2013-05-02 06:14

15min.lt korespondentais Romoje pradedantys dirbti Paulius ir Jurga Jurkevičiai: „Internetinės spaudos laikais užsienio korespondento misija – dar svarbesnė“

Savaitraštis ir portalas „15min“ pasipildė naujais nariais – vyro ir žmonos tandemu. Žurnalistai Jurga ir Paulius Jurkevičiai jau 18 metų dirba ir gyvena Italijoje ir tautiečius nušviečia svarbiausiais, įdomiausiais ir pikantiškiausiais šios Pietų Europos šalies įvykiais.
Jurkevičiai
Jurkevičiai / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Apie darbo specifiką, itališką gyvenimo būdą ir įdomius nutikimus Jurkevičiai papasakojo atvirame interviu. Žurnalistai atskleidė, kad Italijoje nuolat verda aistros, todėl gerų temų jie nepritrūks.

– Kaip save trumpai pristatote nepažįstamiems žmonėms?

Paulius: Paprastai – žurnalistas. Kartais – „Foreign Press in Italy“ asociacijos narys.

Jurga: Mados žurnalistė.

– Neretai matome užrašus, tarkime, „Paulius Jurkevičius, specialiai iš Romos“, „Jurga Jurkevičienė, Milanas“, ir romantizuojame tokią veiklą. Kaip atrodo užsienio korespondento darbas?

nuotr. iš asmeninio archyvo/Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius

Paulius: Romoje, Užsienio spaudos asociacijos būstinėje, mūsų – užsienio žurnalistų – dirba beveik 500. Tarkime, JAV spaudos korpusas – 55 žurnalistai, prancūzų – 22, britų – 42. Rusijoje yra 15 dienraščių bei savaitraščių, turinčių savo korespondentus Romoje.

Užsienio korespondentų Romoje turi ir Slovakijos, Rumunijos, Venesuelos, Peru, Albanijos, Bulgarijos spauda. Kam to reikia? Manau, kad reikia, nes padeda ir leidėjams, ir skaitytojams nenuklimpti provincialume. Mažesnių valstybių spaudai provincialumas – visada aktuali grėsmė. Kita vertus, savaitraštis ar žinių portalas, turintis savo žurnalistų užsienyje, savo šalyje įgauna tam tikro politinio solidumo.

Užsienyje dirbantis žurnalistas privalo labai gerai pažinti šalį, iš kurios rašo. Matyti ir užčiuopti ją „iš vidaus“. Įdomiausia, kad internetinės spaudos laikais, kai, regis, visas žinias galima susigraibyti portaluose, tinklaraščiuose, užsienio korespondento misija tapo dar svarbesnė. Žinios dabar pasiekiamos visiems. Tačiau to maža. Reikliam skaitytojui reikia autoriaus įspūdžio, nuomonės, komentaro. Milžiniško ir smarkiai nuasmeninto informacijos srauto akivaizdoje tiesioginis žurnalisto bendravimas, galimybė pamatyti, išgirsti ir įvertinti įvykius tampa neįkainojama.  

– Ar ant pečių gula atsakomybė pristatyti ir aprašyti svarbiausius šalies, kurioje gyvenate, įvykius? Ir ar kyla minčių šiek tiek paryškinti spalvas, idant istorijos atrodytų įdomesnės skaitytojams? Juk mes, būdami Lietuvoje, nesužinosime, kaip ten iš tiesų toje Italijoje buvo.

Jurga: Taip, įvykius būtina paryškinti. Geras žurnalistas pirmiausia yra smalsus ir jautrus, o jautrus visada paryškina. Tada kelias iki skaitytojo – trumpesnis. Įgijau ilgalaikę akreditaciją Milane ir Romoje ir tai yra mano stiprioji vieta – tiesioginiai reportažai, interviu iš įvykio vietos su mados pasaulio garsenybėmis, jų klientais. Milano mados pasaulis man gerai pažįstamas, ir mane ten žino.  Todėl galiu mados pristatymus stebėti tiesiogiai ir jų nuotaiką, kitų metų kryptis perteikti Lietuvos skaitytojams ne iš agentūrų.

