Atšiauraus šalto grožio ir liūdesio prisodrinta knyga „Sniego vaikas“ paperka poetiškai perteikta Aliaskos gamta, atskleista jos izoliacija. Skaitant akivaizdu, kad šios knygos autorė pati gyvena šiose vietose, nes tokio autentiškumo pojūčio dirbtinai nesukursi.
E.Ivey iš tiesų kiek panaši į savo knygos herojus. Ji su šeima gyvena Aliaskoje, gana atokioje vietovėje, dienomis, kuomet nedirba knygyne ir nerašo, didžiąją dalį laiko praleidžia dirbdama sode, medžiodama, žvejodama. Ir net tai, kad jos debiutinis romanas sulaukė sėkmės visame pasaulyje, nelabai pakeitė E.Ivey gyvenimo būdo. „Aš ir mano šeima gyvename dviejuose pasauliuose. Mes medžiojame briedžius, šiaurinius elnius, meškas, renkame laukines šilauoges. Tačiau mes taip pat einame apsipirkti į parduotuves ir žiūrime filmus“, – sako autorė, kurios romaną lietuvių kalba išleido leidykla „Metodika“.
Apie tai, taip pat ir apie rusų pasaką, pakeitusią jos gyvenimą, aistrą knygoms – šiame specialiai 15min.lt duotame interviu.
 |
| „Sniego vaikas“ |
- Jūsų knyga „Sniego vaikas“ paremta rusų pasaka apie Snieguolę. Kodėl pasirinkote būtent šią pasaką – kaip ją atradote, galbūt prisiminimai apie ją atkeliavo iš vaikystės?
- Šią pasaką atradau prieš kelerius metus, kuomet dirbau „Fireside Books“ knygyne. Dėliojau į lentynas knygas ir man į rankas pakliuvo iliustruota knyga vaikams, kurioje buvo pasakojama Snieguolės istorija. Labai nustebau, kad neskaičiau jos būdama vaikas, ji iš karto sužadino mano vaizduotę. Užmečiau kitą knygą, kurią kūriau beveik penkerius metus, ir ėmiau rašyti „Sniego vaiką“.
- Prieš parašydama šią knygą Jūs dirbote žurnaliste. Kaip žurnalistika paveikė Jūsų kaip rašytojos darbą, rašymo stilių?
- Aš tikiuosi, kad tai padėjo man lavinti rašymo įgūdžius – beveik 10 metų aš parašydavau mažiausiai tuziną straipsnių kiekvieną savaitę. Manau, kad tiek žurnalistinė patirtis, tiek motinos visą gyvenimą skiepijama meilė poezijai padėjo siekti skaidrumo ir aiškumo rašant. Noriu rašyti taip, kad kiekvienas žodis būtų toks svarbus, kiek tai yra įmanoma.
- Žinau, kad rašytojai nemėgsta, kai jų romanai lyginami su kitų autorių kūriniais. Tačiau galbūt galėtumėte išvardyti, kurie rašytojai labiausiai įkvėpė rašant šią knygą? Kai kurie kritikai randa nemažai magiškojo realizmo įtakos ir Gabrielio Marcia Marquezo šešėlį, kiti atseka Knuto Hamsuno stilių. Kaip jaučiatės, kai Jūsų knyga lyginama su šiomis knygomis?
- Esate teisus – sunku lyginti savo kūrybą su kitų. Tačiau man nesunku pasakyti, kieno kūryba aš labai žaviuosi ir kurie autoriai padarė man, kad ir nedidelę, įtaką – Louise Erdrich, Annie Proulx, Toni Morrison, Cormacas McCarthy, Larry McMurtry, M. Allenas Cunninghamas. Galėčiau vardinti ir vardinti, kadangi pirmiausia aš esu skaitytoja, ir būtent knygose randu savo kaip rašytojos įkvėpimą.
- Manau, kad viena iš stipriausių „Sniego vaiko“ pusių yra tai, kaip čia pavaizduota Aliaskos laukinė gamta. Ji žiauri, atšiauri, tačiau kartu ir subtili bei graži. Tačiau šios knygos veiksmas – praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Kaip gyvenimas Aliaskoje pasikeitė per tą laiką? Kokius sunkumus, aprašytus knygoje, jūs turėjote įveikti patys, gyvendami Aliaskoje?
