stovi labai tvirtai ir nors jį veikia tie pralaimėjimai, labai gerai tvarkosi su situacija.
– Turbūt dažniau psichologinės pagalbos kreipiasi patys krepšininkai. O ar tenka padirbėti su treneriais?
– Be abejo, kad bendradarbiavimas vyksta. Žaidėjams didžiausias autoritetas vis tiek yra treneris. Jis priima sprendimus, kas žais, kas nežais. Jo žodis yra pagrindinis. Man su treneriais visuomet tenka labai daug bendradarbiauti, ieškoti kartu vienokių ar kitokių sprendimų. Kas susiję su trenerių darbu, jis labai labai stresinis, labai daug dirgiklių. Ką matau, tai kad treneriai labai stipriai išsisemia sezono metu. Būna tų nuopuolių, pralaimėjimai veikia labai stipriai, atsakomybė didelė, ypač Kauno „Žalgirio“ komandoje, kur reikalavimai yra aukščiausi. Trenerius tie pralaimėjimai stipriai veikia ir tikrai bendradarbiaujame su jais.
– Ar galite įvardinti pagrindinius skirtumus dirbant su krepšininkais ir treneriais? Kaip skiriasi darbo specifika su vienais ir kitais?
– Su treneriais yra daugiau diskusijos apie taip, kaip galima padaryti geriau, kur dėti akcentus. Su žaidėjais yra šiek tiek kitaip. Treneriai yra brandesnės asmenybės, daugiau matę, daugiau žino, daugiau turi savo įvairių būdų, kaip jie daro, ką jie daro. Tai – daugiau diskusinio pobūdžio pokalbiai. Aišku, su treneriais irgi tų kritinių taškų būna įvairių, tiek komandos veikloje, tiek trenerių štabo veikloje, kur reikia pasitarti, kaip padaryti geriau. Su treneriais tai yra labiau diskusija, su žaidėjais – patariamojo pobūdžio bendravimas.
– Kas yra svarbiausia norint iš bendradarbiavimo, terapijos išgauti gerą rezultatą?
– Vėlgi, pasitikėjimas yra pamatas. Aišku, filosofinis pamatas, ant kurio tu pats stovi, požiūris į žmogų, su kuriuo tu bendrauji, kaip tu jį matai. Labai svarbu yra žinios – atpažinti tam tikras situacijas, tam tikrus problemų požymius, ką reikia daryti. Ir aišku, labai svarbi kantrybė. Be kantrybės nieko nebus. Būna tokių atvejų, kur sportininkas sako: „Va, aš pakalbėjau ir turi būti rezultatas.“ Ne, vien nuo pakalbėjimo nieko nebus. Tai turi būti tikslingas darbas, kad pajudėtum iš vieno ar kito taško. Kiek dažnai reikia terapijos? Priklauso nuo žaidėjo, jo asmenybės, problemų dydžio. Tie patys sportininkai, su kuriais tenka dirbti, tai yra didžiausias malonumas, kai jie patys išmoksta tvarkytis ir tik kažką reikia priminti. Edukacija yra labai svarbi.
– Šiuo metu dirbate „Žalgiryje“. Ar žaidėjai noriai kreipiasi į jus, ypač šiuo laikotarpiu, kuris nėra lengvas komandai?
– Pasakysiu taip – jaučiuosi svarbus tiek klubui, tiek apskritai. Tas turbūt svarbiausia. Kai tu jautiesi reikalingas, svarbus. Čia žaidžia visiški profesionalai. Jie ir taip daug apie save žino, į tai gilinasi. Gal kažkas įsivaizduoja, kad žalgiriečiai sėdi kabinete ar ant sofos guli... Tai ne, tokių nėra. Jie daug labai išsikalba ir problemas aptaria su kineziterapeutais, gydytojais, fizinio rengimo treneriais. Mes esame komanda, pasidaliname įžvalgomis. Nėra taip svarbu, kur tas žaidėjas gali pasikalbėti, išsikalbėti. Svarbu, kad būtų rezultatas. Bet tokio gulėjimo ant sofos, kaip pas Froidą, tikrai nėra (šypsosi). Viskas vyksta labai natūraliai. To būna ir kelionėse, ir lėktuve, prisėdi prie vieno, prie kito, pasikalbi. Žaidėjai tikrai nebijo ir nevengia pasikalbėti. Tu esi komandos dalis, visur esi kartu – ir varge, ir džiaugsme. Visur kartu būni ir niekas į mane nežiūri, kaip į oficialų asmenį. Susirašome ir žinutėmis, ir pakalbame telefonu. Tai tikrai nėra gydytojo ir paciento santykis.
