VII fortą valdančios viešosios įstaigos „Karo paveldo centras“ direktorius Vladimiras Orlovas sakė, kad karinius įtvirtinimus valdanti ir daug šviečiamųjų renginių organizuojanti įstaiga negalėjo nepaminėti svarbaus praėjusio šimtmečio įvykio. „Apie Pirmąjį pasaulinį karą praėjus šimtmečiui jau galima kalbėti be nuoskaudų, objektyviai, be to, išlikę daug dokumentų, kas irgi leidžia objektyviai pažiūrėti į to meto įvykius. Antra vertus, šis karas dar nenutolęs nuo mūsų tiek, kiek, tarkim, Napoleono karai. Anksčiau buvo priimta, kad apie Pirmąjį pasaulinį karą šneka Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos istorikai. Bet šių šalių mokslininkai daugiau analizuoja imperatorių, generolų motyvus, o mažųjų valstybių istorikai geriau pastebi ir gilinasi į paprastų žmonių likimus“, – mano V.Orlovas.
Mažųjų valstybių istorikai geriau pastebi ir gilinasi į paprastų žmonių likimus“, – mano V.Orlovas.
Vytauto Didžiojo universiteto istorikas J.Vaičenonis daug kalbėjo, kaip Pirmo pasaulinio karo pradžioje gyveno lietuviai, vokiškos okupacijos režimą, masinę gyventojų migraciją į Rusiją traukiantis nuo fronto linijos.
Karo akademijos profesorius V.Rakutis papasakojo apie mūšius, kuriuose ir vokiečių, ir rusų armijose dalyvavo daug lietuvių.
Istorikų nuomone, nors Lietuva daug nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, bet kartu jį šį karą savotiškai ir laimėjo: po jo susidarė sąlygos tapti nepriklausoma šalimi, o vokiečių priespauda padėjo įsitvirtinti nuostatai, kad ne tik Rusijos, bet ir kitos šalies okupacija alina žmones, todėl geriausia kurti savo valstybę.
Pokalbių metų V.Orlovas išvirė kareiviškos košės, kuria vaišino susirinkusius, po to buvo demonstruojamas filmas „Vakarų fronte nieko naujo“. „Pasirinkome 1930 m. statytą filmą, nes tuo metu vaidinę aktoriai dar prisiminė karą, nemažai jų gal jame ir dalyvavo. Remarko romanas, pagal kurį sukurtas filmas, išsamiai ir kompleksiškai atskleidžia šio karo įvykius ir dramatizmą“, – sakė V.Orlovas.
