauriai atviras, kiek galiu. Eisiu taip ir toliau.
Labai yra paprasta, kai pradedi ne nuo melo. Tada nereikia melo dėti ant kito melo. Žinote, pavyzdžiui, po mokyklos penktoje klasėje parneši namo dvejetą ir nepasakai tėvams, galvoji, kad praeis. Ir nepraeina. Tada melai kaupiasi. Suprantate, ką noriu pasakyti. Tada tu paskęsti tame.
– Kalbant apie vyrų rinktinę, kaip matote komunikaciją su Kauno „Žalgiriu“, pasikviesti žaidėjus?
– Žinote, „Žalgiris“ mane viešai palaikė. Suprantu, kad tai nutiko po Remigijaus Milašiaus pasitraukimo. Tada sulaukiau opozicijos paramos.
Visų interesai – „Žalgirio“ ir „Ryto“ – yra labai svarbūs. Aš nesu buvęs tokioje situacijoje, nežinau, kaip elgsiuosi, bet tikrai pagarbiai. Žinau, ką reiškia eiti nuo rungtynių iki rungtynių.
Vis tiek, pagrindinė figūra yra Dainius Adomaitis, ne aš. Aš turėčiau tik daugiau įsiklausyti, padėti, kad tas sąlytis būtų. Bet yra dalykų, kur esu stiprus ir galėčiau padėti.
– Darius Gudelis sakė, kad rinkimuose buvo nematomų sluoksnių. Ką išvydote pats ir ką išmokote?
– Pamačiau, kad nieko nereikia taikyti. Mažiau panikos, mažiau chaoso.
Kiekviena organizacija, ar lyga, ar klubas, turi savo užduotis, tikslus.
Dabar jau galiu pasakyti, kad praėjęs prezidentas (Mindaugas Balčiūnas) sumaišė hierarchijos tikslus.
Visada turi būti aiškūs laipteliai, kas už ką yra atsakingas. Man vienas rinkėjas yra sakęs, kad rinktinė yra vienas ar du, tai piramidės viršūnė, bet tada grįžtame į savo miestelį ir gyvename visą kitą laiką su savo vargais. Reikia ir juos suprasti. Reikia sinergiškai galvoti apie visus asociacijos narius. Aš bandysiu tai daryti.
– Kaip švęsite pergalę?
– Nežinau, šįvakar „Kibirkštis“ žaidžia pirmąsias Eurolygos rungtynes, mano sūnus – jaunimo čempionate. Nors persiplėšk. Matyt, artimiausius dvejus metus ir bus toks chaosėlis.
– Prieš rinkimus jums paramą reiškęs Šarūnas Jasikevičius kalbėjo, kaip galima būtų įtraukti daugiau Lietuvos krepšinio galvų. Ar galvojote apie tai?
– Nėra ir ką galvoti. Aš su jais bendrauju, kalbuosi su jais kas antrą dieną. Apie tai nešūkauju ir nerėkiu, su visais betarpiškai esu kartu. Bet reikia gerbti visų interesus.
Žinojau anksčiau apie Šarūno palaikymą, bet žinojau tai iš Aido Buzelio, nes jie pasikalbėjo tarpusavyje. Dar tada nebuvo rinktinės treneriu patvirtintas Dainius Adomaitis, bet tada Aidui pasakiau: „Šarui perduok, kad jei jis treniruos Lietuvos rinktinę, tai mane tikrai išrinks“. Taip bendravimai ir vyksta.
– Kokių skaičių laukiate asociacijos biudžete po audito?
– Dar nežinau, galiu tik įsivaizduoti apie renkamas pajamas. Apie išlaidas nežinau beveik nieko.
Tačiau auditas privalo būti, jis tikrai bus viešas ir skaidrus. O tada spręsime toliau.
– Ar apytikslis biudžeto dydis jums aiškus?
– Žinau, kad maždaug dvejiems metams į priekį rėmimo sutartys yra galiojančios. Reiškia, reikia kurti naujus produktus. Bet naujų produktų kūrimui reikalingos naujos išlaidos. Tad kaip pasverti – ar tai bus naudinga?
Labai labai daug projektų gyvenime esu sukūręs. Beveik visi jie buvo pelningi. Paskaičiuoti aritmetiškai aš tikrai moku.
Naujų klientų yra, jų bus ir šiemet, kurie ateis su savo finansų šaltiniais. Po teisinio įvertinimo spręsime, ką darysime.
– Ar liksite aktyvus krepšinio trijulių padalinyje?
– Ten jau pusantrų metų beveik nieko nedarau, nes komanda ten jau puikiai dirba, aš tik seku rungtynes, man patinka trijulių krepšinis. Bet veikloje nedalyvauju, nes komanda sėkmingai tvarkosi ir be manęs. Ji eis savo keliu, o jei reikės mano pagalbos, aš padėsiu.
Panašiai ir vaikų krepšinyje. Su Natalija sustatėme kažkokius rėmus, einame pirmyn, įvedėme naujų vėjų, keitėme kažkiek taisyklių, o ji toliau tvarkysis jaunimo programoje. Dirbant su Natalija ir kitais asociacijos darbuotojais supratau, kad jei iš organizacijos administracijos išimsime kelis žmones, viskas sugrius. Tą patį galiu pasakyti apie Tomą Jasevičių, Kristiną, dar kitus – tai nuostabiai, profesionaliai dirbantys žmonės.
– Ar įsikursite Kaune?
– Aš per savaitę įprastai 3-4 dienas būnu Vilniuje, 3-4 dienas – sodyboje Šakių rajone. Aš taip kaifuoju važiuodamas automobiliu.
Net žaisdamas „Statyboje-Lietuvos ryte“ 1997 metais, o gal jau ir „Sakaluose“, net turėdavau susitarimą su treneriais, kad į rungtynes važiuoju ne su komanda, o savo automobiliu. Taip taupydavau laiką, nes jį skirdavau verslo projektams. Visada dirbau, skaičiau, rašiau. Kai atstovavau „Atletui“, važiuodavau iš Vilniaus į Kauną po du kartus per dieną.
Aš pasitikiu asociacijos komanda, man nebūtina sėdėti ofise. Aš ir nežadu ten sėdėti.