– Kiek žinau, yra sporto/krepšinio psichologų, kurie žaidėjus moko susikurti savo atskirą asmenybę aikštelėje, į kurią jie galėtų persijungti. Kokia yra jūsų nuomonė šia tema? Ar tai yra reikalinga, jei taip – kodėl?
– Viskas yra gerai, kas padeda tam žaidėjui ir padeda komandai. Nes komandinis sportas tai... Taip, tu gali žaidėją daryti egoistu, bet ar komandai nuo to bus geriau? Kiekvienas atvejis yra skirtingas ir jeigu tam žaidėjui padeda, komandai padeda – valio. Nėra stebuklingo recepto, kuris yra pats geriausias ar pats blogiausias. Viską parodo rezultatai. Tai yra komandinis sportas, orientuotas į rezultatus. Jie viską pasako. Kiekvienas krepšininkas turi savo tikslus, ypač žemesnio lygio komandose. Jam kyla noras pasirodyti, noras, kad jį pamatytų. Aukšto lygio sporte komandos rezultatai ir komandos ryšiai yra pirmoje vietoje.
– „Žalgirio“ žaidėjai patiria didžiulį spaudimą Lietuvoje. Visgi tai yra didžiausias ir populiariausias šalies klubas. Visi komentuoja, kalba podkastuose, rašo tekstus, net lenda ir į privačias žinutes. Kas yra svarbiausia žaidėjui tvarkantis tiek su vidiniu, tiek su išoriniu spaudimu? Kaip jūs bandote padėti tokiems žaidėjams, kurie nuo to kenčia?
– Taip, spaudimas yra didelis, bet būdamas komandoje tu turi stiprų šarvą. Tai yra bendraminčiai. Kai ateini į „Žalgirio“ areną ir komanda atsilieka, tai 15 tūkst. ekspertų žino, kaip reikia laimėti, kaip reikia įmesti ir atrodo, kad kvailiausias žmogus arenoje yra treneris. Nes visi kiti žino, kaip laimėti. Faktas, kad tą spaudimą patiria visi, bet mes kalbame, kad toks yra žaidėjų, trenerių darbas. Žmonės ateina į reginį, nusiperka bilietus ir turi teisę keikti, švilpti, būti nepatenkinti. O komandoje tu susikuri šarvą, kuris toks stiprus, kad net kartais pasijuoki iš tokių atvejų. Tiesiog išmoksti nekreipti dėmesio į tai.
– Mano nuomone, vis tiek yra nemažai atvejų „Žalgiryje“, kai tas spaudimas įlenda į galvą. Kaip su tuo tvarkomasi?
– Žaidėjams aukščiausias įvertinimas yra trenerio. Kaip jis vertina, ką reikia tobulinti. Dauguma žaidėjų nebeskaito komentarų, nelabai žiūri, ką apie juos kalba. Anksčiau būdavo daugiau atvejų, kai labai imdavo į galvą, kas ir kaip apie juos parašė. Mes gi patys komandos viduje geriausiai žinome, kas ir kaip yra, kodėl vyksta, ką mes darome, kad būtų kitaip. Kai tu žinai situaciją ir turi bendraminčių būrį komandoje, kai vienas kitą palaikai, nėra taip sudėtinga išlaikyti išorinį spaudimą.
Bet aišku, būna momentų, kai matau, jog žaidėją slegia tas spaudimas. Tai persiduoda per nepasitikėjimą, užsidarymą ir dar keletą požymių, iš kurių aiškiai matosi. Mūsų vienas treneris visada sako, kad laimėti yra daug geriau nei pralaimėti. Nuo to irgi priklauso visas fonas. Bet dabar mes esame pripratę tvarkytis viduje, konstruktyviai žiūrėti į tuos dalykus. Kai tų rungtynių labai daug, žaidėjai moka ilgai neišgyventi dėl tų pralaimėjimų, nes kai kas kelias dienas rungtynės, paprasčiausiai nėra kada.