Aš ir mano šeima gyvename dviejuose pasauliuose. Mes medžiojame briedžius, šiaurinius elnius, meškas, renkame laukines šilauoges. Tačiau mes taip pat einame apsipirkti į parduotuves ir žiūrime filmus.
- Aliaskos miestuose gyvenimas panašus kaip ir kitose panašiose vietose pasaulyje. Čia yra prekybos centrų, visuomeninis transportas, kitų patogumų. Tačiau nuošaliose kaimo vietovėse daugybė Aliaskos žmonių gyvena panašiai kaip ir mano knygos herojai. Žmonės išgyvena medžiodami, sodininkaudami, jų gyvenimas persipynęs su laukine gamta. Aš ir mano šeima gyvename dviejuose pasauliuose. Mes medžiojame briedžius, šiaurinius elnius, meškas, renkame laukines šilauoges. Tačiau mes taip pat einame apsipirkti į parduotuves ir žiūrime filmus.
- Ši knyga yra tarsi tiltas tarp realybės ir fantazijos pasaulių, skaitytojui paliekama nemažai neatsakytų klausimų (netgi knygos pabaigą skaitytojai gali interpretuoti kaip panorėję – vieni ją suvokia kaip liūdną, kiti – kaip optimistinę), daug erdvės paliekama vaizduotei. Kartais atrodo, kad ne knygos įvykių seka, bet atmosfera yra svarbiausia. Ar Jūsų tikslas buvo palikti daug erdvės paslapčiai, vaizduotei ir galimybei skaitytojams patiems surasti atsakymus?
- Kai aš pabaigiu skaityti romaną, man patinka likti su savo pačios mintimis ir fantazijomis, todėl norėjau suteikti tokią galimybę ir savo skaitytojams. Pasakodama šią istoriją, norėjau, kad išliktų abi galimybės – Faina yra sniego vaikas, ji taip pat yra ir žmogus. Norėjau, kad ir knyga taip baigtųsi. Man kaip autorei suteikė daug džiaugsmo tai, kaip skaitytojai interpretuoja pabaigą.
- „Sniego vaikas“ dabar išversta į daug kalbų. Kur ji sulaukė didžiausio pasisekimo? Ar jau girdėjote atsiliepimų iš Lietuvos?
Net negaliu apsakyti, kaip mane nustebino ir sujaudino atsiliepimai apie knygą visame pasaulyje. Čia, Jungtinėse Valstijose, knygos kietais viršeliais variantas šešias savaites išbuvo „New York Times“ skaitomiausiųjų sąraše. Ji taip pat buvo perkamiausiųjų sąraše Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje. Kiekvieną savaitę gaunų žinučių elektroniniu paštu iš viso pasaulio – Argentinos, Indijos, Škotijos, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos. Man būtų labai įdomu sužinoti ir tai, kaip knyga buvo sutikta Lietuvoje.
- Visose šalyse, kur knyga buvo išleista, jai buvo parinkti skirtingi viršeliai. Kuris iš jų Jūsų mėgstamiausias? Ką manote apie lietuviškąjį?
- Man patinka lietuviškojo leidimo viršelis – maža mergaitė, lapė ir durys ant kalvos, tačiau labiausiai man patinka ilgas vingiuojantis šalikas su visomis tomis spalvomis ir raštais. Kiekvienas viršelis – nepakartojamas ir gražus. Žinau, kad kai kuriuos autorius erzina viršeliai, kurie parenkami jų knygoms, tačiau aš kiekvieną kartą vis iš naujo džiaugiuosi. Iš tiesų nėra nė vieno viršelio, kuris man nepatiktų.
- Su kuriuo iš knygos personažų Jums buvo lengviausia susitapatinti? Ar kurdami kai kuriuos jų rėmėtės realiais žmonėmis?
