Lietuvos šešiolikmečiai – jau trečioji šiemet sidabrą namo parvežusi mūsų šalies krepšinio rinktinė.
Kiek anksčiau tokios pačios prabos apdovanojimais pasipuošė ir abi 20-mečių rinktinės – tiek vaikinų, tiek merginų.
Jaunučių pirmenybėse Lietuvos rinktinei tai – aštuntas medalis. Lietuviai dusyk laimėjo auksą (2008 ir 2022 m.), penkiskart – sidabrą (2009, 2010, 2015, 2016 ir 2025 m.) bei sykį iškovojo bronzą (2007 m.).
Lietuviai Tbilisyje įsivažiavo nelengvai – po užtikrintos pergalės prieš Estiją (85:65), jie neturėjo prošvaisčių prieš Turkiją (74:91) ir tik per pratęsimą palaužė Izraelį (82:81).
Vis dėlto atkrintamosiose mūsiškiai įsibėgėjo. Aštuntfinalyje sutraiškė Šveicariją (92:50), ketvirtfinalyje dramatiškai po Jokūbo Kuktos tritaškio nuo lentos parklupdė Ispaniją (93:90), o pusfinalyje dėka svarbių Gabrieliaus Buivydo tritaškių nukovė Italiją (91:81).
Pagreitį įgavę lietuviai ir finale prieš serbus turėjo 12 taškų pranašumą, bet košmariškas trečiasis kėlinys (15:32) sugrąžino serbus į kovą ir galiausiai lėmė mūsiškių pralaimėjimą (86:99).
Nuriję karčią pralaimėjimo piliulę, lietuviai iš karto patraukė į oro uostą ir su persėdimu Stambule sekmadienį ryte sugrįžo į Lietuvą, kur sulaukė šilto sutikimo.
„Miego trūkumas baisus. Tiesiai iš salės į oro uostą, o skrydis – su persėdimais. Laukia ilgas, o gal tiksliau trumpas sekmadienis, nes visas bus pramiegotas“, – šypsojosi Lietuvos jaunučių rinktinę treniravęs 33-ejų Tomas Tarasevičius.
– Finalas pradėtas atsiliekant 2:11, bet tuomet sugrįžote ir turėjote dviženklį pranašumą. Ką vaikinams sakėte per ilgąją pertrauką?
– Turėjome ir toliau laikytis plano, toks buvo tikslas. Žinojome, kaip varžovai žaidžia, ir turėjome idėjas, ką norime padaryti. Pirmoje pusėje tai puikiai veikė, bet antroje pusėje tiesiog pritrūkome fiziškumo. Nė vienam žaidėjui nėra jokių priekaištų. Labai daug turėjome problemų, žarnyno virusas mus pjovė viso pasiruošimo metu. Pabaigoje turbūt tik tos energijos ir pritrūko, bet šie vaikinai yra kariai. Didžiausia padėka jiems ir džiaugiamės savo pasiekimu.
– Kiek liko apmaudo dėl to, jog iki aukso trūko labai nedaug?
– Aišku, apmaudu, kai esi taip šalia tos svajonės. Kalbėjome ir juokėmės, kad jeigu liepos 5-ąją, kai susirinkome į pirmą stovyklą, kas nors būtų pasiūlęs penktą vietą ir patekimą į pasaulio čempionatą, ko gero būtume sutikę ir paėmę tą pasiekimą. Tikrai viršijome lūkesčius. Tai ganėtinai vėlyvo brendimo karta, kas U16 čempionate reiškia ypatingai daug. Bet viską atpirko charakteriai. Nenusisekė finalas, bet jaunimo rinktinių tikslas yra ne tai, o išugdyti žaidėjus nacionalinei vyrų rinktinei. Šis medalis yra tarpinė stotelė, reikia juo džiaugtis.
– Ką matote iš talentingiausių žaidėjų, kurie galėtų pasiekti vyrų rinktinę? Galbūt visi?
– Vienareikšmiškai. Žinote, kai išsirenki dvyliktuką, tai netgi yra tokių, kurie lieka už dvyliktuko, arti jo. Visai kartai linkiu nenustoti dirbti. Metai bėga, keičiasi kūnai, ateina branda ir natūralu, kad jau po metų gali kažkas pasikeisti. O galbūt ir ne, jei visi šitie dvylika vyrukų dirbs iš visų jėgų, gal savo vietų ir neužleis.
– Paminėjote, kad ši karta yra vėlyvo brendimo, bet gal tai ir geras signalas turint omenyje, kad ateityje gali būti dar geriau nei buvo šiemet?
– Vienareikšmiškai. Kalbant apie rezultatus, aš kalbėjau ir sakiau, kad geriausias šios kartos rezultatas turėtų būti U20. Aišku, mes gal turime ir ankstyvesnės brandos žaidėjų ir tai buvo mano rizika bei sprendimas surinkti ne visus tokius žaidėjus, o duoti šansą tiems, kurie savo piką dar tik pasieks. Džiaugiuosi, kad pavyko nesudegti šioje vietoje. Nušovėme du zuikius.
