Kol šalies piliečiai veržėsi diržus, Ceaușescu prausėsi auksinėje vonioje, o jo šuo su kortežu buvo vežiojamas po Bukareštą. Lenta.ru pasakoja, kaip Nicolae ir Elenos Ceaușescu porai pavyko sužlugdyti vieną iš labiausiai išsivysčiusių socialistinio bloko šalių.
Brangiai ir prabangiai
„Baigęs vos keturias klases, daugiausia, kuo galėjo tapti Nicolae Ceaușescu – tai batų valytoju. Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip: prisijungęs prie Rumunijos komunistų 1933 metais, jis vėliau tapo šalies diktatoriumi. Jo nusikaltimų bendrininke tapo žmona Elena, klastinga moteris, mėgusi maudytis prabangoje uoliai dirbusių rumunų sąskaita“, – taip Ceaușescu šeimą apibūdino vienas iš jos biografų.
Pora gyveno prabangiuose „Pavasario rūmuose“, kuriuose buvo įrengta 80 kambarių, išklijuotų šilko tapetais ir išpuoštų rankų darbo kilimais, medžio raižiniais, įžymių Rumunijos dailininkų paveikslais. Kai kurios patalpos buvo išdailintos mozaikomis, marmuru, šviestuvais ir veidrodžiais iš Murano stiklo, atvežto iš Venecijos.
Apdailoje buvo persipynęs art deco ir britiškasis klasicizmas, baldai buvo Liudvikų XIV ir XV stilių. Jų dukters kambarys buvo sumažinta myriop nuteistos Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės buduaro kopija – akivaizdu, kad tėvams pro akis praslydo blogą lemianti dekoratoriaus užuomina.
Kiekvieną detalę rūmuose asmeniškai parinkdavo diktatoriaus žmona Elena. Šeimininkė ypač didžiuodavosi vonių kambariais su auksiniais čiaupais, dušu ir kriauklėmis. Rūmuose taip pat buvo vyno rūsys, drabužinė, baseinas, spa salonas, namų kino teatras, oranžerija su egzotiniais augalais. Teritorijoje vaikščiojo povai.
Draugo Rumunijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus namuose buvo visko, apie ką Rumunijos piliečiai negalėjo nė svajoti: daugelis iš jų tuo metu glaudėsi ankštuose nešildomuose blokiniuose daugiabučiuose.
Kai kurie rūmų kambariai buvo užversti prabangiomis užsienio šalių lyderių dovanomis. Žinodami apie liguistą Ceaușescu šeimos potraukį auksui, daugelis iš jų dovanodavo suvenyrus, pagamintus iš šio brangiojo metalo. Porai taip pat itin patiko XV amžiaus gobelenas – generolo Charles'io de Gaulle'io dovana iš Prancūzijos ir buivolo oda aptrauktos durys – JAV prezidento Richardo Nixono dovana.
Valstiečio sūnus
Nicolae Ceaușescu gimė 1918 metų sausio 26-ąją Skorničeščio miestelyje, neturtingo valstiečio šeimoje. Kai jis baigė keturias klases, tėvai nusprendė atsikratyti papildomos burnos namuose (Nicolae buvo vienas iš devynių vaikų šeimoje) ir vienuolikmetį berniuką atidavė į pameistrius vienam Bukarešto batsiuviui. Kitų biografų teigimu, Nicolae pats pabėgo nuo griežto ir religingo tėvo į sostinę.
Batsiuvys Alexandru Săndulescu, kuriam dirbo Nicolae, buvo aktyvus nelegalios komunistų partijos narys. Tai ir pastūmėjo po ketverių metų dar nepilnametį pameistrį prisijungti prie šios politinės jėgos.
Nicolae ne kartą buvo areštuotas už kurstymą streikuoti ir agitacijos platinimą, tačiau tai tik didino jo autoritetą partiečių akyse. Kalėjime komunistiniai Nicolae įsitikinimai tik sutvirtėjo, be to, ten jis susipažino su būsimu pokarinės Rumunijos lyderiu Gheorghe Gheorghiu-Deju ir greitai buvo įtrauktas į jo artimiausią aplinką. Paleistas į laisvę buvęs kameros bičiulis pradėjo aktyviai stumti Nicolae partinės karjeros laipteliais į patį viršų.
