Maža, neteisėta, nepripažinta ir visame pasaulyje liūdnai pagarsėjusi šalis Afrikos vakarinėje pakrantėje gyvavo vos trejus metus, bet yra prisimenama iki šiol. Biafros valstybę labiausiai „išgarsino“ Nigerijos pilietinis karas, kilęs po to, kai Biafra pasiskelbė nepriklausoma, ir visuotinis, beveik biblinis badas, nuo kurio mirė apie milijoną Biafros piliečių ir kuriuo dar ilgus metus Vakarų pasaulyje buvo bauginami vaikai, nepanorę valgyti savo pietų.
Biafros valstybė susikūrė vėlyvą 1967 m. pavasarį, kai Nigerijos pietuose gyvenantys igbų genties atstovai, vedami gentainio, kariškio ir Rytų Nigerijos provincijos vadovo Odumegwu Ojukwu, paskelbė pietrytinio šalies regiono nepriklausomybę. Naująją valstybę buvo nutarta pavadinti Biafra.
Pietrytinio Nigerijos pakraščio bandymas atsiskirti nuo didžiosios valstybės nebuvo naujiena Nigerijos vadovams. Problemos prasidėjo dar 1960 m., kai Nigerija atsikratė kolonijinio britų jungo, bet nesugebėjo pakelti valdžios ir atsakomybės svorio, užgriuvusio jaunos valstybės pečius. Kolonistų nubrėžtos sienos ir įvestos taisyklės iškovojus nepriklausomybę neteko prasmes, šalyje išryškėjo religinė, gentinė ir kultūrinė takoskyra. Nigerijos šiaurėje tvirtas pozicijas užėmė musulmonai, daugiausia iš hausų ir fulanių genčių, o pietuose – krikščionys bei animistai – igbų ir jorubų genčių atstovai.
Pirmieji nepriklausomos Nigerijos žingsniai nebuvo lengvi: valdžios perversmus, politines žmogžudystes ir gentinius nesutarimus 1967 m. vainikavo Biafros atsiskyrimas, kuris abi šalis atvedė prie pilietinio karo slenksčio. Pasak istorikų, Biafros atsiskyrimas nuo Nigerijos buvo nulemtas ne tik religinių, etninių, bet ir ekonominių, o galbūt – tik ekonominių priežasčių. Bene vienintelis tuometės jaunos valstybės pajamų šaltinis buvo nafta, o daugiausia jos buvo randama pietrytiniame Nigerijos pakraštyje, būtent ten, kur įsikūrė Biafra. Manoma, kad naujosios valstybės įkūrėjas pulkininkas Ojukwu buvo ne tik aršus igbų genties gynėjas, bet ir nemažas oportunistas, manęs, kad politiškai silpna Nigerija nesugebės duoti deramo atkirčio Biafros separatistams.
Dabar jau žinome, kad pulkininkas Ojukwu buvo neteisus. Vos paskelbus Biafros nepriklausomybę ir paraginus Nigerijoje gyvenančius igbus traukti į Nigerijos pietryčius ir tapti besikuriančios valstybės piliečiais, sudundėjo karo būgnai ir 1967 m. liepos 6-ąją Nigerija paskelbė karą Biafrai.
Istorikai ir daugelis tų, kurie dar puikiai prisimena Biafros egzistavimo laikotarpį, sutartinai tikina, kad šalis tapo garsi ir iki šiol dažnai prisimenama ne dėl drąsių siekių ar trumpo valstybės gyvavimo, bet dėl bado ir to, kaip įnirtingai ši nelaimė buvo reklamuojama.
Tiesa, biblinis badas į Biafrą atslinko kiek vėliau. Pirmieji karo mėnesiai jaunai Biafros armijai buvo gana sėkmingi ir net neturėdami pakankamai ginklų jos kariai (daugiausia igbai) sėkmingai atremdavo Nigerijos armijos atakas, o kartą net išsiruošė į žygį Lagoso link, ir nedaug trūko, kad būtų užėmę didžiausią Nigerijos miestą. Pirmaisiais Biafros nepriklausomybės mėnesiais sėkmė šypsojosi ne tik naujos valstybės armijai, bet ir jos politikams – Europa ir JAV gana palankiai žvelgė į naujos krikščioniškos valstybės susikūrimą Nigerijos pietryčiuose ir, nors neskubėjo Biafros pripažinti, neskubėjo jos ir pasmerkti. Politikos ir karo dievams besišypsant, Biafros ir Nigerijos karas pasiekė aklavietę. Abi pusės turėjo užtektinai ryžto, drąsos ir noro kariauti, o ginklai ir parama iš užsienio ėmė lepinti Biafros politikus, kurie manė, kad pasaulinis šios šalies pripažinimas jau ne už kalnų.