Pakankamai madą suprantu, esu profesionali drabužių dizainerė. Todėl galiu įvertinti ir palyginti tai, kas vyksta Lietuvos mados renginiuose. Kad yra neįkainojamos ir italų kalbos žinios, taip pat ne kartą teko įsitikinti – kalba leidžia perprasti italų būdą. Tada gali artimiau su Italijos mados gigantais bendrauti. Juk tai įdomiausia skaitytojui.

Paulius: Aš visada stengiuosi, kad mano rašinys būtų išskirtinis – rašymo stiliumi, pasakojimo maniera. Sudedu į jį viską, ką galiu. Skaitytojas turi atpažinti savo autorių. Internetinės žurnalistikos laikais, manau, tai yra labai svarbu. Atsakomybė iš tiesų yra: pasakoti ne tiek įvykius, kiek pačią šalį. Su visais jos prieštaravimais, įdomybėmis, netikėtumais.

– Su kokiais žmonėmis dirbant tenka bendrauti? Ar italai pašnekovai atviresni, emocingesni? O gal lengviau juos supykdyti (netgi taip, kad vidury interviu atsistotų ir išeitų)?

Paulius: Tenka bendrauti su daugybe įvairių žmonių. Kas savaitę mūsų spaudos asociacijos būstinėje lankosi žymūs politikai, kultūros žmonės, finansų pasaulio atstovai, garsūs sportininkai. Italijoje įvykių netrūksta: temperamentinga vidaus politika, čia aistros verda nuolat. O susipykti kartais net būtina. Dažniausiai tie italai, kuriems atvirai ir piktai išsakai savo nuomonę, vėliau pagarbiai sveikinasi. Kartą teko susikirsti su buvusiu Italijos futbolo rinktinės treneriu Marcello Lippi. „Į šį klausimą neatsakysiu, to neklauskite, šitai manęs nedomina...“ Kitas klausimas buvo: „Tai ko atėjote į Užsienio spaudos asociaciją?“ Kiek vėliau treneris nusišypsojo.

Jurga: Italai viską pasako, ką gali ir ko nereikėtų sakyti. Būtent todėl jie yra sveika ilgaamžė tauta. Mums reikia iš jų pasimokyti reikšti emocijas. Kai teko daryti interviu su dizaineriu Giorgio Armani, jis mano akivaizdoje išplūdo spaudos atstovę, supainiojusią Lietuvą su Latvija. Pamačiau dizainerį kitokioje šviesoje, nei buvau įpratusi matyti kaskart ant podiumo – ramų, besišypsantį.

– Neseniai išleidote knygą apie Italiją. Viena iš priežasčių, kodėl jos ėmėtės, buvo ta, kad šioje šalyje nenuobodu, kasdien kas nors vyksta ir neįmanoma į tai reaguoti neutraliai.

Paulius: Visiškai teisingai: Italija – tai šalis, kurioje kasdien kažkas vyksta. Galbūt todėl ir užsienio žurnalistų čia akredituota daugiau nei, tarkime, Paryžiuje. Tai šalis, kurioje daugiau laimingų negu liūdnų naujienų.

– O ar po aštuoniolikos Italijoje pragyventų metų jus abu dar galima vadinti nevietiniais?

Paulius: O kas yra „vietinis“? Tas, kuris nebesidairo į šalis, nebesidomi, nesmalsauja? Tada aš visur esu nevietinis.

Jurga: Mentaliteto prasme Italijoje tikrai jaučiamės vietiniai – emocijos ir mintys ant mano kaktos parašytos. Lietuvoje už tai tenka mokėti brangia kaina, o Italijoje tiesa, atviras žvilgsnis į akis yra vertinamas labiau už nuolankumą, sugebėjimą nešioti kaukę. Bet ir Lietuvoje atrandu vis daugiau žmonių, kurie jau atvirai žiūri į akis. Daugiausia tai yra jauni, savo išdidumą vertinantys žmonės. Labai svarbu mums, lietuviams, išmokti ne per kitus, o tiesiogiai pranešti savo nuomonę, sprendimus, net ir nemalonius. Galų gale, tai vienintelis būdas patikrinti, ar gandai teisingi. Italams garbės supratimas smarkiai įaugęs į kraują. Prarasti savigarbą – reiškia prarasti viską. Šeimą, artimiausią žmogų, darbdavį.

– Pauliau, nors mados ekspresu iš Milano į Romą knygoje keliavo Jurga, ir pats neatsiliekate – visada puošniai ir stilingai apsirengęs, tvarkingas. Esate neabejingas madai? Ar neabejingas mada gyvenančiai Jurgai?

