– Vienas esminių žiniasklaidos uždavinių – informuoti, objektyviai pateikti informaciją, nušviesti situacijas ir įvykius, tačiau neretai išgirstame kaltinimų tendencingumu. Kokia šiandien yra žurnalistika – labiau informuojanti ar formuojanti? Esant tokiai geopolitinei padėčiai kaip šiandien, ar tai gerai, ar kaip tik labai neigiama tendencija?
– Laiko nepasirinksi, kaip yra sakę senovės kinai – „neduok Dieve gyventi permainų laiku“. Vis dėlto nuo to laiko, kuriame gyvename, niekur nepabėgsime. Visiškai sutinku su teiginiu, kad mes – šiuo atveju turiu galvoje žiniasklaidą plačiąja prasme, žiūriu ir į save – labiau ne informuojame, o vis tik formuojame. Kažkas iš senosios kartos žurnalistų man yra įdomiai pasakęs, kad, pavyzdžiui, sovietmečiu žurnalistai tokie nebuvo – tai buvo ideologinio fronto kariai.
To, kas dabar vyksta, aišku, nepalyginsime su minėtais laikais – Lietuva yra demokratinė šalis ir nėra autoritarizmo daigų, tačiau man ir daliai kolegų iš tiesų atrodo, kad mes labiau formuojame ir primetame diskursą. Be to, reikėtų įvertinti ir tai, kiek stipriai esame nešami įvairių algoritmų.
Ar tai yra blogai ar gerai – sunku pasakyti. Aš visuomet stengiuosi atsitraukti ir apmąstyti. Amžiną atilsį Ramūnas Terleckas per tinklalaidę mane buvo pritrenkęs klausimu – ar įmanoma per karą būti žurnalistu? Tai labai, labai sunkus klausimas. Su tuo klausimu po interviu vaikščiojau dar kelias savaites. Turbūt vienareikšmio atsakymo nėra, bet mano būtų toks – labai sudėtinga, ypač geopolitiniame kontekste. Taigi mes esame tam tikro ideologinio fronto kariai su visomis iš to išplaukiančiomis teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis.
– Ką jūs iš patirties ir iš kolegų patirčių matote – kur šiandien yra didžiausi žurnalisto atsakomybės iššūkiai?
– Matyčiau kelias grėsmes. Viena – jau minėti algoritmai, kai net nežinome, iš kur tie naujienų srautai ateina, kodėl ir kaip jie mus neša su visa banga. Antra didelė grėsmė – vadinamosios melagienos. Labai sudėtinga dabar vyraujančiame informaciniame chaose atskirti nuomones, emocijas ir pramanus nuo faktų, o tam, kad tikrai išlukštentum, reikia skirti labai daug laiko.
Mano nuomone, žurnalistas turi ir daugiau atsakomybių, ne tik tą pagrindinę – atskirti faktus nuo kitokio pobūdžio informacijos, bet ir, pavyzdžiui, išklausyti visas pozicijas, stabdyti vadinamąją „hate speech“ (red. past. neapykantos kalbą), kurios dabar tikrai turime labai daug.
Yra dvi žurnalistinio darbo pusės: viena – tai laisvė, kas yra mūsų altorius, bet kita pusė – atsakomybė. Negali būti vieno be kito, nes jei būsime tik laisvi – darysime ir sakysime tai, ką norime, neįvertindami pasekmių, juk niekur toli nenukeliausime.
Žurnalistui labai svarbu neprimesti savo tiesų, o išlaikyti tą sokratišką smalsumą, klausinėjimą.
Tęsiant apie iššūkius ir esmę, norėtųsi vis tik grįžti prie ištakų – mano galva, žurnalistui labai svarbu neprimesti savo tiesų, o išlaikyti tą sokratišką smalsumą, klausinėjimą. Neprimesti savo galvojimo būdo, nuomonės ar tiesos, bet tiesiog mėginti, debatuojant, ieškoti tiesos. Sakyčiau, kad nemenkas iššūkis šiandien žurnalistui yra nesivelti į įtakos bei galios žaidimus, o išlikti įsipareigojusiam sąžiningai tiesos paieškai.
– Ar žurnalisto ir ryškaus socialinių medijų veikėjo vaidmenys dera? Ar gali būti suderinami, ar geriau nereikėtų mėginti? Kiek gyvenimo, pažiūrų ir nuomonės viešinimas gali kliudyti tinkamai atlikti profesines pareigas?
