Kai kuriems prancūzams toks sumanymas nepatiko, ir jie, ignoruodami karaliaus valią, atkakliai tebesutikinėjo Naujuosius metus balandžio 1-ąją. Kiti, o tokių buvo dauguma, pradėjo užsispyrėlius vadinti kvailiais, ir, norėdami iš jų pasišaipyti, prigalvodavo visokiausių pokštų.
„Gana greitai balandžio 1-ąją pradėjo švęsti visa Europa. Vėliau kartu su savo šalį palikusiais anglais, škotais ir prancūzais ši linksma tradicija persikėlė į Ameriką. Kolonijinių laikų archyvuose išliko užrašų, kaip anuomet tą dieną linksmindavosi žmonės“, – pasakoja profesorius E.Andrewsas.
Metams bėgant keitėsi pokštų pobūdis. Pavyzdžiui, kartą Johnas Lenonas ir Yoko Ono paskleidė sensacingą gandą, kad jie rengiasi chirurginiu būdu pakeisti savo lytį. Tai sukėlė didelį sąmyšį visame šou versle, nes nedaug kas pastebėjo, kad Johno ir Yoko operacija bus atlikta balandžio 1-ąją.
Amerikietiški pokštai
Sietle (Vašingtono valstija) virš miesto centro yra iškilęs 173 metrų aukščio televizijos bokštas, kuriame yra apskritas apžvalgos ratas ir du restoranai ant besisukančios platformos. Kartą per Melagių dieną vietos radijo stotis pranešė, kad bokštas netikėtai nugriuvo ant gretimai stovinčių pastatų. Tuoj pat į radijo stotį pasipylė skambučiai. Sunerimę piliečiai teiravosi, kiek žmonių žuvo ir ar jau žinomos jų pavardės.
Balandžio 1-ąją „nepaprastą pranešimą“ buvo perdavęs ir Floridos kurortinio miestelio Ki Vesto radijas. Jis informavo, kad į pliažą dideliu greičiu plaukia banginių, matyt, ketinančių iššokti į krantą, būrys. Į nerimą keliantį signalą operatyviai sureagavo karinės jūrų bazės vadovybė. Jau po keleto minučių į jūrą skriejo kateriai, ketinantys sutrukdyti banginiams įvykdyti kolektyvinę savižudybę. Deja, humaniškos misijos nereikėjo, nes banginių niekas taip ir neišvydo. Bazės vadovams užteko proto nepaduoti radijo stoties į teismą.
Gana greitai balandžio 1-ąją pradėjo švęsti visa Europa. Vėliau kartu su savo šalį palikusiais anglais, škotais ir prancūzais ši linksma tradicija persikėlė į Ameriką. Kolonijinių laikų archyvuose išliko užrašų, kaip anuomet tą dieną linksmindavosi žmonės. Pasakoja profesorius E.Andrewsas.
Neeilinį jumoro jausmą pademonstravo ir du Jutos valstijos policininkai. Jie tualeto unitazų sėdynes padengė bespalve medžiaga, kuri naudojama operatyviniame darbe. Susilietusi su žmogaus kūnu, ji ant odos palieka itin sunkiai pašalinamas tamsiai violetines dėmes.
Deja, „humoristai“ neatsižvelgė į žmogaus psichologijos ypatumus. Policininkai, po apsilankymo tualete, ant intymiųjų kūno dalių aptikę dėmių nė neprisiminė, kad skyriuje esama specialios medžiagos, naudojamos nusikaltėliams ženklinti. Visų nukentėjusiųjų galvose kirbėjo tik viena mintis: „Nejau kažkuo apsikrėčiau?“ Galiausiai pokštautojai buvo nušalinti nuo darbo. Tiesa, laikinai.
Muziejus iš filmo
Humorą ne visada supranta ir šveicarai. Berno laikraštis parašė,
kad Gėlių gatvėje duris atvėrė naujas muziejus. Jį įkūrė gėlių pardavėjas Jurgenas Sengelis, priešais kurio parduotuvę stovi namas, rodytas televizijos filme „Septyniolika pavasario akimirkų“ – pro šio namo langą iššoko profesorius Pleišneris, kurį Štirlicas buvo pasiuntęs į Berną kaip ryšininką.
Šis filmas buvo rodytas ir Šveicarijoje, todėl J.Sengelio projektą palaikė Berno municipalitetas. Nors Šveicarija nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, bet čia labai gerbiamas kiekvienas didvyriškai pasielgęs žmogus. Todėl J.Sengelis nutarė, kad didvyriu reikia laikyti ir profesorių Pleišnerį. Sukaupęs pinigų jis nusipirko tą namą ir, jį pertvarkęs, pasiskelbė muziejaus direktoriumi. Pagrindinėje salėje J.Sengelis pastatė Štirlico, pastoriaus Šliago, Pleišnerio, o taip pat nacių, su kuriais „bendravo“ Štirlicas – Heinricho Mullerio, Martino Bormano, Walterio Schelenbergo, Martino Eismanno – vaškines figūras. Tarp eksponatų yra ir portsigaras, slepiantis „cigaretę“ su nuodais, kuriuos profesorius „nurijo“ prieš iššokdamas pro langą, gestapininko Eismanno akių raištis, Štirlico pirštų atspaudai, kuriuos H.Mulleris nuėmė nuo rusų radistės lagamino, pats lagaminas su racija ir t. t. Laikraštis rašė, kad labiausiai muziejaus direktorius didžiuojasi knygų, kurių herojai yra žvalgybininkai, rinkiniu.
Straipsnis apie muziejų pasirodė balandžio 1-ąją, bet jis buvo toks įtikinamas, kad daugybė Berno gyventojų ketino aplankyti naujai atidarytą muziejų.
Spauda - provokacijų iniciatorė
Balandžio 1-osios beveik niekada nepamiršta spauda. Dar 1698 metais vienas Londono leidinys pranešė, kad Taueryje bus prausiami liūtai. Prie pilies susirinko didžiausia minia, troškusi pamatyti įspūdingą reginį. Beje, 1860 metais šį skelbimą žodis žodin pakartojo kitas laikraštis ir... efektas buvo tas pats.
1957 metų balandžio 1-ąją BBC televizija parodė filmą apie Šveicarijoje užaugusį didžiulį makaronų derlių. Rodant laukuose makaronus renkančius ūkininkus diktorius pasakojo apie didelį žemės ūkio mokslo laimėjimą – mat selekcininkams pavyko pasiekti, kad visi makaronai būtų vienodo ilgio. Redakciją užplūdo laiškai: vieni žiūrovai stebėjosi, kad makaronai auga laukuose, kiti prašė atsiųsti daigų. Žinia suabejojo tik keli žmonės, nes manė, kad makaronai gaminami iš miltų.
Patiklumu pasižymi ir rusai. Maskvos zoologijos sodo darbuotojai iki šiol prisimena vieną mokytoją iš Sibiro, kuri perskaičiusi žinutę apie įšale rastą ir atgaivintą mamutuką su mokinių grupe atskrido jo pažiūrėti. Kai gyvo mamutuko niekas neparodė, mokytoja sukėlė didžiulį triukšmą.
Tokiais atvejais belieka prisiminti barono Miunhauzeno žodžius: „Esate pernelyg rimti, ponai. Rimtas veidas - dar ne proto požymis. Visos kvailystės žemėje daromos su tokia veido išraiška.“