Po Gheorghiu-Dejo mirties 1965 metais užėmęs socialistinės šalies lyderio postą, Ceaușescu iš pradžių pagarsėjo kaip liberalas: sušvelnino režimą, įmonėms suteikė ribotas savivaldos teises. Be to, knygynų lentynose atsirado užsienio literatūros, rumunus nustota sodinti į kalėjimą už bendravimą su užsieniečiais.
Žinoma, be parodomojo griežtumo neišsiversta: nusprendęs kovoti už gimstamumo didinimą, jis uždraudė abortus ir kontraceptines priemones, padidino mokesčius už bevaikystę ir pasunkino skyrybų procedūrą. Tiesą sakant, piliečių nepasitenkinimo dėl to nekilo.
Rodėsi, kad liberalizmo pikas Rumunijoje buvo pasiektas 1968-aisiais, kai Ceaușescu ne tik nepasiuntė savo kariuomenės į Čekoslovakiją Prahos pavasario išvaikymui, bet ir pasmerkė SSRS veiksmus. Pačioje Rumunijoje tai sukėlė susižavėjimą lyderio veiksmais, o pasiekęs populiarumo viršūnę Nicolae Ceaușescu surengė X partijos suvažiavimą, kuriame atsikratė nelojalių bendrapartiečių. Dabar Ceaușescu rankos buvo laisvos: niekas negalėjo sustabdyti jo kelyje neribotos valdžios link.
Pilkoji kardinolė
Priimant visus sprendimus jį palaikė žmona Elena, su kuria jis susipažino per karinį paradą 1939-aisiais. Ceaușescu sutuoktinei nepavyko baigti net pradinės kaimo mokyklos, tačiau tai nė kiek nepaveikė jos ambicijų.
Vos tapusi pirmąja ponia ji ėmė dėtis didžia mokslininke ir dalyvauti įvairiose mokslinėse konferencijose. Rumunijos mokslininkai, norėdami išvengti problemų, buvo priversti laikytis vienos taisyklės: visų savo publikacijų bendraautore būtinai nurodyti ir Eleną Ceaușescu.
Iš esmės ji buvo pilkoji režimo kardinolė, užėmė iš karto kelis aukštus postus ir sumaniai jais naudojosi. Tapusi kultūros ministre Elena ištuštino šalies muziejus, kad jų eksponatais apstatytų savo rezidenciją, o jos giminaičiams buvo skirtos įvairiausios sinekūros.
Mao pėdomis
Didelę įtaka Ceaușescu šeimai padarė kelionė į Kiniją ir Šiaurės Korėją 1971 metais. Rytų Azijos socializmas Nicolae sužavėjo: visur jį sutikdavo džiūgaujančios minios, gamyklose plušėjo darbininkai, nuo kiekvienos sienos jam šypsojosi draugų Mao Zedongo ir Kim Il Sungo portretai.
Grįžęs į tėvynę jis it apsvaigęs ėmė skatinti asmenybės kultą. Netrukus žurnalistai ir rašytojai ėmė rungtyniauti, kas sugalvos įmantresnį epitetą vadui: Karpatų Genijus, Išminties Dunojus, Proto ir Charizmos Brangenybė, Mūsų Šviesos Šaltinis, Neprilygstamo Atsinaujinimo Epochos Kūrėjas. Pamažu jis ir pats pradėjo tuo tikėti.
Prezidentas buvo vaizduojamas kaip didis dieviškų savybių turintis vadas, jo kalbos būdavo palydimos surežisuotų ovacijų. „Jo garbei suorganizuotų priėmimų ir iškilmių galėjo pavydėti pati karalienė“, – rašė „The Telegraph“. Tačiau už akių rumunai jį ėmė lyginti su Vladu Țepeșu – grafu Drakula.
Elena taip pat stengėsi atsiriekti valstybės pyrago gabalą. Pastebėjusi, kiek valdžios sutelkta Mao Zedongo žmonos rankose, ji nusprendė pasekti jos pavyzdžiu. Kai pora grįžo namo, Elena, truputėlį spustelėjusi vyrą, nesunkiai įtikino paskirti ją pirmąja vicepremjere. Faktiškai ji tapo antruoju žmogumi valstybėje, o daugelis rumunų buvo įsitikinę, kad iš tiesų tai ji priima visus sprendimus šalyje. Kaip pažymi „The Telegraph“, būtent ji kalta dėl 60 tūkst. žmonių genocido ir nacionalinės ekonomikos sužlugdymo.
