Yra laikraščių, kurie skuba paskui įvykius ir vos spėja paskui istoriją. Bet yra laikraščių, kurie patys kuria šalies istoriją.
Romos „La Repubblica“ – ne šiaip įtakingas, beveik pusę milijono skaitytojų turintis dienraštis. Tai Italijos žiniasklaidos ikona. Ji tokia reikšminga ir brangi, jog turtingiausias šalies žmogus – milijardierius Silvio Berlusconi turėjo iš savo koncerno seifų ištraukti 560 mln. eurų (1,93 mlrd. litų).
Šitai jį padaryti privertė teismas. Kažkada milijardierius taip smarkiai norėjo įsigyti „La Repubblica“ ir kitas „Mondadori“ leidybos grupės įmones, jog net papirko teisėjus. Už tai teko sumokėti.
„La Repubblica“ yra dienraštis, kuris visada atvirai ir atkakliai reiškė savo nuomonę apie S.Berlusconi ketinimus monopolizuoti televiziją. Šis dienraštis paskelbė 10 labai nepatogių klausimų buvusiam Italijos premjerui ir juos kartojo pusę metų kasdien tol, kol neapsikentęs turtuolis padavė į teismą „La Repubblica“ ir pareikalavo milijono eurų už šmeižtą.
Teismas nutarė, kad dienraštis turi teisę pateikti nepatogius klausimus politikui, ir ieškinį atmetė.
„15min“ korespondentas Romoje su „La Repubblica“ vyriausiuoju redaktoriumi Ezio Mauro kalbėjosi apie spaudos laisvę, Italijos aktualijas, spaudos ir interneto žurnalistikos santykius.
– Kokios, jūsų nuomone, naujosios Italijos vyriausybės perspektyvos?
– Naujoji vyriausybė kilo iš nelabai natūralios politinės koalicijos. Jos vadovui, matyt, teks patirti dviejų įtakingų judėjimų lyderių – Silvio Berlusconi ir populisto Beppe Grillo spaudimą. Bet ne tai yra tikroji šios vyriausybės problema. Manau, kad pati didžiausia grėsmė, su kuria gali susidurti ši vyriausybė, bus jos menka politinė reikšmė.
– Kodėl Italijoje nepopuliarūs kairieji?
– Mūsų politikos lyderiai tik visai neseniai susigaudė, kad šalis jau seniai buvo panirusi į gilią ekonominę krizę. Yra toks itališkas posakis „morto in casa“ – numirėlis namuose.
Tad štai – numirėlis yra kone kiekvieno italo namuose. Nedarbas didėja grėsmingai, gal ne taip, kaip Ispanijoje, bet su šia problema susiduria vis daugiau italų. O vienintelis politikas, kuris šią problemą matė ir apie ją kalbėjo, buvo kairiųjų lyderis Pierluigi Bersani.
Bet jis nesugebėjo kalbėti taip, kad juo patikėtų. Už kairiuosius balsavę italai nusivylę. Jie vis balsuoja ir vis atsimuša į naują pralaimėjimų sieną. Bet visuomenei reikalinga toji demokratinė arba, kaip sakytų prancūzai, respublikoniškoji energija.
Bėda ta, kad Italijos kairieji nesugeba valdyti šios pozityvios energijos. Įspūdis toks, tarsi kairiųjų lyderiai turėtų rankose galingą energijos šaltinį, bet niekaip neranda laido ir elektros lizdo jį prijungti.
– Ar pavyks išsigelbėti nuo likusių bylų S.Berlusconi tuo atveju, jeigu jis sugebės gauti senatoriaus iki gyvos galvos postą?
– Matote, senatorius iki gyvos galvos Italijoje dar vadinamas garbės senatoriumi. Aš nemanau, kad Berlusconi yra tas asmuo, kuris nusipelnė tokios garbės. Jo veikla – ne tautos vienijimas, o jos supriešinimas.
Kitas svarbus dalykas – jam iškeltos bylos, kurias norima pateikti kaip politinio susidorojimo bylas, nors dauguma teisinių problemų Berlusconi atsinešė iš tų laikų, kai jis dar nebuvo politikas.
S.Berlusconi laimėjo rinkimus, tapo premjeru, bet jis taip ir nesugebėjo tapti tuo, ką mes vadiname „uomo di stato“ – valstybės žmogumi. Tuo valstybės žmogumi, kuriam garbės sargybos kariškiai teisėtai turėtų atiduoti pagarbą. Ar padarė nusikaltimą Berlusconi? Aš nežinau. Tai turi nustatyti teismas.
Mūsų politikos lyderiai tik visai neseniai susigaudė, kad šalis jau seniai buvo panirusi į gilią ekonominę krizę.
Tačiau mes tapome vienintele valstybe, kurios vyriausybės vadovas, gindamasis nuo jam iškeltų kaltinimų, naudojosi jam suteikta vykdomąja valdžia. Įtakingos partijos lyderis nuo teisminės valdžios ginasi įstatymo leidėjo valdžia. Ar yra dar kur nors tokia šalis?
– Ar Italijoje šie dalykai gali pasikartoti?
– Aš manau, kad mes panašių dalykų daugiau niekur ir niekada nebematysime. Tai buvo tas vėlgi vienintelis atvejis pasaulyje, kai tas pats žmogus savo rankose sutelkia vykdomąją valdžią, turi parlamentinę daugumą, privačios televizijos ir žiniasklaidos koncerną ir dar kontroliuoja tris valstybinės televizijos kanalus.
