Keturioliktą sezoną NBA lygoje pradėjęs J.Valančiūnas daugelį metų buvo įvairių komandų starto penketo narys.
Per ligšiolinę karjerą jis buvo pradėjęs 848 rungtynes iš 939, bet šiemet „Denver Nuggets“ papildžiusiam uteniškiui tenka taikstytis su blausiau į jį šviečiančiomis prožektorių šviesomis.
Suprasti akimirksniu: Jono Valančiūnas minutės NBA
- 2012-13 m. sezonas: 23,9 min.
- 2013-14 m. sezonas: 28,2 min.
- 2014-15 m. sezonas: 26,2 min.
- 2015-16 m. sezonas: 26 min.
- 2016-17 m. sezonas: 25,8 min.
- 2017-18 m. sezonas: 22,4 min.
- 2018-19 m. sezonas: 22,3 min.
- 2019-20 m. sezonas: 26,4 min.
- 2020-21 m. sezonas: 28,3 min.
- 2021-22 m. sezonas: 30,3 min.
- 2022-23 m. sezonas: 24,9 min.
- 2023-24 m. sezonas: 23,5 min.
- 2024-25 m. sezonas: 18,8 min.
- 2025-26 m. sezonas: 12,5 min.
Mieste, kuriame beveik kiekvienas savo spintoje laiko 15-ojo numerio Nikolos Jokičiaus marškinėlius, nė vienam kitam centrui per pastarąjį dešimtmetį nebuvo lengva, bet J.Valančiūnas daro viską, kad serbui net ir prisėdus ant suolo, „Nuggets“ sirgaliai jo nepasigestų.
Jonas bando išnaudoti kiekvieną savo šansą, o tam, kad būtų pasirengęs, ant atsarginių suolo laiko neleidžia – nemažą dalį laiko jis stovi ir po truputį mankštinasi, o artėjant žengimui ant parketo, apšyla ant stacionaraus dviračio.
Ne viskas klostosi kaip iš pypkės. Nors per vos daugiau nei 12 minučių ant parketo Jonas renka po 8,5 taško ir 4,4 atkovoto kamuolio, bet jo minutes komanda pralaimi vid. 1,2 taško, kai su N.Jokičiumi „Nuggets“ varžovus per 35 minutes pranoksta vid. 12,1 taško.
Visgi net ir toks J.Valančiūno rodiklis jau yra progresas nuo anksčiau N.Jokičių keisdavusių centrų, o svarbiausia, kad „Nuggets“ iš pirmųjų 16 sezono rungtynių laimėjo 12 ir žengia antroje vietoje stipresnėje Vakarų konferencijoje.
Deguto į medaus statinę įlašino tik keli apmaudūs pralaimėjimai: dviejų pratęsimų dramoje pralaimėtas pirmas sezono mačas prieš „Golden State Warriors“, šios savaitės pradžioje paleistas susitikimas prieš „Chicago Bulls“, o taip pat ir netikėtas „Sacramento Kings“ triumfas Denveryje praėjusią naktį.
„Kiekvienas pralaimėjimas blogai. Galim rasti visokiausių priežasčių, kodėl, kaip ir kas, galime kaltinti visus, bet kažko pritrūkome patys ir šiandien nepasisekė, – po pastarųjų rungtynių pokalbyje su 15min sakė J.Valančiūnas. – Bet toliau einame, turime ant nosies dar vienas rungtynes. Keliaujame toliau – nesustoja visas tas konvejeris.“
33-ejų lietuvis pasidalino mintimis apie sezono startą, Denverį, net jam pavyzdį parodžiusį N.Jokičių bei naują savo vaidmenį.
– „Nuggets“ kol kas antri Vakaruose, o nuotaika, neskaitant tų kelių traumų, komandoje atrodo pakili. Turbūt galima teigti, kad sezono pradžia – vykusi?
– Nuotaika gera, sezono pradžia vykusi. Neskaitant kelių pralaimėjimų, kurie buvo tokie per plauką, galėjo baigtis visaip, tai sezono pradžia gera, viskas gerai. Tik tos traumos neprideda tikrai. Trūksta žaidėjų ir to talento truputį, bet traukiam kažkaip, bandom išsisukti ir laukiame, kada grįš.
– Visą karjerą buvai žaidėjas, orientuotas į pergales ir nesirūpinantis asmeniniais rodikliais. Bet visi krepšininkai turi ambiciją žaisti kuo daugiau, o šį sezoną žaidi mažiausiai per visą NBA karjerą, vos po daugiau nei 12 minučių. Sunku prisitaikyti prie tokio vaidmens?
– Kol laimime, tikrai nesunku (juokiasi). Viskas gerai. Keičiu tikrai nepaprastą žaidėją, tai viskas tvarkoje. Žinome savo vaidmenį visi, kurie esame antrame penkete. Bent jau aš esu susikoncentravęs į laimėjimą – man 20, 30 ar 10 minučių nedaro jokio skirtumo, jeigu galiu prisidėti prie pergalės, galiu būti naudingas.
Keičiu tikrai nepaprastą žaidėją, tai viskas tvarkoje.
– O kaip pats miestas? Man Denveris paliko gerą įspūdį.
– Gerą (šypsosi)?
– Taip, bet tik vieną dieną čia pabuvau.