– Aš labai riboju save nuo socialinių tinklų, nes manau, kad ten yra per daug emocijų. Aišku, žiūrint iš demokratinės pusės, puiku, kad žmonės gali pasakyti savo nuomonę, pasidalyti, ir bendrai žvelgiant, tai yra neblogai, tačiau lazda turi ir kitą galą.
Viena vertus, įgyvendiname savo savirealizaciją, demokratiją, „užkuriame pirtis“ merams, veikėjams, parodome problemas, kurių vieni ar kiti nenori matyti – taigi pilietiškumo prasme socialiniai tinklai turi pliusų. Vis dėlto kitas lazdos galas – jog socialinė medija yra grubios kalbos, įžeidinėjimų, neatsakingų pasisakymų aikštelė.
Yra žmonių, kurie socialinėje medijoje reiškiasi labiau kaip žurnalistai, o yra tokių, kurie labiau kaip nuomonės formuotojai, tačiau pastarieji nesivargina patikrinti faktų ar atsakingiau žiūrėti į turinį. Mano nuomone, tai reikalauja labai didelės atsakomybės, nes riba tarp neigiamo poveikio ir naudos – labai slidi.
– Ar viešasis interesas svarbesnis už moralinius dalykus? Tikiu, kad ne vienas žurnalistas ne kartą yra susidūręs su šiuo klausimu.
– Džiaugiuosi, kad tokius klausimus keliame, nes jie tikrai svarbūs ir, manau, turėtų kilti kiekvienam žurnalistui. Aišku, kad viešasis interesas yra svarbiausias – dėl to nėra abejonių. Tačiau, mano galva, šiandien mes užsižaidžiame viešame tų žmonių, kurie kažką gyvenime padarė negero, spardyme.
Paskelbti faktus yra mūsų darbas, o empatija – galvojimas apie to žmogaus šeimą, nepaisant to, kad jis nusižengęs ministras, mano nuomone, irgi svarbu. Šiuo atveju nekvestionuoju tiesos svarbos, o noriu atkreipti dėmesį, kad mėgstame užsižaisti informacijos sensacingumu. Turime paskelbti faktą, bet nesimėgauti tuo – juk turime institutus, kurie toliau vertina, sprendžia: prokuratūrą, teismus ir pan.
– Klaidų pasitaiko visiems. Kaip žiniasklaida turėtų į jas reaguoti? Kas už jas atsako – žurnalistas ar redaktorius?
– Manau, kad pirmiausia, jei suklydo – pateikė informaciją, kuri turi neigiamų pasekmių ar nėra teisinga, turi atsakyti žurnalistas. O kalbant bendrai apie klaidas – Amerikos žurnalistikos tyrimų centras buvo atlikęs tyrimą: susisiekė su interviu šaltiniais. Na, sakykime, dabar mes kalbamės, jūs išleidžiate interviu, o po kelių dienų tyrėjai su manimi susisiekia ir klausia – ar mano mintys buvo tiksliai atspindėtos.
Kas mane nustebino – daugiau nei 60 proc. žmonių pasakė, jog informacija buvo perteikta netiksliai. Jei tuo remtumės, galėtume sakyti, kad klaidų kiekis yra milžiniškas. Bet, aišku, reikia įvertinti, su kokia situacija ir informacija dirbame.
Viena – kai žmogus kalba tiesioginiame eteryje, kita – kai interviu vyksta kelias valandas, ir natūralu, kad žurnalistas visko į jį nesudės. Aišku, ir aš dabar kalbėdamas svarstau – gal ne viską tiksliai pasakau, mintys juk šokinėja, kažkur nubėga, o žurnalistas vėliau sudeda tai į vieną visumą. Manau, kad didesnis klaidų kiekis yra pasakojimo žurnalistikoje.
Aš ir pats, kai kalbinu žmones, matau, kaip juos – kaip ir mane dabar – kartais tiesiog mintys nuneša į kitas temas. Bet kai žmogus pamato tekstą, jis jį perskaito visai kitaip. Net jei iš tiesų taip sakė, gali jam atrodyti, kad neatspindėta. Taigi reikia suprasti, kad tų klaidų mūsų darbe yra, ir žurnalistas turi tą priimti, atsiprašyti už klaidas ir – labai svarbu – jas ištaisyti.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.