– Kiekvienas žmogus yra individualus, bet ar yra baziniai dalykai, kurie gali krepšininką paversti psichologiškai stabiliu ir padėti jam atrasti ramybę?
– Gilinimasis į save, analizavimas, kas tave erzina, kas tave išmuša iš pusiausvyros, atradimas, kodėl ir supratimas, ką daryti. Kai tu supranti, kodėl taip vyksta, kas tave erzina... Būdavo, kad teisėjai labai išmuša iš pusiausvyros, tai tada dirbi ties tuo, jog žaidėjas susikoncentruotų į rungtynes.
– „Žalgiryje“ klaidos kaina yra didelė ir žaidėjai vaikšto tarsi ant peilio ašmenų, nes jaučia pareigą duoti rezultatą. Ar yra metodai, kaip tvarkytis su perdegimu?
– Daug dalykų ateina per patirtį. O patirtis ir kraunasi iš klaidų. Svarbu, kad kai padarai klaidą neužtraukti rankinio stabdžio ir nesakyti, kad niekada to svarbiais momentais nedarysiu, bet išanalizuoji, kodėl ta klaida buvo padaryta ir eini toliau. Darai tą patį tik kitaip. Aišku, viskas priklauso ir nuo sportininko tipažo. Vieni nori, siekia būti lyderiais, laukia tų lemiamų metimų. Jie tiesiog dega. Kiti tiesiog nori nusimesti tą atsakomybę.
– Ar turite pavyzdžių iš „Žalgirio“, kokią įtaką žaidėjui turi psichologinė tvirtybė ir ramybė? Kaip viskas keičiasi, kai viskas galvoje susidėlioja į reikiamas lentynas?
– Kad žaidėjas jaustųsi gerai, jis turi jaustis reikalingas komandoje. Čia yra pagrindinis dalykas. Labai gerai krepšininkas jaučiasi, kai treneris žino jo stipriąsias puses ir jį panaudoja. Kai treneris jį vertina ir pasako, kad „tu turi ten ir ten patobulėti ir bus labai gerai“. Jeigu šitie trys dalykai yra, žaidėjas jaučiasi labai gerai. Jeigu žaidėjas jaučiasi nereikalingas, neįvertintas, neišnaudojamos jo stipriosios pusės, tada įsivelia ir nepasitikėjimas, jis atitolsta nuo komandos. Čia kiekvienam žmogui taip yra. Šioje vietoje labai svarbūs vyr. trenerio ėjimai, nes jis yra svarbiausias krepšininkui. Jeigu matai, kad treneris tavimi tiki, visiškai kitaip reaguoji, jeigu ne – labai nelengva.
– Nežinomybė ar žaisi, mažas žaidimo laikas. Kaip tai dažniausiai veikia žaidėjų pasitikėjimą savimi, sprendimus ant parketo?
– Per savo karjerą man teko dirbti su labai įvairiais treneriais, kurie toje psichologinėje, „minkštoje“ dalyje labai stipriai pažengę. Kiti toje taktinėje, „kietoje“ dalyje yra stipresni. Svarbus yra lūkesčių suderinimas. Nes jeigu žaidėjas turi per aukštus lūkesčius ir niekas jam iki tol nebuvo pasakęs, kad tavo vaidmuo bus mažesnis, tai tada žaidėjui labai sunku susidūrus su realybe. Bet jeigu komandoje buvo iškomunikuota aiškiai, tada reaguoja žaidėjas paprasčiau. Aišku, jeigu komanda laimi, net ir nežaidžiantiems krepšininkams lengviau, nes pergalės užglaisto viską.
– Treneris Andrea Trinchieri. Koks jis yra toje „minkštoje“ dalyje bendraujant su žaidėjais?
– Labi nenoriu kalbėti apie asmenybes, bet žiauriai kietas. Žiauriai kietas, tik tiek.
