– Žinoma, pasikalbame apie tai. Visą laiką jam sakau, kad „Rytas“ yra geriausia komanda Lietuvoje, o jis atsako, kad „Žalgiris“ (šypsosi). Žinoma, viskas vyksta juokais, nes esame komandos draugai. Bet smagu turėti komandos draugą, kuris taip pat ten žaidė ir labai gerai supranta tai, ką aš patyriau. Pasakoju jam, kaip sudėtinga man atvykus į Kauną, kaip jie manęs ten nemėgsta, o jis atsako: „nesijaudink, Vilniuje jie manęs irgi nemėgsta“ (juokiasi). Smagu šalia turėti vyruką, kuris taip gerai supranta Lietuvos krepšinį. Ne visi gali suprasti, koks neįtikėtinas jausmas yra žaisti Lietuvoje.
-
Dainius Adomaitis – apie Lietuvos rinktinę, pokalbius su latviu ir Javtoko skandalą
-
„Vertas šio šanso“: naujai „Žalgirio“ galvai – iš toli atskrieję linkėjimai ir komplimentai
-
Problemų užgriūtas Adomaitis į naują iššūkį neria su „lietuviškais“ veidais: „Yra jaudulio“
-
Lietuvio kvietimą priėmęs Daviesas – apie ryšį su „Ryto“ ikona ir Adomaičio košmarus
– Kaip ir jūs „Ryte“, taip ir Brandonas „Žalgiryje“ tapo legenda, netgi pateko į simbolinę Eurolygos sezono komandą ir yra prisimenamas iki šiol. Ar dalinatės su juo panašiomis patirtimis iš Lietuvos?
– Daug apie savo patirtis nešnekėjome, bet kalbėjomės apie žaidimą Lietuvoje bendrąja prasme. Kaip smagu buvo žaisti Vilniuje ar Kaune, patirti priešpriešą tarp komandų. Kartu dar ir su treneriais Dainiumi ir Efka (Evaldu Beržininkaičiu, D.Adomaičio asistentu – past.), smagu, kad turime tiek žmonių, kurie gerai supranta, ką reiškia Lietuvos krepšinis.
– Ar matėte praėjusio sezono LKL finalą, kuris susiklostė dramatiškai, įskaitant ir lemtingą Sylvaino Francisco šūvį ketvirtajame mače Vilniuje ("Žalgiris" laimėjo prieš "Rytą" 3-2)?
– Nežiūrėjau pirmųjų ir antrųjų rungtynių, bet mačiau trečiąsias, ketvirtąsias ir penktąsias. Tai buvo puiki serija. Manau, kad „Rytas“ taip pat galėjo laimėti. Prisimenu, kad stebėdamas ketvirtąsias rungtynes Vilniuje galvojau: „jeigu jie nelaimės šių rungtynių, nelaimės ir serijos“. Jie pirmavo gal 16 taškų, bet aš trumpam atsitraukiau nuo ekrano ir kai grįžau, jau atsiliko. Tuomet žinojau, kad jeigu viskas nusikels į penktąsias rungtynes Kaune, „Rytui“ bus labai sudėtinga. Tačiau nepaisant visko, priešprieša ir visa serija buvo neįtikėtinos.
– Daug kas manė, kad nepaisant pralaimėjimo, „Rytas“ ne mažiau nusipelnė pergalės finale, nes turėjo dviženklę persvarą visose penkeriose rungtynėse, o Giedrius Žibėnas taktiniais sprendimais pranoko Andrea Trinchieri. Ką pasakytumėte tiems „Ryto“ žaidėjams ar sirgaliams, kurie vis dar negali susitaikyti su skaudžiu pralaimėjimu finale? Kaip juos motyvuotumėte naujam sezonui?
– Tai panaši situacija į tą, kurią patyriau. Pirmajame mano sezone nusitempėme juos iki penktų finalo serijos rungtynių ir buvome arti pergalės. Ateina kitas sezonas, kuriame gali laimėti bet kas, o mes atsitiesėme ir tą padarėme. Pernai laimėjo „Žalgiris“, bet viskas gerai – turi suprasti, kad tai tik vienas kartas ir laikai pasikeitė. Nebebus taip, kaip tada, kai „Žalgiris“ laimėjo 11 kartų iš eilės. Nemanau, kad Lietuvoje taip dar įvyks, ypač šiame sezone, kai „Rytas“ surinko tokią galingą sudėtį. Žinoma, ir „Žalgiris“ turi labai stiprią komandą.
Manau, kad kiekvienais metais ši priešprieša tik gerės, nes ir „Rytą“ dabar jau galima vadinti galiūnu. Kai pasikalbame su tais žaidėjais, kurie buvo mano komandos draugai „Ryte“, jie taip pat pažymi, kad „Rytas“ tampa vis stipresniu. Tai – tikra palaima Lietuvos sirgaliams, nes LKL tampa beprotiškai gera lyga.