– Tikrai neblogas miestas. Neskaitant aukštingumo (Denveris yra 1,6 km aukštyje virš jūros lygio – past.), prie kurio reikia priprasti, kai grįžti iš žemumų – pritrūksta truputį kvapelio (šypsosi). Bet šiaip viskas tvarkoje – švarus, gražus, tvarkingas miestas palyginus. Neturiu nusiskundimų. Bet vėlgi, ne miesto aš čia atvažiavęs apžiūrinėti. Bet tikrai viskas gerai.
– Kalbant apie tą aukštį, net ir patys „Nuggets“ labai tai akcentuoja, įspėja, gąsdina varžovus, leidžia pavojaus sirenas apie tai pranešdami, jūs netgi žaidžiate su marškinėliais, ant kurių užrašyta „Mile High City“ (miestas mylios aukštyje).
– O pats tai jauti (juokiasi)?
– Nejaučiu, bet man ir sportuoti neteko čia. O kaip sportininkams ir ką komanda daro, kad būtų lengviau?
– Turi priprasti. Kažkokios treniruotės prieš rungtynes, kad pajaustum, kuo daugiau „prisiliestum“ prie to aukštingumo. Tik per laiką, per treniravimąsi tokiame aukštyje gali priprasti prie šito viso. Kol esame namie, tol viskas gerai – pripranti ir tai tampa pranašumu prieš kitas komandas. Bet kai tik vakar grįžome iš žemumų, tai šiandien jau jaučiasi, kad sunkiau.
– Paminėjai, kad keiti neeilinį žaidėją. Prieš Nikolą Jokičių buvai žaidęs 23 kartus NBA rungtynėse, dar kelis sykius su rinktine. Dabar žaidžiate kartu. Koks tas įspūdis apie šį žaidėją?
– Geriau su juo, nei prieš jį (juokiasi). Tikrai įspūdingas žaidėjas. Nereikia nieko sakyti – visi mato. Tas IQ, judėjimas, matymas aikštelės, sudėliojimas kas, kaip ir kur turi atrodyti ir būti. Net nežinau, kaip apibūdinti, bet net smagu žiūrėti, kaip žaidžia šis žmogus.
– Iš kelių klipų socialiniuose tinkluose atrodo, kad neblogai sutariate. Kaip sekėsi su juo užmegzti? Esate vieninteliai europiečiai šioje komandoje.
– Sutariame neblogai. Nesame geriausi draugai nuo vaikystės, bet sutariame gerai, nėra problemų. Aš jau 14 metų čia (NBA – past.) esu. Man smagu matyti, kaip žmogus yra viską atidavęs, viską dedikavęs. Dirba daug, visą laiką lieka po rungtynių. Dar dabar aš čia (rūbinėje – past.) paskutinis, o jis dar procedūras darosi, prisižiūri kūną, štanguojasi, mėto. Tikrai smagu matyti. Net ir man ant karjeros pabaigos toks spyris į subinę, kai jis parodo, kaip viskas turi atrodyti – kaip tikro nugalėtojo kelias atrodo. Smagu prisiliesti.
Net ir man ant karjeros pabaigos toks spyris į subinę, kai jis parodo, kaip viskas turi atrodyti – kaip tikro nugalėtojo kelias atrodo.
– Lino Kleizos laikais „Nuggets“ rūbinėje būdavo daug aikštingų ir sudėtingų charakterių. Turbūt kartais į rūbinę net būdavo baisu užeiti. O dabar bent jau stebint iš šalies atrodo labai gera komandos chemija. Ar taip ir yra, ar tikrai tai tokių gerų vyrukų komanda?
– Tai nebaisu juk buvo čia įeiti (pokalbis vyko „Nuggets“ rūbinėje – past.), ar ne (juokiasi)? Į rūbinę įeiti nebaisu, svarbu, kad aikštelėje būtų kitiems baisu. Čia ne rūbinėje gi kovoti susirinkome, o aikštelėje. Svarbu būtų kovingumas aikštelėje.
– Vasarą buvo neeilinė situacija, kai kurį laiką nebuvo aišku, ar visgi žaisi „Nuggets“, o galbūt grįši į Europą. Ar atvykus po vasaros dar kas nors priminė apie tą situaciją, o galbūt viskas pasimiršo?
– Viskas – aš čia, mes žaidžiame, bandome laimėti čempionatą ir esame susikoncentravę į tai. Nereikia čia niekur žiūrėti, nebereikia dairytis. Sprendimas buvo priimtas tada, kai buvo priimtas. Čia jau nesustabdyti kalbų ar dar kažko, bet nei aš, nei komanda į tai nebesikoncentruojame. Einame pirmyn, žaidžiame ir bandome laimėti.
– Kalbėdami su „Nuggets“ žmonėmis suskaičiavome, kad tai jau keturiolikti iš eilės metai, kai Denveryje yra bent vienas lietuvis. Anksčiau čia buvo Artūras Karnišovas, Tomas Balčėtis, Martynas Pocius, dabar ir tu.
– Smagu, vis keičiamės.
– Bet ar neapmaudu, kad keliai su T.Balčėčiu ir M.Pociumi prasilenkė – jie Denverį paliko kaip tik tuomet, kai atvykai?
- Apmaudu ar neapmaudu, galime žiūrėti, kas kur buvo, paverkti, bet viskas, taip atsitiko, tokie yra sprendimai. Dabar esu aš vienas čia lietuvis. Gal sezono viduryje dar kas nors atvyks (šypteli)?