– „Žalgiris“ šiuo metu išgyvena ganėtinai sudėtingą atkarpą. Žiūrint iš jūsų profesinės pusės, ką įžvelgiate žaidėjuose, treneriuose? Kaip tie pralaimėjimai persiduoda psichologinei būsenai?
– Viešoje erdvėje nemažai žmonių kalba apie „Žalgirio“ psichologiją, bet labai abstrakčiai, apibendrintai. Reikia kalbėti apie konkrečius dalykus. Visi nori tų pergalių, kada tu laimi, viskas yra visiems gerai, visi patenkinti. Kai tu pralaimi, visi ieško priežasčių, kodėl. Akivaizdu, kad į komandą ateina įtampa, irzlumas, geros emocijos laukimas. Atsiranda dvejonė mačų pabaigose – ar mes ištempsime ar neištempsime. Tai yra normalu. Bet man labai patinka, kad reakcija ir darbas į tai yra labai konstruktyvūs, nėra jokių kaltinimų, kad tas kaltas ar anas. Tiesiog konstruktyviai žiūrima, ką reikia padaryti, kaip pagerinti. Neabejoju, kad mes išlipsime iš tos duobės ir labai greitai.
– Visi dabar ieško atsakymų, kodėl „Žalgiris“ žaidžia taip puikiai pirmose ir kodėl taip prastai antrose rungtynių pusėse. Jūs labai akylai stebite žaidėjus. Kiek tai yra susiję su psichologija?
– Šiuolaikinė komanda ir šiuolaikinė Eurolyga yra toks mechanizmas ir komandą veikia tiek įvairių veiksnių, tiek psichologinių, tiek taktinių. Jie labai svarbūs visi yra, tarp jų ir psichologiniai dalykai. Jau minėjau, kad būna tų dvejonių pabaigose, bet čia yra normalus dalykas. Taip pat vyksta ne tik taktinė, bet ir psichologinė kova dėl tos energijos. Tų faktorių daug, bet vienas iš jų yra psichologija.
– Ar jis yra svarbus šiuo metu?
– Viskas yra svarbu. Taktinė dalis, fizinis pasirengimas, varžovų skautinimas ir visi kietieji dalykai. Aišku, gebėjimas atsilaikyti krizinėse situacijose, kad ranka nesudrebėtų, kad nepamestum galvos, nenukreiptum koncentracijos į kitus objektus. Tai yra labai svarbu. Bet vėlgi, manau, kad šiek tiek viešoje erdvėje per daug dedamas akcentas ant žaidėjų psichologijos. Kiekvienose „Žalgirio“ rungtynėse galima rasti skirtingus psichologinės dalies akcentus. Jie yra svarbūs, bet ne iki tiek. Yra ir kiti dalykai, kurie labai svarbūs. Rungtynės yra gyvas spektaklis, kokio niekad dar kartą tokio paties nebus. Tu nežinai, kokią taktiką parinks varžovai, ką išleis, kiek duos kontakto, kokią įtaką padarys fanai.
Pavyzdžiui, tarp PAO ir „Žalgirio" fanų buvo padarytas dirbtinis konfliktas. Aš galvoju, kad dirbtinai buvo iš jų, kad sustabdytų mūsų gerą bangą. Arba to paties Atamano išėjimas iš rungtynių. Tokių dalykų vyksta labai daug.
– Palietėte labai gerą temą – rungtynių sustabdymai. Kokią psichologinę įtaką jie turi tuo metu laiminčiai komandai?
– Įsivaizduokite. Mes buvome ant bangos, emocija gera, jie mūsų nesugaudo, nežino, ką daryti ir kaip daryti. Esame ant bangos, energija, pasitikėjimas didėja, esame vis arčiau pergalės ir staiga bumt – pauzė. Ilga, ilga pauzė. Tai duoda varžovui nusiraminimą, ilgesnę, konstruktyvią diskusiją. Viskas truko ne vieną, o penkias minutes. Nori to ar ne, ta mūsų emocinė banga nuslūgsta. Negali stovėdamas išlaikyti tos pačios emocijos, kai dar neseniai buvai ant bangos. Neįmanoma vėl tuo pačiu lygiu ateiti į rungtynes. Atamanui ir PAO tai buvo naudinga ir jis žinojo, ką daro.