Turi suprasti, kad tai tik vienas kartas ir laikai pasikeitė. Nebebus taip, kaip tada, kai „Žalgiris“ laimėjo 11 kartų iš eilės.
– Kalbant apie prasidedantį sezoną, „Rytą“ paliko kapitonas Margiris Normantas, bet jį ir toliau treniruoja Giedrius Žibėnas, liko Gytis Radzevičius, komandą papildė du puikūs gynėjai Jerrickas Hardingas ir Jordanas Walkeris, taip pat ir Jacobas Wiley. Ko tikitės iš šios komandos – galbūt tai laikas pagaliau sužibėti ir FIBA Čempionų lygoje?
– Apie tai iš karto ir pagalvojau. Kai jie pasirašė sutartis su tais dviem gynėjais ir vėliau pridėjo Jacobą Wiley, iš karto pamaniau, kad tai gali būti sudėtis, leisianti jiems pagaliau įveikti tą barjerą Čempionų lygoje. Šis turnyras labai skiriasi nuo LKL, nes ten turi tik 6 rungtynes. Nebus taip, kad visada žaisi savo geriausią žaidimą, tad tau reikia tokių vyrukų kaip „Jelly“ (J.Walkerio pravardė – past.) ar Jerrickas Hardingas, kurie gali bet kurį vakarą tau atnešti 20 ar 25 taškus bei pastūmėti tave link pergalės. Jie turi ir patirties su Radzo bei [Artūru] Gudaičiu. Manau, kad jie surinko puikią sudėtį ir manęs nė kiek nenustebintų, jeigu tai būtų metai, kai jie žengs į Čempionų lygos aštuonetą.
– Ar žinojote, kad didžiausi „Ryto“ pastarųjų metų priešai Vilniaus „Wolves“ jau iširo?
– (Juokiasi).
– Noriu paklausti – ar jaučiatės savo galingais pasirodymais prisidėjęs prie to, jog ši komanda nustojo egzistuoti vos po trejų metų?
– Galėčiau sakyti, kad prisidėjau prie to, bet manau, kad įtakos turėjo daugybė faktorių. Manau, kad jie nesugebėjo atitikti standartų, kuriuos patys sau išsikėlė. Manau, kad jie tiesiog nesugebėjo pasiekti to, ką norėjo pasiekti.
Beprotiška, kaip viskas susiklostė. Ne iki galo supratau visą istoriją su klubo savininku ir kas ten vyko, bet šiek tiek daugiau sužinojau per savo antrąjį laikotarpį Vilniuje. Žmonės man vis sakydavo: „nesijaudink, ilgai jie neištemps“. Netikėjau tuo, bet dabar, kai tai jau įvyko, išties beprotiška tai matyti.
– Grįžtant prie dar vienos jūsų buvusios komandos – „Hapoel“ vasarą sudrebino žaidėjų rinką, įteikdami Vasilije Micičiui rekordinį kontraktą Europos krepšinyje. Ar jūs šokiravo tokie skaičiai ir kiek toli Eurolygoje gali žygiuoti Tel Avivo komanda?
– Jei atvirai, manęs nešokiravo. Pabuvęs ten metus ir susipažinęs su Oferu Yannay („Hapoel“ savininkas, multimilijonierius – past.) supratau, kad didžiausias jo siekis – paversti Tel Avivo „Hapoel“ geriausia komanda. Žinojau, kad jis išleis daug pinigų. Sunku buvo išsiskirti su „Hapoel“, nes Oferas yra puikus vyrukas, kuris tavimi pasirūpina.
Jei atvirai, manau, kad jų sudėtis leidžia jiems galvoti apie finalo ketvertą. Bet susižaidimas, keliolių kiekis ir žaidimas be sirgalių turės didelę įtaką jų pasirodymui. Jei jie susitvarkys su tuo, jie turės šansą patekti tarp keturių geriausių.
– Pabaigai, klausimas, kurį užduotų daugelis ištikimiausių „Ryto“ sirgalių. Kada sugrįšite į Vilnių?
– (Juokiasi). Tai klausimas, į kurį atsakymą vis dar bandau išsiaiškinti. Visada sakiau, kad norėčiau sugrįžti, bet dabar noriu uždirbti kuo daugiau pinigų, pasimėgauti buvimu ir žaidimu čia. Bet nesijaudinkite, „Rytas“ visada yra mano mintyse. Tikiuosi, kad prieš karjeros pabaigą dar galėsiu sužaisti pusę, visą, o gal ir du sezonus Vilniuje. Visada sakiau, kad iki karjeros pabaigos dar noriu užsivilkti „Ryto“ marškinėlius.
– Ar vis dar pasvajojate ir apie savo marškinėlius „Ryto“ arenos palubėse?
– Tai būtų didžiausios mano svajonės išsipildymas, jei mano marškinėliai ten atsidurtų (šypsosi).