Būtent tada (1968 m. pavasarį) Nigerijos armija ėmėsi kitos taktikos – ji atkirto Biafrą nuo vieno pagrindinių Nigerijos jūrų uosto Port Harkorto. Nigerijos vyriausybė tikėjosi, kad blokada paskubins Biafros žlugimą ar bent privers pulkininką Ojukwu derėtis. Deja, šios viltys žlugo.
Biafros politikai atsisakė derėtis ar pasiduoti ir atkakliai kariavo toliau. Blokada, karas, maisto stygius ir ligos Biafros gyventojams reiškė mirtį. Pasak istorikų, tai buvo humanitarinė katastrofa, bet kaltinti dėl to tik Nigerijos vyriausybės, kuri sumanė blokadą, nereikėtų. Prabėgus beveik pusei amžiaus nuo Biafros karo pradžios aišku, kad pulkininkas Ojukwu karo ir bado savo žmonėms linkėjo ne mažiau, o galbūt ir daugiau, nei Nigerijos kariuomenė, blokavusi biafriečių kelius link jūrų ir oro uostų.
Pulkininkas Ojukwu taip nenorėjo atiduoti Biafros atgal į Nigerijos glėbį, kad badą ir karą išnaudojo savanaudiškais ar net „reklamos“ tikslais. Jis nusamdė šveicarų viešųjų ryšių bendrovę, kad ši skleistų žinią apie badą ir genocidą, kurį vykdo Nigerijos vyriausybė Biafroje ir taip jam (Ojukwu) padėtų laimėti visuotinį pripažinimą, paskatintų pasaulio gailestį, pritrauktų paramą. Reikia pripažinti, kad šis Ojukwu planas iš dalies suveikė – žurnalistai, pradžioje britai, o vėliau ir visi kiti, aplankę Biafrą ir padarę kelis sukrečiančius reportažus apie badaujančius ir mirštančius vaikus, ilgam prikaustė pasaulio dėmesį prie šio konflikto. Karas ir badas Biafroje buvo pirmoji „televizinė“ humanitarinė nelaimė pasaulyje, kuri paskatino įsikurti ne vieną humanitarinę organizaciją ir persitvarkyti humanitarų bendruomenę.
Nereikėtų pamiršti, kad Biafros vadovas pulkininkas Ojukwu žiniasklaidą į savo mažą šalį pritraukė ne tik tam, kad ši paskleistų šokiruojančias žinias ir nuotraukas po visą pasaulį, bet ir tam, kad atsivestų humanitarines organizacijas, gailestingų Vakarų pasaulio pinigus. Pasibaisėjusios tuo, kas vyksta Biafroje, humanitarinės organizacijos maistą badaujantiems šalies gyventojams ėmė tiekti lėktuvais. Buvo sukurtas saugus oro koridorius, kuriuo lėktuvais turėjo būti gabenamas maistas, bet juo skrido ir transportiniai orlaiviai, pilni ginklų, – prisidengdamas humanitarinių organizacijų misija į Biafrą Ojukwu transportavo ir ginklus. Manoma, kad taip buvo pratęstas Biafros konfliktas ir dėl karo veiksmų ar iš bado mirė daug žmonių.
Istorikai, Afrikos tyrinėtojai tikina, kad badas Biafroje toks baisus buvo ne tik dėl blokados, bet ir dėl to, kad maistas, kuris galėjo ir turėjo pasiekti badaujančius ir kenčiančius gyventojus, labai dažnai būdavo nukreipiamas į armijos barakus, o žmonės naudojami, kaip gyvieji „bado konflikto“ skydai. Humanitarinės organizacijos siekė padėti žmonėms, o badaujančios tautos lyderis naudojosi tokia padėtimi, kad išpeštų naudos, viešumo, pinigų ir ginklų iš tų, kurie norėjo padėti nustekentiems biafriečiams.
Specialistai tikina, kad Biafros karas buvo lūžis humanitarinių organizacijų, žiniasklaidos ir Vakarų pasaulio gyventojų sąmonėje. Biafra tapo badaujančios Afrikos įvaizdžio kūrėja, ir šis Afrikos įvaizdis, kaip ir nesąžiningų lyderių kovos dėl dėmesio, pinigų ir ginklų metodai, vėliau buvo naudojamas dar ne kartą.
Biafros karas, kartu ir Biafros valstybės egzistavimas, baigėsi 1970 m. žiemą. Nuo karo, bado ir ligų mirė iki 3 mln. žmonių, daugiausia igbų genties atstovų. Vienintelis žmogus, kuriam karo baigtis neatrodė tragiška, buvo pulkininkas Ojukwu, kartu su šeiminykščiais ir turtu pasprukęs paskutiniu lėktuvu iš Biafros.
Turtingasis pulkininkas po Biafros karo daugiau nei dešimtmetį praleido užsienyje, o vėliau grįžo į Nigeriją ir užėmė aukštus politinius postus. Jo paklydimai jam buvo atleisti, nors jis pats niekada nesigailėjo dėl karo, bado ir aukų, suaukotų ant Biafros nepriklausomybės aukuro.