Paulius: Būtent – esu neabejingas Jurgai, o ji – neabejinga madai. Jurga iš tiesų pasirūpina mano apranga. Kai prastai apsirengiu (pasitaiko), ji griežtai pasako: „Aš su tavimi niekur neisiu.“

Jurga: Paulius visada buvo puikus mano modelis. Italijoje vyrų elegancijai ir madai ribų nėra, o aš širdyje likau dizainere. Moterys man tikrai pavydi elegantiško ir labai karšto temperamento vyro, o jis mane pavergia suteikdamas galimybę investuoti į savo įvaizdį. Tai svarbu ir Lietuvoje, ir Italijoje.

– Jurga, savąją knygos dalį rašėte nesiremdama jokiais šaltiniais – viskas iš asmeninės patirties. Kokių perliukų pažėrėte? Ar pataupėte jų kitoms publikacijoms?

Jurga Jurkevičienė
Jurga Jurkevičienė

Jurga: Prieš trejus metus atsitiko toks įvykis – padėjau Pauliui išleisti jo knygą „Staltiesės ritmu“ ir už tai man teko brangiai sumokėti savo darbo vieta. Todėl nutariau įrodyti, kad nesu nei prastesnė žurnalistė už Paulių, nei moteris, kuri neturi ambicijų. Manau, savo „Italijos“ dalyje ir straipsniais tai įrodžiau. Taip, viskas „Italijoje“ – mano asmeninė patirtis Milane ir Romoje.  

Matyt, tose mūsų knygose slypi ir kažkoks moralinės kompensacijos principas. Ne veltui už jas atkentėjome. Pauliaus knyga „Staltiesės ritmu“ dabar atveria duris mūsų renginiams Lietuvos restoranuose. Žmonės laukia susitikimo, atvirai bendrauja, juk Lietuvoje dabar didelis susidomėjimas gastronomija. Tai yra didžiausias mūsų su Pauliumi knygų įvertinimas.

Artimiausiu metu Lietuvai ruošiame siurprizą. Ir tai bus ne knyga. Įdomu sukurti tai, ko niekas iki mūsų dar nedarė. Pabandysime... Tikiu mūsų sėkme, nes per šiuos paskutinius sudėtingus trejus metus sugebėjome išlikti kartu.

– O ko iš jūsų abiejų galima tikėtis „15min“ skaitytojams? Kokių straipsnių, temų laukti?

Paulius: Ambicingos, didelių tikslų siekiančios „15min“ komandos kvietimas – įpareigojantis. Kita vertus, jaučiu, kad dar ne viską parašiau. Su vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka jau aptarėme temas. Ir paaiškėjo, kad jų ne tiek ir mažai. Pats pirmasis rašinys bus apie naująjį 46 metų premjerą, kuris daug kam Italijoje atrodo per jaunas. Bandysiu dažniau rašyti komentarus, nors lyginti Italiją ir Lietuvą nėra dėkingas darbas, bet kartais iš toliau geriau matosi.

Italija – trečioji euro zonos ekonomika, čia daug stiprių ir žinomų įmonių, iš arti žvilgtelėsiu į krizę, kuri iš esmės grasina ne tiek pačiai Italijai, kiek visai euro zonai. Manau, atsiras mano gastronominė rubrika, kartu su portalo skaitytojais ragausime išskirtinius vynus, alyvuogių aliejų, sūrius, lankysimės garsiuose ūkiuose, restoranuose ir ne tik Italijoje. Tikrai žinau, kad man nereikės rūpintis mada, dizainu, šou pasaulio įžymybėmis, už italų ištekėjusiomis lietuvėmis. Tai rašys Jurga.

Jurga: Taip, tai mano temos. Nuoširdžiai tikiuosi, kad su naujuoju kolektyvu dirbti bus lengva.  Portalui ir savaitraščiui „15min“ rašysiu tiesiogines, karštas naujienas iš Milano, Romos, Florencijos mados renginių. Žurnalui „Žmonės“ ketinu pasiūlyti tiesioginių interviu su mados pasaulio garsenybėmis, o „Laimai“ – nedidelę rubriką su snobišku prieskoniu ir pikantišką puslapį iš Milano mados savaičių užkulisių. „Editai“ – skanių pojūčių.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą