– Vilniaus ir Varšuvos santykiai nėra itin šilti. Lenkijos pusėn kreivai ėmė žiūrėti prezidentė Dalia Grybauskaitė, pernai pavasarį priekaištavusi, esą kai kurie Lenkijos politikai panūdo labiau draugauti su Rusija ir net pareiškusi, kad kai kuriuose santykiuose geriau daryti pauzę. Kiek žibalo į ugnį kliūstelėjo šitie žodžiai?
– Nenoriu pasakyti, kad dvišaliuose santykiuose susidarė krizė. Bet yra tam tikrų nesusipratimų ir konkrečių dalykų, kurie turėtų būti išspręsti.
Asmeniškai esu įsitikrinęs, kad Lietuvos ir Lenkijos strateginis bendradarbiavimas yra itin svarbus mūsų šalių saugumui. Nebus saugios Lenkijos be stabilios ir saugios Lietuvos. Manau, lygiai taip pat nebus saugios ir stabilios Lietuvos be stabilios ir saugios Lenkijos. Tai yra ne vien istorinė, bet ir šių dienų sąsaja.
Todėl apie saugumo reikalus turėtume toliau kalbėti vienu balsu.
– Ar tai darome?
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Bogdanas Klichas |
– Darėme per praėjusius 10 metų. Bet dėl problemų, su kuriomis čia susidūrė lenkų tautinė mažuma ir kurių neišsprendė ankstesnė valdžia, Lenkijos vyriausybė tikėjosi ir tikisi grįžti prie tų dalykų bei įveikti tas kliūtis. Daugiausia tai liečia pavardžių rašymą ir švietimą. Lenkijos vyriausybė nesitiki nieko kito, tik pagarbos standartams – europietiškiems standartams, kurie gerbiami Lenkijoje ir kurie aktualūs lietuvių, taip pat – baltarusių, ukrainiečių, vokiečių – tautinėms mažumoms.
Mano šalyje pirmas naujojo užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pareiškimas buvo pastebėtas ir priimtas teigiamai. Atidžiai klausėme jo žodžių. Manome, kad reikia pirmo praktinio žingsnio Lietuvos pusėje, kad grįžtume prie visapusiško abipusio pasitikėjimo, kuriuo galėjome mėgautis ne vienerius metus.
– Po Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties mus tarytum apėmė užmaršties iliuzija, o realios problemos nebuvo sprendžiamos. Gal tikrai praeityje uždelsėme iškart sutvarkyti tam tikrus reikalus ir judėti į priekį?
– Norėčiau kalbėti apie ateitį. Vyriausybės atsakomybė turėti pakankamai energijos ir drąsos išspręsti sudėtingus dalykus. Spėju, kad pačioje Lietuvoje juos sunku išspręsti, bet, turint pakankamai drąsos, galima sukurti naują aplinką mūsų bendradarbiavimui.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Bogdanas Klichas |
Mano galva, bendradarbiavimas saugumo srityje turėtų būti svarbiausias mūsų vyriausybių tikslas. Pasaulis keičiasi, mūsų kaimynai keičiasi. Rytų Europoje matome procesus, kurie kelia riziką Lietuvai, Lenkijai ir kitoms valstybėms. Matant tokius pokyčius turėtume veikti kartu.
Pavyzdžiui, vyks karinės pratybos „Steadfast Jazz“. Prisimenu, kaip kartu su jūsų ministrais Juozu Oleku ir Rasa Juknevičiene prašydavome tokių „gyvų“ pratybų pagal NATO sutarties 5-ąjį straipsnį. Jos pademonstruotų vieningą NATO pajėgų atsaką. Pirmą kartą NATO istorijoje tokios pratybos vyks Rytų ir Centrinėje Europoje. Tai – ne pabaiga. Turime vienu balsu kalbėti apie NATO įsipareigojimus pagal 5-ąjį straipsnį.
Turime kalbėti apie finansavimo iš NATO saugumo investicijų programos (NSIP) išlaikymą bent dabartiniame lygyje. Šie pinigai – esminiai, norint atnaujinti karines bazes Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Turime kalbėti apie matomą NATO buvimą mūsų teritorijose. Kaip didelis Lietuvos draugas ne kartų Šiaurės Atlanto Taryboje sakiau, kad būtina ne vien Lenkijoje, bet ir Baltijos šalyse, kitose Centrinės ir Rytų Europos valstybėse steigti NATO institucijas.
Ketvirta, esu tikras, kad viena iš pagrindinių užduočių ateičiai – specialiųjų pajėgų bendradarbiavimas. Lenkijoje daug investavome į jų sukūrimą, jūsų gerai paruoštos spec. pajėgos yra aktyvios sudėtingame Afganistano regione – pietuose. Tokia partnerystė galėtų būti reikšminga.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Bogdanas Klichas |
Atskleisiu savo svajonę. Kai 1999 m. tapau gynybos viceministru, buvau atsakingas už bendrų Lenkijos ir Ukrainos bei Lenkijos ir Lietuvos batalionų sukūrimą. Kai į ministeriją 2007-aisiais jau kaip ministras, radau trišalio Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos bataliono sukūrimo projektą. Sakau, kad to per maža, reikia brigados. Jos koncepcija buvo pristatyta ir aptarta, prieš gerus trejus metus Briuselyje buvo pasirašytas memorandumas. Šis projektas tebelaukia gero momento būti įgyvendintas. Manau, dabar nusistovėjo gera atmosfera sparčiai judėti į priekį. Kiek žinau, naujoji Lietuvos valdžia nusiteikusi imtis šio projekto. Tas pats – ir Varšuvoje. Reikia sulaukti Ukrainos ministro galutinio palaiminimo. Viliuosi, kad ši brigada bus sukurta netolimoje ateityje.