Diktatoriaus žmona buvo šlovinama ne mažiau nei jos vyras. Be „Nacijos Motinos“ titulo Elena taip pat buvo vadinama „Partijos fakelu“, „Moterimi didvyre“ ir „Vadovaujančiu kultūros ir mokslo spinduliu“.
Diktatoriaus įpročiai
Ceaușescu labai rūpinosi savo sveikata ir išvaizda. Jis laikėsi subalansuotos dietos, nevalgė šokolado, niekada nerūkė ir kiekvieną dieną po pietų priguldavo pailsėti.
Valstybiniams televizijos kanalams buvo prisakyta 1,65 m ūgio diktatorių vaizduoti fiziškai patraukliu ir vyrišku. Tiems, kas būtų nesilaikęs šios taisyklės, grėsė griežtos nuobaudos. Pavyzdžiui, vienas televizijos kūrybinės grupės vadovas, praleidęs į eterį mirkčiojančio ir mikčiojančio lyderio vaizdo įrašą, buvo nušalintas nuo darbo trims mėnesiams.
Ceaușescu buvo aistringas medžiotojas. Kalbama, kad Nicolae padėjėjai turėdavo apsvaiginti meškas raminamaisiais, kad jis galėtų jų prišaudyti kiek panorėjęs. Draugams ir valdžios aparato darbuotojams, vykdavusiems kartu su juo į medžioklę, būdavo draudžiama nušauti daugiau žvėrių už jį.
Nepaisant to, kad per derybas su užsienio kolegomis ar oficialius renginius Ceaușescu rengdavosi brangiais importiniais kostiumais, į susitikimus su fabrikų darbuotojais ar valstiečiais, pamokytas savo žmonos, jis vykdavo užsimetęs seną aptrintą paltą, kad pademonstruotų rumunams, jog jis pats yra žmogus iš liaudies.
Kuo daugiau valdžios telkėsi Ceaușescu šeimos rankose, tuo įtaresnis darėsi Nicolae: tai jis puolė ieškoti pasiklausymo aparatūros Bakingemo rūmuose, kuriuose buvo maloningai apgyvendintas per vizitą į Londoną, tai bėgo spiritu dezinfekuoti rankos po pasisveikinimo su karaliene.
Jis visur su savimi vežiojosi ištisą cheminės apsaugos priemonių arsenalą ir labiausiai bijojo, kad jį kas nors nunuodys. Prezidento asmens sargybos viršininkas ragaudavo visus Ceaușescu skirtus patiekalus, o rūbai iš Bukarešto jam būdavo siunčiami užantspauduoti, kad niekas negalėtų jų paveikti nuodais.
Šuniškas gyvenimas
1978-aisiais per vizitą Didžiojoje Britanijoje liberalų partijos lyderis diktatoriui padovanojo labradorų veislės šuniuką. Ceaușescu jam davė Corbu vardą. Netrukus Rumunijos sostinės gatvėmis ėmė važinėti valstybinis limuzinas, lydimas motociklininkų kortežo – asmeninis „draugo Corbu“, kaip jį ėmė juokais vadinti žmonės, transportas.
Corbu gyveno atskiroje viloje, o naktimis būdavo atvežamas į rūmus pas šeimininką, kuris mėgo, kai šuo miegodavo jo kojūgalyje. Kai kuriuose šaltiniuose visiškai rimtai teigiama, kad senstantis diktatorius šuniui suteikė Rumunijos armijos pulkininko laipsnį, o šalies ambasadoriui Londone buvo įsakyta kiekvieną savaitę „Sainsbury's“ prekybos centre nupirkti lyderio numylėtiniui ėdalo ir išsiųsti į Bukareštą diplomatiniu paštu.
Kelyje bedugnės link – gigantiškas projektas
Ceaușescu pasirinktas ekonomikos modelis nepasiteisino: aštuntojo dešimtmečio pradžioje Rumunijos pramonė augdavo vidutiniškai po 10 proc. kasmet, o dešimtmečio pabaigoje prieaugis nebeviršydavo 3 proc. Šalis vis greičiau riedėjo krizės link. Tačiau ir tada diktatorius mėgino visam pasauliui įrodyti, kad jo šalis yra pajėgi išmokėti užsienio skolas.
Būtent tada jis nusprendė kokiu nors būdu įsiamžinti ir tuo pačiu įtvirtinti savo, kaip diktatoriaus, statusą – pastatyti ką nors gigantiško, vienintelio tokio pasaulyje. Tokiu statiniu tapo naujieji Parlamento rūmai.