- Rašydama knygą pradedu nuo konkretaus savo ar gerai pažįstamo žmogaus bruožo. Pavyzdžiui, Džekas turi mano vyro ramų, pastovų būdą, o aš kaip Ester savo kieme nušoviau mešką. Tačiau labai greitai personažų charakteriai vystosi ir tampa visiškai nepriklausomi nuo to, kas buvo sumanyta, kartais nustebindami net mane pačią.
- Žinau, kad esate užkietėjusi skaitytoja. Apie kokias tris knygas galėtumėte pasakyti, kad labai džiaugtumėtės, jei būtumėte parašiusi jas pati? Ir galbūt galėtumėte įvardinti, pavyzdžiui, penkias knygas, kurios labiausiai pakeitė Jūsų supratimą apie literatūrą?
- Negaliu nei apie vieną knygą, išskyrus mano pačios, pasakyti, kad būčiau norėjusi ją parašyti – tačiau taip yra tik dėl to, kad grožinė literatūra, mano manymu, yra labai asmeniška ir unikali kiekvieno rašytojo kūryba. Tačiau yra labai, labai daug knygų, kurios pakurstė mano meilę literatūrai. Ir nors aš mėgstu klasiką iš praėjusių laikų, mane yra pakerėję ir šiuolaikiniai romanai, tokios knygos kaip „Love Medicine“, „Cold Mountain“, „The Brief Wondrous Life of Oscar Wao“, „Black Swan Green“, „Gilead“, „Angle of Repose“, „Ordinary Wolves“, „The Ice-Shirt“… Pavojinga net pradėti vardinti jas visas. Aš nuolatos atrandu nuostabių naujų knygų, visos jos keičia tai, kaip skaitau ir rašau.
- Kaip „Sniego vaikas“ pakeitė Jūsų gyvenimą? Ar dabar rašote naują knygą?
- Kuomet „Sniego vaiką“ pasirinko leidėjai, vienas patyręs rašytojas sakė man, kad tai pakeis mano gyvenimą, o kitas teigė, kad jis liks daugmaž toks, koks buvo. Jie abu buvo teisūs. Svarbiausi mano gyvenimo dalykai nepakito – mano šeima, mano gyvenimas Aliaskoje, mano tikslai ir rašytojos darbas.
Tačiau išleidus „Sniego vaiką“ aš patyriau daugybę nuostabių ir stulbinančių dalykų. Mano šeima ir aš galėjome pakeliauti po pasaulį, o kaip rašytoja dabar aš turiu naujų galimybių. Dabar aš rašau kitą romaną. Jis bus kiek panašus į „Sniego vaiką“ – veiksmas vyks ankstesniais laikais Aliaskoje, čia bus ir mitologijos. Tačiau tikiuosi, kad aš vis augsiu ir stūmėsiuosi į priekį.
- Nemažai žmonių, perskaičiusių šią knygą, sakė, kad jiems kilo noras patiems nuvažiuoti į Aliaską ir išvysti jos gamtą. Kokį potyrį Aliaskoje Jūs pati galėtumėte apibūdinti kaip patį mieliausią? Koks dienos laikas ar vieta Aliaskoje jums yra patys mėgstamiausi?
- Labai sunku išsirinkti kažką viena. Aš mėgstu žvejoti lašišą ilgomis vasaros dienomis, rinkti šilauoges su draugais rudenį, apsistoti tundroje, kuomet medžiojame šiaurinius elnius. Tačiau turbūt vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų yra važinėjimas rogutėmis. Tamsiomis žiemos naktimis mes pakviečiame draugus ir kaimynus prie mūsų namo, kadangi visose apylinkėse mes turime geriausią kalną, tinkamą važinėti rogutėmis.
Lauke mes uždegame didžiulį laužą, žmonės atsineša savo rogutes ir prožektorius. Tuomet visi lekiame rogutėmis mūsų ilgu keliu, – per sniegą, pro medžius. Vaikai, tėvai, seneliai – važiuoja visi. Ant vienų rogių telpa po du ar tris žmones. Keli drąsiausieji važiuoja žemyn nuo stataus kalno. Paskui mes visi susirenkame prie laužo sušilti ir vėl leidžiamės nuo klano.