– Kalbant apie konkrečius žaidėjus, vienas ryškiausių persikėlimų į Eurolygą šiame sezone buvo Lonnie Walkerio atvykimas į „Žalgirį“. Jis – labai įdomus, nes Lonnie dar nebuvo žaidęs Europoje. Kaip jam sekasi tvarkytis su visais iššūkiais ir psichologija?
– Mane žavi Lonnie profesionalumas. Tas susidūrimas su Europos krepšiniu, Eurolygos krepšiniu jam buvo nauja. Bet jis labai gražiai susiorientavo, labai gražiai profesionaliai dirba. Jis labai greitai perpranta tuos dalykus. Jeigu jis liks, tai pamatysite Lonnie tikrai superinį. Čia turbūt iš Amerikos pasiimta, bet man tas jo psichologinis tvirtumas įspūdingas. Jis nuryja tuos nesėkmingus epizodus, susitvarko ir vėl eina.
Lonnie yra vienas iš tvirčiausių žaidėjų, kuriuos man teko matyti. Kaip jis neverčia bėdos ant kitų, bet susitvarko pats, supranta, kur jis pateko ir kad reikia šiek tiek kitaip organizuotis. Dabar jis yra tame etape, kur lips į viršų. Bent aš taip matau. Lonnie yra vienas iš pavyzdžių, kaip atėjus į naują aplinką pritapti ir susitvarkyti su naujais iššūkiais, nauja vieta, nauju klimatu. Nėra lengva, kai pas mus užtraukiama užuolaida lapkričio mėnesį ir atitraukiama tik kovą. Lonnie yra labai didelis profesionalas ir smagu, kad jį turime.
– Pralaimėjimų serija nėra niekam maloni ir turbūt vis tiek ieškomi kažkokie sprendimai. Kiek esate įtrauktas į juos?
– Šituose dalykuose nereikia užsikrauti gelbėtojo vaidmens, kad čia kažkuris vienas kažką padarys ir ištemps. Tai yra sisteminiai dalykai, kuriuos sprendžiame kai kur pasitardami kartu su tais, kurie priima sprendimus, ką daryti. Yra vyr. treneris, treneriai, kurie atlieka tam tikrus veiksmus, dirba konstruktyviai. Ir to gelbėtojo vaidmens tikrai nereikia, kad darytume kažką dirbtinai.
Tai yra darbiniai dalykai, yra tokia situacija. Mes žinome, pralaimėti tikrai nėra gerai. Svarbiausia, kad išliekame kaip komanda. Tai yra svarbiausia, kad nepradedame kaltinti vienas kito ar ieškoti vieno kalto. Konstruktyviai dirbi treniruotėse ir tai tikrai persikels į rungtynes. Net neabejoju. Tai, kas yra daroma, persikels tikrai.
– Treneris Andrea Trinchieri – labai stipri asmenybė. Yra suformuotas stereotipas, kad tokie stiprūs žmonės yra pernelyg išdidūs ir psichologinės pagalbos nesikreipia. Ar „Žalgirio“ strategas laužo tokį stereotipą?
– Taip, bet tai nėra terapeuto ir paciento santykis ir to nereikia. Bet mes dažnai pasikalbame, jis turi aiškią savo filosofiją, turi savo požiūrį, aš kai kur turiu šiek tiek kitokį požiūrį. Mes sėdime, diskutuojame, prieiname bendros išvados. Kai kur sutinkame, kai kur nesutinkame vienas su kitu. Bet gerbiame vienas kito darbą, vienas kito nuomones ir tas mūsų bendradarbiavimas yra abiem pusėms naudingas. Man tai tikrai naudinga, manau, kad jam irgi padeda. Bendraujame, komunikuojame nemažai. Labai įdomi asmenybė, labai didelis eruditas, išprusęs, turi labai daug multidisciplininių žinių, ne tik krepšinio. Labai smagu dėl to. Todėl gali kalbėti giliau.
– Kuo labiausiai nustebino A.Trinchieri?
– Mane labai nustebino žinių įvairiapusiškumas. Jis daug ką išmano ir turi pakankamai gilias žinias. Ir tas platus požiūris. Tikrai nesitikėjau, kad iki tiek yra. Ir to krepšinio matymas. Ne tik tos kietos dalies, bet ir minkštos, psichologinės dalies. Tikrai vau, padarė įspūdį.
