Spaudos konferenciją G.Žibėnas pradėjo nuo ilgo monologo, kurio metu dėl patekimo į finalą nedžiūgavo ir pasiuntė žinutę žurnalistams bei kritikams, kurie peikė čempionų žaidimą šios serijos metu.
„Pagarba „Lietkabeliui“. Gerai kovėsi, visą seriją. Tikrai sunku buvo kautis, ypač pirmose ketveriose rungtynėse. Šiandien ir visoje serijoje pagrindinė pergalė buvo prieš mus pačius. Nėra kur per daug švęsti. Tai yra vis tiek privaloma pergalė ir privalomas patekimas į finalą. Pagaliau susilyginome savo energija su sirgaliais. Jie visą seriją buvo labai labai, o mes labai labai buvome tik šiandien. Labai noriu padėkoti už didžiulį palaikymą sunkiu metu, gavau daug žinučių. Ta kultūra keičiasi ir žmonių palaikymas nuo mūsų savanorių, nuo mūsų fanų, pradedant ir baigiant atsitiktiniais žmonėmis gatvėje. Tą aš turiu pabrėžti, nes tikrai nebuvo lengva viduje. To nerimo buvo nemažai, atsakomybė didelė šioje serijoje.
Tą beždžionę pagaliau nusimetėme sau nuo pečių. Mūsų žaidėjai nusipelnė daugiau pagarbos. Ką iš girdžiu aplink komandą, toje pačioje medijoje: „Gėda, gėda kažkur. Dar kažkas. To nepadaro, to nepadaro, neuždaužo to „Lietkabelio“. Vienais metais mes 3:2 laimime prieš „vilkus“ – labai gerą komandą, labai talentingą. Kitais metais mes žaidžiame prieš labai gerai treniruojamą komandą – „Lietkabelį“. Ir visada yra viskas gėda. Nemanau, kad čia kažkur yra gėda penktus metus patekti į finalą. Bet čia yra mano nuomonė“, – sakė strategas.
Lemiamose rungtynėse „Rytas“ laikė iniciatyvą didžiąją laiko dalį. Antrajame kėlinyje sostinės klubas smogė spurtu 27:16 ir į pertrauką nusinešė 18 taškų pranašumą (51:33). Nuo to laiko čempionai atgal nebesižvalgė.
„Pagaliau visi 11 žaidėjų buvo įsikandę į rungtynes, – aiškino treneris G.Žibėnas. – Nesvarbu, kas kiek žaidė. Jeigu taip atvirai – rytinėje treniruotėje net nebuvo tokių minčių žaisti 11 žmonių rotacija, bet gerai pradėjome mačą ir visiems norėjosi duoti šansą, nes buvo užsivedę. Norėjosi duoti šansą tokiose rungtynėse. Jie dirba sunkiai, kad tokiose rungtynėse sudalyvautų. Neteisinga juos kažkur palikti ant suolo, juolab kad laukia kitas etapas. Gerąja prasme nuostaba buvo, kad visi žaidėjai buvo pasiruošę tokioms rungtynėms. Tai yra vienintelis šansas taip eiti mums taip toliau.“
Viena „Ryto“ sirgalė visas rungtynes stovėjo su plakatu, ant kurio parašyta: „Per trejus metus laimi du titulus ir tik vienerių metų kontraktas? Ar LKL čempionai nenusipelnė daugiau pagarbos?“
Būtent prieš metus G.Žibėnas pasirašė su klubu vienerių metų kontraktą ir akivaizdu, kad plakatas skirtas stratego situacijai nušviesti.
Krepšinio kuluaruose taip pat kalbama apie tai, kad „Rytas“ sezono metu kalbėjosi su potencialiais kandidatais perimti vairą iš G.Žibėno. Garsiausiai nuskambėjo Manto Šerniaus pavardė.
G.Žibėnas buvo paklaustas, kaip jaučiasi, dirbdamas tokiomis sąlygomis ir girdėdamas tokias kalbas.
„Ar žinote, kokiam klubui atstovauju?“ – paklausė G.Žibėnas.
Jis buvo paprašytas išsiplėsti.
„Aš atstovauju „Rytui“. Normalu, kad tų kalbų apie trenerio kėdę bus visuomet. Visada jų buvo. Ne pirmas kartas. Nežinau, kiek jau kartų esu tai girdėjęs. Pirmais kartais tai tikrai darydavo įtaką. Pernai iš „vilkų“ buvo kažkokios provokacijos, šiemet kažkas buvo. Tokį darbą dirbdamas, tu privalai atsiriboti, tu privalai žaidėjams neišsiduoti, kad turi kažkokio nerimo. Tas nėra lengva, reikia pripažinti. Su metais tu šiek tiek kitaip reaguoji. Ar tai padeda? Nežinau, turbūt, kad ne. Tiesiog išmoksti tai ignoruoti“, – dėstė specialistas.
– Treneri, kaip tvarkotės su tokiu milžinišku spaudimu?
– Yra žmonių ratas, kurie labai stipriai palaiko. Yra šeima ir trenerių štabas, žaidėjai, kurie girdi tuos dalykus, bet toliau išlieka profesionalais, laikosi žaidybinio plano ir nori tuos visus skeptikus nutildyti. Einame išvien kartu su komanda ir koncentruojamės tik į tai, ką mes turime kontroliuoti. Visi kiti klausimai ne man, nes aš negaliu kontroliuoti tų dalykų. Turiu tai išmokti ignoruoti. Su metais tas kažkiek pavyksta, gal kažkiek lengviau.
