Tačiau yra ir kita medalio pusė. Daugumos lietuvių nuomonė apie Lenkijos kelius yra susiformavusi iš kelionių pagrindinėmis šalies arterijomis, kuriomis vyksta intensyviausias automobilių srautas. Tačiau vos pasukus iš pagrindinio kelio į vietinės reikšmės keliuką, vairuoti tampa daug maloniau, kadangi ne tarptautinės reikšmės keliai iš esmės yra pustuščiai.
Vietinės reikšmės keliuose automobilių srautas nėra didelis. Jei tik vairuotojas nebando įsivaizduoti esąs autostradoje Kaunas-Klaipėda, kelio plotis tokiu atveju tampa nelabai svarbus.
Be to, Lenkijoje rasti vieškelį ar žvyrkelį yra nepaprastai sunku. Visi keliai čia asfaltuoti. Tad mėgaujantis gražiais vaizdais, plaukiančiais pro šalį, galima toliau planuoti kelionę istoriniais keliais.
Rešelis ir Šv. Lipka
Visai netoli Mozūrijos ežeryno įsikūręs nedidelis ir tvarkingas miestelis Rešelis (lenkiškai Reszel, dar žinomas kaip Rešlius) turistus vilioja gotikine pilimi, kurią 1350-1401 metais pastatė kryžiuočiai.
Miestelyje gyvena apie šešis tūkstančius gyventojų. Turistų per metus čia apsilanko kelis kartus daugiau. Apžiūrėję pilį ir nuo jos bokštų pasižvalgę po apylinkes, turistai paprastai traukia apžiūrėti čia pat stovinčios gotikinės Šv. Petro bažnyčios, statytos XIV a. pabaigoje.
Visai netoli Rešelio įsikūręs dar mažesnis miestelis – Šventoji Lipka, irgi sutraukiantis daugybę keliautojų. Į šį miestelį plūsta ypač daug maldininkų, kuriuos traukia didingas Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo kompleksas – barokinė bažnyčia su čia pat esančiu jėzuitu vienuolynu.
Bažnyčioje keliautojai gali klausytis unikalių vargonų muzikos. Šie vargonai vadinami „šokančiais“, kadangi, jiems grojant, ant instrumento šoka įvairios figurėlės.
Lenkai garsėja savo pamaldumu, tad keista buvo matyti nuorodas į nudistų paplūdimius paežerėje vos už kelių kilometrų nuo Šv. Lipkos miestelio.
Fromborkas ir Elbingas
Aismarių pakrantėje įsikūręs žvejų miestelis Fromborkas ypač didžiuojasi tuo, kad čia net 20 metų gyveno ir dirbo Mikalojus Kopernikas. Čia jis ir palaidotas.
Fromborkas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas 1278 m.Vieną gruodžio dieną kaime buvo švenčiama „jaunikaičių diena“. Vakarėjant du jaunuoliai ir dvi merginos nuėjo į pirtį, nusinešė gėrimų, užsirakino ir pradėjo linksmintis. Vietos gyventojai pasakoja, kad toks elgesys negalėjo likti nenubaustas.
1329-1388 m. Fromborke buvo pastatyta įspūdinga gotikinė katedra. Iki mūsų dienų ji buvo kelis kartus perstatyta.
Katedra pastatyta ant aukštos kalvos ir apjuosta gynybine siena, saugojusia nuo priešų puolimų.
Fromborkas išgarsėjo po to, kai čia apsigyveno M.Kopernikas. Astronomas Fromborke buvo apsistojęs 1512-1516 ir 1522-1543 m. Jis Fromborke 1543 m ir mirė.
Didžiulio turistų susidomėjimo Fromborke sulaukia greta katedros stovinčiame „Varpų bokšte“ įkurtas planetariumas ir virš jo esanti Fuko švytuoklė, įrodanti žemės sukimąsi aplink savo ašį.
Iš Fromborko pasukus Gdansko uosto link, neilgai trukus pasiekiamas Elbingas (lenkiškai Elblag). 1237 m. čia buvo pastatyta kryžiuočių pilis, greta buvęs kaimelis greitai augo ir jau 1246 m. jis gavo miesto teises. XIV a. Elbingas buvo svarbus uostas ir priklausė Hanzos sąjungai.
Su laiku Elbingas tapo svarbiu pramoniniu miestu, čia buvo gaminami net povandeniniai laivai. Dėl savo karinės pramoninės reikšmės Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Elbingas buvo smarkiai bombarduojamas. Per karą buvo sugriauta apie 65 proc. miesto.
Dabar Elbingo senamiestis atstatytas pagal senus brėžinius ir atrodo labai panašiai kaip ir iki karo.
Visai netoli Elbingo, ant ežero Druzno kranto, yra vieta, vadinama Truso. Marija Gimbutienė teigia, kad „tai yra seniausias žinomas istorinis pavadinimas Baltijos jūros regione“.