– Gabrielius Buivydas buvo komandos lyderis, pateko į simbolinį čempionato penketą. Su kokiu žaidėju palygintumėte šį jaunuolį?
– Gabrieliui tik leiskite bėgti ir nesustabdys jo niekas. Tai yra faktas, jis išskirtinių savybių žaidėjas, labai gero charakterio. Su juo einame nuo labai anksti. Pirmas jo treneris buvo Gitautas Kievinas, paskui kartu jį treniravome, vėliau likau tik aš dirbti su šiuo vaiku. Gabrielius visą laiką buvo vienas vedančių žaidėjų savo kartoje. Daug kas dvejojo, jog ateis laikas ir sustos, bet panašu, kad jis nestabdo ir kils tik į viršų. Su kuo galėčiau palyginti? Gabrielius yra Gabrielius. Tegu eina savo keliu ir gal kažkada su juo galėsime lyginti kitus žaidėjus.
– Lukas Šiškauskas taip pat tapo vienu iš lyderių bei nustebino daugelį. Ar nustebino ir jus?
– Lukas visus nustebino. Žinojome jo gynybinį potencialą ir projektavome jį kaip tą, kuris stabdys varžovų lyderius. Pagrindinis virsmas įvyko jo psichologijoje, atsirado didelis užtikrintumas ir iš rotacijos žaidėjo jis tapo absoliučiu starto penketo žaidėju bei tuo, kuris uždarinėdavo rungtynes.
Jo stiprybė yra geri sprendimai. Lukas šio čempionato metu praktiškai visada priimdavo gerus sprendimus. Tai džiugina. O su gerais sprendimais nėra taip svarbu nei ūgis, nei jėga, nei dar kažkas. Manau, kad potencialo vaikas turi.
– Jokūbas Kukta užsiautė prieš ispanus, pelnė 29 taškus, įmetė pergalingą metimą. Jis – jūsų auklėtinis nuo mažų dienų. Kur jis gali dėti kitus žingsnius, kad būtų dar stipresnis žaidėjas?
– Jokūbas šiame čempionate nebuvo tas Jokūbas, prie kurio esame pripratę. Jis buvo vienas tų, kuriuos prieš čempionatą išmušė iš vėžių virusas, neteko labai daug jėgų, nesivežėme jo į Baltijos taurę, jis liko gydytis Vilniuje. Gaila už jį, bet kai žaidėjas tiek kartų yra mane ištraukęs, tai tikėjome juo iki pabaigos. Tai, ką padarė su ispanais, jo šūvis ir visos geros rungtynės išvedė mus į pasaulio čempionatą.
– Prieš išvažiuodami sakėte, kad pasaulio čempionatas yra jūsų tikslas. Ar ši karta ir pasaulio čempionate turės aukštas ambicijas?
– Aš, kaip treneris, sakau, kad jei nepakeli spaudimo ir nekeli aukščiausių tikslų, tai nereikia gaišti laiko ir užleisti vietą kitiems. Važiuodamas tyliai svajoji. Niekada nesimėtau skambiais ir labai garsiais pareiškimais. Važiuojame, dirbame, einame žingsnis po žingsnio. Turbūt niekas nebūtų patikėjęs, kad nužygiuosime iki finalo ketverto, o mes grįžome su medaliu. Pasaulio čempionate viskas prasidės iš naujo. Labai ramiai į tai žiūrime – ruošimės, stebėsime žaidėjus, dėliosime planą ateinančiai vasarą ir keliausime į pasaulio čempionatą iškelta galva ir su dideliu džiaugsmu.
– Pats pirmą kartą treniravote rinktinę. Ko išmokote per šį Europos čempionatą?
– Daug visko. Klysta ne tik žaidėjai, klaidas daro ir treneriai, tai natūralu. Rūbinėje po paskutinių rungtynių kalbėjome, kad tikslas toks ir yra, jog kiekvienas iš mūsų paaugtų – tiek žaidėjai, tiek visas trenerių štabas. Tik Matas Juzeliūnas, dirbantis Kėdainių „Nevėžio“ štabe, turėjo antrą čempionatą. Visas likęs personalas važiavo pirmą kartą, niekas jų nežinojo. Pavyko pasiekti tikrai neprastą rezultatą, o ta patirtis tikrai pasitarnaus ateityje.
– Ar taip aukštai užkelta kartelė netaps meškos paslauga?
– Gali būti (juokiasi). Bet svarbiausia tikėti tuo, ką darai, tikėti savo sistema, kad ja tikėtų žaidėjai, o tuomet geri dalykai atsitinka.
– Dėl ko labiausiai baiminotės prieš čempionatą ir ar tai išsipildė?
– Nebuvo baimių. Vienintelis dalykas, kada nuoširdžiai jautėme jaudulį, tai rungtynių su italas (pusfinalyje – past.). Kai įveikėme ispanus ir iškrito prancūzai, kurie buvo absoliutūs čempionato favoritai, tikrai jautėme, kad už italus esame geresni. Buvo ne baimė, o jaudulys, kad tik pavyktų ir nesusigadintume šanso kautis dėl medalių. To jaudulio šiek tiek buvo, bet nustūmėme į šalį ir padarėme.