– Kaip pavyko įtikinti komandą „įsikąsti“ į šias rungtynes?
– Viskas prasidėjo nuo rungtynių. Manau, kad žaidėjai patys pasikalbėjo po rungtynių. Grįžus į Vilnių sirgaliai mūsų laukė. Daug tokių dalykų. Nusprendėme prasivėdinti galvas. Davėme laisvą dieną prieš šias rungtynes. Tas labai padėjo.
– Dažnai pabrėždavote atsarginių trūkumą, tačiau šiandien visa komanda atėjo į rungtynes. Kalbant apie visų aptarinėjamą Parkerį Jacksoną-Cartwrightą, kaip pavyko jį prikelti?
– Mums, trenerių štabui, kažko spausti prieš šitas rungtynes tikrai nereikėjo, gal net kai tik juos raminti. Bet komandos senbuviai tikrai jį palaikė tada, kada reikėjo, kai jam nėjo kažkas. Jis taip pat yra puikus žaidėjas, asmenybė, nepaisydamas savo asmeninės statistikos ar kažko. Kitose komandose jis žaidė daug, bet atvykdamas čia paaukojo savo 16-18 metimų per rungtynes tam, kad išskirstytų kamuolius, pats pataikė. Jam buvo sunku prisitaikyti prie mūsų, bet lemiamose rungtynėse visuomet pasimato tikrosios komandos spalvos. Po pralaimėtų ketvirtųjų rungtynių pasakiau, kad penktasis mačas parodys mūsų tikrąjį veidą. Kas mes tokie esame, ką mes pasistatėme per komandą. Smagu, kad savo žiūrovų akivaizdoje parodėme tas gražiąsias spalvas. Smagu, kad vilniečiai stebės finalą, o ne mažąjį finalą.
– Prieš sezoną vienas iš tikslų buvo patekti į LKL finalą. Bent vieną įvykdėte, nes į KMT finalą bei FIBA Čempionų lygos atkrintamąsias nepatekote. Ar yra kažkoks palengvėjimas dabar?
– Visi atvira gerkle: „Gėda, gėda.“ Aš nematau, kur gėda „Rytui“ į yra su FIBA Čempionų lyga. Aš nematau, mes pralaimėjome 5 rungtynes, 2 pralaimėjome prieš čempionus, vienas pralaimėjome su paskutiniu metimu ir labai abejotinu švilpuku. Pralaimėjome vieną mačą su „Galatasaray“, jau trys pralaimėjimai. Nematau, kur čia yra gėda. Taip, gali kitaip sukristi pogrupiai, bet mes gerbiame Čempionų lygos formatą. Nepatekome tai nepatekome, bet kad čia kažkoks fiasko – aš nemanau.
Kalbant apie dabar – mes tikrai nešvenčiame, turime gerai rytoj pailsėti ir kibti į darbus bei ruoštis.
– Ar dabar, kai einate į finalą neturėdami favorito statuso, lengviau bus?
– Aš manau, kad mes šiandien jau žaidėme be spaudimo. Taip, kaip mes žaidėme, žaidėme be spaudimo. Susitarėme su žaidėjais: „Žiūrėkite, jokio čia spaudimo nėra, palikite jį visą treneriams, mes jį imame. Nesijaudinkite dėl pramesto metimo, nesijaudinkite dėl kažkokio teisėjų švilpuko. Mes turime jaudintis dėl to kamuolio, kurį nuolat išplėšia „Lietkabelis“ iš rankų arba dėl metimo iš po krepšio, kur mes nepadarome kietos pražangos. Turime čia susiimti. Tas spaudimas, nemanau, kad jo bus. Šiandien, aš manau, kad jo nebuvo. Turime būti kaip kumštis.
– Sakėte, kad spaudimo šiandien nėra, bet paminėjote, kad pergalė jums – būtina. Tai čia būtina organizacijai?
– Taip, taip. Nežinau, kaip mes čia būtume į tas rungtynes dėl trečiosios vietos ėję. Net baisu yra pagalvot, bet ne pirmas kartas. Pernai lygiai tas pats buvo. Buvome priremti prie sienos. Kažkiek žaidėjai grūdinasi, treneriai grūdinasi, organizacija grūdinasi. Smagu, kad jos nenuvylėme. Svarbiausia, kad sirgalių nenuvylėme, nes jiems tai reiškia labai daug.
– Po penktadienio pralaimėjimo žaidėjams davėte laisvą šeštadienį. Ar čia įprasta praktika ar visgi ėjimas žirgu?
– Antras variantas. Nes po antrųjų rungtynių buvo dvi dienos pasiruošti. Tokia mintis buvo laisva duoti, bet padarėme kitaip ir nedavėme. Paskutines 2-3 savaites mes tos laisvos neturime. Tas dar kažkoks irzlumas atsiranda. Reikėjo tos laisvos dienos, reikėjo ją duoti. Ėjimą žirgu padarėme ir žaidėjų šviežumas buvo kitoks. Nežinau, ar tas kažkiek padėjo jiems. Kapitonas sakė: „Tai ką, dabar tiesiai ketvirtadienį į rungtynes.“ Žinutė buvo būtent tokia – tiesiai į rungtynes ir jokių treniruočių.