Ši televizinės įtakos ir ekonominės-finansinės galios sistema iškreipė mūsų demokratiją. Prasidėjo politikų ir parlamentarų vilionės. Pašiurpau, kai pas mane užsuko vienos Azijos valstybės ambasadorius ir ironiškai paklausė: „Na, kaip sekasi prekyba parlamento deputatais?“ Aš manau, kad visų šių neįtikėtinų dalykų mes daugiau nematysime niekada.
– Ką manote apie juodaodę naujosios Italijos vyriausybės ministrę, kuri rūpinsis svetimšalių teisėmis ir integracija į šalies visuomenę?
– Tai, kad kitos odos spalvos pilietė pirmą kartą tapo vyriausybės nare, mano nuomone, liudija tik tai, kad mes esame atsilikę. Beviltiškai atsilikę. Problema, manau, yra gerokai didesnė. Reikia kalbėti apie piliečių teises. Italijoje dabar – krizė. Įžiūriu tam tikrą neigiamą tendenciją: blogėjant ekonominei situacijai, į tam tikras piliečių teises pradedama žiūrėti tarsi į prabangų institucinį priedą.
– Jūs esate ne tik politikos apžvalgininkas, bet ir stambaus, įtakingo dienraščio vyriausiasis redaktorius. Mes, užsienio žurnalistai, vertiname jūsų dienraštį už jo kovingumą ir gilią procesų analizę.
– Vertinate mus ir Lietuvoje?
Blogai tai, kad internetinės žurnalistikos aušroje buvo padaryta klaida: skaitytojas įtikintas, jog žinios, dienraščio straipsnis gali nieko nekainuoti. Ar tikrai nekainuoja? Žurnalisto darbas, jo kompetencija, kelionės, savišvieta ničnieko nekainuoja?
– Be abejo. Tačiau pastaruoju metu pastebiu ne vieną dienraštį „La Repubblica“, o du: vienas kioske – ten, kur ir buvo, o kitas – kompiuterių, išmaniųjų telefonų ekranuose. Ar šis susidvejinimas buvo paprastas?
– Šis procesas mūsų atveju vyksta palyginti sėkmingai. Mums pavyko sukurti žinių sistemą tarp internetinio žinių portalo ir dienraščio, ji veikia visą parą ir sėkmingai papildo viena kitą.
Blogai tai, kad internetinės žurnalistikos aušroje buvo padaryta klaida: skaitytojas įtikintas, jog žinios, dienraščio straipsnis gali nieko nekainuoti. Ar tikrai nekainuoja? Žurnalisto darbas, jo kompetencija, kelionės, savišvieta ničnieko nekainuoja?
Mano nuomone, žurnalisto darbo rezultatas – straipsnis yra prekė, kurios vertė yra gana didelė. Girdėjote žinią per radiją, matėte kelias eilutes monitoriuje? Ne, yra daugybė dalykų, kurių jų nežinote, nenuklausėte per radiją, nes galbūt tuo metu skutotės vonioje barzdą ar kalbėjotės su vaikais.
Ateikite, atsiverskite laikraštį, pažiūrėkite, kiek dar liko jums nežinomų faktų. Mes atskleidžiame nematomą naujienos pusę, bandome išdėstyti vieno ar kito įvykio pasekmes. Suteikiame žodį herojams. Bandome išsiaiškinti, ar kas nors panašaus vyko prieš penkerius metus. Galų gale išsakome savo – dienraščio – nuomonę. Bet ne todėl, kad norėtume jus įtikinti, kad ji vienintelė yra teisinga. Laikraštis – ne kunigas ir ne partija, jis neturi tikslo įtraukti į savo gretas ar priversti tikėti.
– Bet jūs, kaip autorius, juk norite, kad jumis tikėtų?
– Man visiškai nerūpi, kad mano skaitytojas galvotų taip, kaip galvoju aš pats. Bet mano straipsniai, mano analizė padės skaitytojui susidaryti savo nuomonę. Žurnalistas bando iššifruoti kasdienybę, nuolat ieško jos prasmingumo. Laikraštis suranda ir pateikia visos dienos prasmę.
– Koks yra internetinės žurnalistikos ir spaudos santykis?
– Internetinė žurnalistika ir spauda gali keliauti drauge. Mes turime daugiau kaip 3 mln. dienraščio skaitytojų ir 2,5 mln. portalo skaitytojų. Niekada neturėjome tokios didžiulės auditorijos. Problema tik viena: kaip suteikti jai vertę, kaip uždirbti pinigus? Jų reikia tam, kad galėčiau nusiųsti 18 žurnalistų į Afganistaną, 11 korespondentų į Iraką. Tam, kad galėčiau imtis sudėtingų žurnalistinių tyrimų, kurie kainuoja, bet mano – vyriausiojo redaktoriaus įsitikinimu – yra būtini.
– Jūsų dienraštis daug vietos skiria įvykiams pasaulyje. Turite nemažai užsienio korespondentų įvairiose šalyse. Ar internetinės žurnalistikos laikais reikalingi užsienio korespondentai?
– Aš pats trejus metus dirbau dienraščio spec. korespondentu Maskvoje, keletą kartų lankiausi Vilniuje. Dabar mano viena didžiausių baimių – ateis leidėjas ir pasakys: „Krizė, reikia uždaryti korpunktus užsienyje.“ Bet aš neįsivaizduoju, kaip gali egzistuoti nacionalinis dienraštis, kuris neturėtų korespondentų pasaulio sostinėse.
Kas tada atsitiktų: užsidarytume, užrūgtume savo itališkose naujienose. Galiu tik pasidžiaugti, kad, nepaisant krizės, išlaikėme visus užsienio korespondentus. Mūsų žurnalistai dirba Londone, Paryžiuje, Briuselyje, Berlyne, Jeruzalėje, Maskvoje, Pekine. Turime redakciją JAV, ten dirba penki žurnalistai.