Prieš pradedant milžiniškas statybas, kurios pagal planą turėjo trukti vos porą metų, teko parengti joms vietą – nuo žemės paviršiaus sostinės centre buvo nušluota 19 bažnyčių, 6 sinagogos ir 30 tūkstančių namų. Nuo 1983-iųjų iki 1989-ųjų apie 40 proc. šalies BVP buvo išleidžiama rūmų, išsidriekusių 365 tūkstančių kvadratinių metrų plote, statyboms.
Nepaisant mestų milžiniškų finansinių ir žmogiškųjų išteklių, statybas pavyko baigti tik jau po Ceaușescu poros mirties, nors ir dabar iš 1 100 salių, kambarių ir kitų patalpų juose iki galo įrengta tik 400. Šiuo metu rūmuose posėdžiauja Rumunijos parlamentas.
Rumunijos parlamento rūmai yra didžiausias pasaulyje administracinis pastatas po JAV Pentagono. Jo aukštis – 84 metrai, o vidinė erdvė – 2,55 milijono kubinių metrų. Taip pat paskaičiuota, kad tai sunkiausias pastatas pasaulyje, sveriantis maždaug 4 098 500 tonų.
Rūmų statyboms ir įrengimui naudotos išskirtinai rumuniškos medžiagos. Vienintelė išimtis – vienos salės durys, kurias Nicolae padovanojo jo bičiulis Mobutu Sese Seko – Zairo diktatorius.
1990-aisiais, jau po Rumunijos revoliucijos, verslo magnatas Rupertas Murdochas pasisiūlė nupirkti rūmus už 1 milijardą dolerių, bet jam buvo atsakyta. 2008 metų paskaičiavimais rūmų vertė yra 3 milijardai eurų ir jis laikomas brangiausiu administraciniu pastatu pasaulyje. Vien jo šildymui ir elektros energijai kasmet tenka išleisti apie 6 milijonus eurų.
Be milžiniškos antžeminės dalies rūmai turi aštuonis požeminius aukštus. Pačiame žemiausiame buvo įrengta slėptuvė branduolinio karo atvejui, 20 kilometrų požemių tinklu sujungta su pagrindinių šalies institucijų būstinėmis. Nicolae Ceaușescu bijojo atominio karo.
Sugrąžinti skolas bet kokia kaina
Dėl gigantiško rūmų projekto ir noro atsikratyti užsienio skolų Ceaușescu šalyje įvedė griežtą taupymo režimą: į parduotuves patekdavo ne daugiau 15 proc. vietinių tekstilės gaminių, visa kita buvo stengiamasi parduoti užsienyje, vietos rinkoje būdavo parduodama vos 6,3 proc. šalyje gaminamų degalų, gyventojams trūko vaistų ir maisto produktų.
Ypač uoliai šalyje buvo taupoma elektros energija: televizija savo programas transliuodavo vos dvi tris valandas per parą, butuose leista turėti vos vieną 15 vatų galios elektros lemputę. Naktimis visa Rumunija, išskyrus diktatoriaus rūmus, panirdavo į tamsą.
Reikia pažymėti, kad tikslas, dėl kurio teko taip susiveržti diržus, buvo pasiektas: 1980 metais šalies užsienio skola sudarė 11 milijardų dolerių, o 1986-aisiais ji sumenko iki 6,4 milijardo, o 1989-ųjų balandį Ceaușescu pergalingai paskelbė, kad užsienio skola grąžinta iki paskutinio cento. Tokiu pasiekimu negalėjo pasigirti nė viena kita socialistinė šalis. Tada Nicolae net negalėjo pagalvoti, kad iki jo prezidentavimo ir paties gyvenimo pabaigos liko vos kiek daugiau pusės metų.
Šūviai į protestuotojus
1989 metų pabaigoje Timišoaros mieste, kuriame gyveno daugiausia etniniai vengrai, suėmus vietos protestantų kunigą László Tőkésą (beje, šiuo metu jis yra Vengrijai atstovaujantis Europos Parlamento (EP) narys, o nuo 2010 iki 2012 metų ėjo EP viceprezidento pareigas) kilo nedideli protestai. Iš pradžių protestavo vietos vengrų bendruomenė, netrukus prie jos prisijungė studentai rumunai. Pamažu protestuotojų reikalavimai įgijo politinių gaidų.