Miestas buvo įsikūręs svarbiame prekybiniame kelyje. Jį be vargo buvo galima pasiekti vandens keliu, plaukiant tiesiai iš Baltijos jūros.
Pirmą kartą Truso vardas buvo pavartotas maždaug 890 m.
Trusas, kuris archeologų buvo aptiktas 1897 m., mokslininkams suteikė daug neįkainojamos medžiagos apie to meto gyvenimą. Per kasinėjimus surinkti radiniai šiuo metu yra eksponuojami Elbingo muziejuje. Trusui čia skiriama labai daug dėmesio.
Siaubinga istorija Ungure
Apskritai šioje Lenkijos dalyje yra daugybė miestų ir miestelių, turinčių turtingą istorinę praeitį. Pavyzdžiui, iš Elbingo pasukus Torūnės link, reikia pravažiuoti Malborką, kuriame stovi įspūdinga Marienburgo pilis. Važiuojant toliau, prieš akis iškyla 1232 m. įkurto Kvidzyno katedra, iš kurios varpinės atsiveria graži apylinkių panorama.
Viduramžiais Kvidzynas buvo vadinamas Marienverderiu ir buvo stiprus kryžiuočių forpostas. Jis beveik nebuvo sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, išliko ir senosios pilies fragmentai. Šiandien mieste gyvena šiek tiek daugiau kaip 40 tūkst. gyventojų.Jei kas netiki, lai ir jį ugnis tykiai išdegina. Kas slapčia Dievo įsakymo neklauso ir jam prieštarauja, To mintis Viešpats tepagydo. O keleivi, tebūnie tau pamoka, Kaip baudžiama už nuodėmingą tuštybę!
Važiuojant toliau pasiekiama Torūnė, suvaidinusi svarbų vaidmenį ir Lietuvos istorijoje. Iš Torūnės sukant Lietuvos link, kelią pastos savo istorija ir architektūriniais paminklais turtingas Olštynas.
Iš Olštyno keliaujant toliau, už Elko, artėjant prie Augustavo, pasiekiamos buvusios jotvingių žemės. Tauta, neatlaikiusi lietuvių, kryžiuočių, lenkų, Kijevo Rusios atakų, seniai išnyko, tačiau vietovardžiai čia iki šiol išlikę baltiški. Net nuo kelio, kuriuo grįžtama į Lietuvą, matyti Skomanto ežeras. Manoma, kad ežeras vadinamas paskutinio nykstančios genties karo vado vardu, čia esą stovėjusi jo pilis.
Lankantis šiose vietose, verta užsukti ir į šiek tiek tolėliau esantį miestą – Vengoževo, senovėje vadintą Unguru. Miestelis įsikūręs buvusiose galindų žemėse.
Greta vaizdingų Mozūrų ežerų Unguras pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1335 m. Kryžiuočiai čia buvo pastatę pilį, kurią 1365 m. sugriovė Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. Pilies sienų fragmentas yra išlikęs iki šiol.
Miestas buvo beveik visiškai sugriautas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1945 m.
Netoli miestelio atidus keliautojas ras nedideles per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių karių kapines. Įdomu tai, kad ant antkapių galima aptikti daug lietuviškų pavardžių.
Kapinaičių pakraštyje stovi keturkampis raudonų plytų stulpas, kuriame keturiomis kalbomis, tarp jų ir lietuviškai, aprašyta siaubinga istorija, kuri galbūt nutiko šioje vietoje.
Legenda byloja, kad vieną gruodžio dieną kaime buvo švenčiama „jaunikaičių diena“. Vakarėjant du jaunuoliai ir dvi merginos nuėjo į pirtį, nusinešė gėrimų, užsirakino ir pradėjo linksmintis.
Vietos gyventojai pasakoja, kad toks elgesys negalėjo likti nenubaustas. Todėl vidurnaktį prie pirties atskrido nelabasis, nusuko merginoms sprandus, o pirtį padegė.
Pirtis sudegė kartu su jaunuoliais. O toje vietoje, kur stovėjo pirtis, buvo pastatytas stulpas su įspėjimu: „Šventadienį dvi poras, nuodėmingiausios aistros pagautas,/Nelabasis čia pasirinko sau grobiu, nešamu pragaran./Begėdystę, paskendusią dūmuose,/Po trijų dienų aptiko kaimynai./Jei kas netiki, lai ir jį ugnis tykiai išdegina,/Kas slapčia Dievo įsakymo neklauso ir jam prieštarauja,/To mintis Viešpats tepagydo./O keleivi, tebūnie tau pamoka,/Kaip baudžiama už nuodėmingą tuštybę!“
Stulpas su pamokymais stovi netoli ežero, kurio pakrantėje pasprukęs iš Sovietų okupuojamos šalies kurį laiką buvo priverstas gyventi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Bet tai jau kito pasakojimo tema.
Bus daugiau