– Profesinėje srityje kartais pasiekiame tokį lygį, kai žinome, kad esame šitos srities viršūnėje, pike. Kaip, pasiekus tokią karjeros stadiją, išlikti žemiškam ir neišaukštinti savęs savo karjeros ar kitų žmonių sąskaita?
– Pirmiausia, aš galvoju, kad svarbiausias yra noras tobulėti. Čia kiekvienam treneriui irgi. Jeigu tu sustoji, tu pradedi po truputį važiuoti žemyn. Tas atvirumas kitai nuomonei, nuomonių išklausymas, nes visko aprėpti tikrai negali. Taip pat svarbus gebėjimas sugeneruoti visas idėjas, paimti tai, ką galima, ir kad tam tikroje situacijoje tu galėtum paimti tam tikrus sprendimus. Tas noras mokytis, generuoti idėjas ir priimti sprendimus neabejojant. Tai yra svarbiausias dalykas. „Top“ lygio treneriai, su kuriais man teko dirbti, jie turi šitą savybę. Labai imlūs, labai nori tos skirtingos informacijos bei supranta, kad to baigtinio žinojimo nėra. Ne išimtis ir treneris Trinchieri.
– Kokie yra pirmieji požymiai, kai pamatote, kad treneris ar žaidėjas per gerai apie save mano?
– Tas iškėlimas savęs aukštai nebūtinai yra blogas dalykas. Yra išpuikimas ir yra tikslingas savęs pakėlimas. Vyriausiasis treneris turi būti autoritetas. Jis turi būti šiek tiek tikslingai pasikėlęs, nes tu kiekvieną kartą eini į mūšį ir tie tavo kareiviai turi jausti, kad tu esi autoritetas, gerąja prasme pasikėlęs. Tu turi žinių, tavimi galima pasitikėti, tu tvirtas, drąsus, nepanikuoji.
Tai būtina mūšyje, nes kai jis vyksta, nėra laiko gilioms diskusijoms. Autoritetas būtinas. Čia kažkas sako, kad pasikėlęs vienas ar kitas. Jeigu piktybiškai dusina kitus, tai taip, bet jeigu tai daro tikslingai ir tam, kad kiti juo neabejotų, matytų žinias. Žinių valdžia labai stipriai veikia. Kai krepšininkai ir kiti mato trenerio žinių bagažą bei į jį atsiremia.
– Vienas žinomiausių psichologinių eksperimentų, nors ir neretai kritikuojamas, yra Stanfordo kalėjimo eksperimentas, iš esmės tyrinėjęs ribas ir kraštutinumus, į kuriuos gali žmogus nueiti turėdamas galios poziciją. Kiek dažnai piktnaudžiavimas galios pozicija pasitaiko krepšinyje ir kokie to pirmieji požymiai?
– Sunkiai įsivaizduoju tokį dalyką „Žalgiryje“. Pirmiausia dėl to, kad „Žalgiris“ tvirtai stovi ant savo vertybių, „Žalgiris“ daug metų turi filosofiją.
Ji kurta nuo Vladimiro Romanovo išėjimo. Buvo pradėta tą daryti. „Žalgiryje“ vyrauja komandinis darbas ir tau niekas neatiduos, neleis visko valdyti. Tu esi vienas iš. Šalia tavęs yra kiti. Aš sunkiai įsivaizduoju šitą šioje organizacijoje. Stanfordo eksperimente buvo sudarytos sąlygos, „Žalgiryje“ tokių sąlygų tikrai nėra. Bet čia visa aplinka padaryta taip, kad komandinis darbas yra svarbiausias bei būtų leidžiama asmenybėms atsiskleisti kiek galima labiau. Nė vienas treneris „Žalgiryje“ negalėtų išsikeroti iki absoliučios galios pozicijos.
– Ar su žaidėjais, treneriais yra dirbama, kaip bendrauti, kaip teisingai komunikuoti su žiniasklaida?
– Tai yra komunikacijos skyriaus sritis, kur aš nesikišu.