– Buksuojantys dvišaliai santykiai yra ir Lenkijos politikos problema, nes įtampa buvo atslūgusi iki užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pareiškimo pernai vasarą, esą lenkų mažumos teisės Lietuvoje silpninamos. Anot jo, Lenkija pasirengusi naujam atsivėrimui dvišaliuose santykiuose, bet toks „perkrovimas“ turi būti susijęs su Lietuvos įsipareigojimų įvykdymu. Ar patys lenkai tam pasirengę?
– Taip. Lenkijos visuomenė vertina lietuvius kaip partnerius. Mes – ne tik kaimynai, bet ir turime bendrų interesų. Todėl Lenkijos pusė bus pasirengusi grįžti prie gero dvišalio bendradarbiavimo su Lietuva, bet būtina tokį patį požiūrį turėti abiejose pusėse.
Bendradarbiavimo darbotvarkė apima ne vien karinį saugumą, bet ir energetinį saugumą, dvišalės prekybos auginimą.
– Lietuvos lenkų rinkimų akcija pirmą kartą priklauso valdančiajai koalicijai. Kokių tikitės poslinkių iš to ir iš naujos valdžios? R.Sikorskis, neradęs bendros kalbos su buvusia valdžia, vylėsi, jog tokie rinkimų rezultatai teikia vilčių, kad Lietuvos lenkų problemos bus sprendžiamos.
– Tikiuosi. Dar neturėjau galimybės aptarti politinio nusiteikimo, bet tikiuosi tai padaryti šį vakarą.
– Lietuvoje gajus įsitikinimas, kad lenkai ieško problemų ten, kur jų nėra, ir specialiai kala pleištą. Lenkai savo ruožtu kaltina lietuvius paminant jų teises. Ar mūsų tautos sugebės kada nors sugyventi, kaip normalūs kaimynai?
– Esu tikras, kad tai atsitiks, – dėl praeities dalykų. Prisimenu artimą draugą – žinomą lenkų dokumentininką Wojciechą Szumowskį, kuris 1991 m. sausį nusprendė eiti prie jūsų parlamento ir tapti ne tik jūsų kovos už laisvę liudininku, bet ir dalyviu. Taigi jis pasiėmė kamerą ir patraukė prie parlamento. Grįžęs į Krokuvą, savo draugams – buvau vienas jų – parodė vaizdus iš Vilniaus, vėliau sukūrė filmą apie Nepriklausomybės ištakas. Tuomet tai buvo svarbi politinė žinia, kuri turėjo didžiulės įtakos mano mąstymui.
Prisimenu pirmą dešimtmetį, kai Lietuvos ir Lenkijos valdžių komunikacija buvo kur kas geresnė. Manau, mums tereikia grįžti į tuos laikus. Tokią turiu viltį.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Bogdanas Klichas |
B.Klichas atvyko į Lietuvą dalyvauti neformaliame „Sniego susitikime“ Trakuose, į kurį jau šeštą kartą susirinko tarptautinės saugumo politikos strategai ir ekspertai. Artėjant Lietuvos pirmininkavimui ES, šiemet renginyje daugiausiai dėmesio skiriama situacijai Europoje ir jos vaidmeniui pasaulyje, santykiams su Rusija, ES Rytų partnerystei.
Susitikime dalyvauja apie 40 politikų, pareigūnų bei ekspertų, įskaitant Lietuvos užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrus Liną Linkevičių bei Juozą Oleką, Švedijos, Rumunijos ir Latvijos užsienio reikalų ministrus Carlą Bildtą, Titus Corlateaną, Edgarą Rinkevičių, Slovakijos vicepremjerą ir Europos reikalų ministras Miroslavą Lajčaką, JAV ambasadorių NATO Ivo Daalderį.
Bogdanas Klichas
Gimė 1960 m. Krokuvoje. Šio miesto Medicinos akademijoje įgijo gydytojo specialybę, vėliau baigė istorijos magistrantūrą Jogailos universitete, studijavo doktorantūroje.
1989–1999 m. buvo Lenkijos vyriausiojo derybininko dėl narystės ES patarėjas, 1999–2000 m. – gynybos viceministras.
2001-2004 m. buvo Lenkijos parlamento narys, 2004–2007 m. – Europos Parlamento narys.
2007 m. rudenį tapo gynybos ministru, bet 2011 m. liepą, kai Lenkijos paskelbtoje ataskaitoje apie lėktuvo katastrofą, per kurią žuvo prezidentas Lechas Kaczynskis, buvo apkaltinti pilotai ir šios šalies pareigūnai, atsistatydino.