Atmosfera greitai kaito ir demonstracijoms malšinti buvo pasiųsta kariuomenė. Naktį iš gruodžio 16-osios į 17-ąją kariuomenė ir saugumo pajėgos „Sekuritate“ Timišoaroje atidengė ugnį į protestuotojus. Tikslus aukų skaičius taip ir liko nežinomas, tačiau teigiama, kad gruodžio 18-ąją Elenos Ceaușescu nurodymu iš miesto morgo buvo paimta ir išvežta į Bukareštą slapčiomis kremuoti 40 lavonų.
Gruodžio 18-ąją Nicolae Ceaușescu paliko žmoną tvarkytis su protestuotojais ir išvyko darbo vizito į Iraną, kur pasirašė sutartis dėl karinio, politinio ir ekonominio bendradarbiavimo, tačiau jau gruodžio 20-ąją buvo priverstas anksčiau laiko baigti viešnagę ir skristi namo, nes atmosfera Rumunijoje kaito ir ėmė darytis nekontroliuojama.
Paskutinis mitingas ir mirtis prie išvietės
Gruodžio 21-ąją Bukarešte, aikštėje prie Rumunijos komunistų partijos centro komiteto rūmų, buvo surengtas mitingas. Tūkstančiai darbininkų iš įvairių šalies įmonių buvo suvežti į šią aikštę autobusais. Jiems buvo išdalintos raudonos vėliavos, transparantai, dideli Nicolae ir Elenos Ceaușescu portretai ir paaiškinta, kada ir kaip ploti ar dainuoti.
Diktatorius kreipėsi į šimtatūkstantinę minią su kalba, smerkdamas „Timišoaros chuliganus“ ir kviesdamas ginti „socializmo iškovojimus“. Tačiau vietoje įprastų aplodismentų ir pritarimo ovacijų jau netrukus Ceaușescu išgirdo švilpimą, ir pasipiktinimo šūksnius „Žiurkė!“, „Šalin!“ Galiausiai milžiniška minia ėmė draugiškai skanduoti: „Ti-mi-šo-a-ra!“
Suvokęs, kad situacija tampa nebevaldoma, Ceaușescu, lydimas „Sekuritate“ darbuotojų, buvo priverstas pasitraukti iš balkono, o pačiame Bukarešte netrukus prasidėjo susišaudymai, į aikštę, kurioje neseniai vyko mitingas, įriedėjo tankai. Visą naktį Ceaușescu pora, klausydama šūvių ir sprogimų, praleido prezidento rūmuose, o ryte nusprendė bėgti iš sostinės.
Kas valandą vis daugiau kariškių pereidavo į protestuotojų pusę. Diktatorius su žmona pamėgino sprukti iš šalies, tačiau pateko į sukilusių karių rankas. Jie Tirgovištės mieste sutuoktinius perdavė ką tik susikūrusio Nacionalinio gelbėjimo fronto tribunolui.
Gruodžio 25-ąją tribunolas po trumpo proceso pripažino Ceaușescu porą kaltais dėl rumunų genocido ir nuteisė myriop. Pasak liudininkų, atsirado daugybė savanorių įvykdyti mirties bausmę ilgamečiams Rumunijos šeimininkams. Nicolae ir Elena buvo išvesti į Tirgovištės kareivinių kiemą, pastatyti prie kareivių išvietės sienos ir sušaudyti iš automatų.
Egzekucijos vaizdo įrašas apskriejo visą pasaulį. O vieno Rumunijos televizijos kanalo žinių vedėjas po įrašo transliacijos tiesioginiame eteryje pareiškė: „Antikristas buvo užmuštas per Kalėdas.“
Iš viso per 1989 metų Rumunijos revoliuciją žuvo per 1 100 žmonių, antra tiek buvo sužeista. Rumunija tapo vienintele Rytų Europos šalimi, kurioje komunistinis režimas žlugo per liaudies sukilimą, o jo lyderiui buvo įvykdyta mirties bausmė.
Ceaușescu valdymo metais rumunams chroniškai trūko įvairių maisto produktų, degalų, elektros, vaistų ir daugybės kitų daiktų. Šalyje klestėjo nacionalizmas ir iki absurdo išaukštintas asmenybės kultas. Nicolae ir jo žmonos Elenos politika buvo griežta ir paremta represijomis. Nepaisant to, pagal visuomenės nuomonės apklausos rezultatus, 46 proc. gyventojų pareiškė, kad balsuotų už Ceaușescu, jeigu jis dabar dalyvautų rinkimuose.
